2013 m. gruodžio 27 d.    
Nr. 47
(2071)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva


ARCHYVAS

2013 metai


XXI Amžius


Laikas ir žmonės

Sakraliniai portretai praturtino miesto paveldą

Jolanta Račaitė

Prisiliesti prie sakralinių
portretų tapybos žanro
marijampolietei menininkei
Neringai Krivičienei
buvo tarsi likimo dovana

Palaimintojo Jurgio Matulaičio
portrete svarbiausia – rankos

Sakralinė tapyba – specifinis žanras. Daugiausia šio meno darbų sukurta ankstesniais, sakralinio meno klestėjimo laikais, ypač Bizantijos epochoje. Vis dėlto šis specifinis meno paveldo fondas atnaujinimas ir dabar, nauji sakralinio meno kūriniai papuošia bažnyčias bei vienuolynus. Tik tai atsitinka ne taip jau dažnai (turime mintyse ne restauravimą) ir toli gražu ne kiekvienam šių dienų menininkui tenka prisiliesti prie šio žanro specifikos.

Palankiai susiklosčiusios aplinkybės atitiko menininkės kūrybos pobūdį

Marijampolietė menininkė, Dailės mokyklos mokytoja Neringa Krivičienė šią retą galimybę turėjo. Jos nutapyti kunigo Vincento Senkaus, Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio portretai papildė mieste įsikūrusio Marijonų vienuolyno fondus, o šios menininkės sukurtas kunigo, istoriko bei visuomenės veikėjo Jono Totoraičio portretas dabar eksponuojamas Kazio Griniaus muziejuje. Portretų etapo tąsa, kurią sąlygojo minėtų sakralinių kūrinių tapymas – jau pasauliečių LDK kunigaikščio Vytauto Didžiojo ir grafienės Pranciškos Butlerienės atvaizdai. Pirmasis iš jų dabar – Kraštotyros muziejaus, antrasis – Marijampolės kolegijos nuosavybė.

Menininkė sako esanti dėkinga likimui, tarsi atsitiktinai (o gal ir ne visai atsitiktinai, jeigu tikėsime, kad pildosi tai, kam jaučiame pašaukimą) susiklosčiusioms aplinkybėms. Tiesa, tokio skambaus žodžio, kaip pašaukimas, Neringa nevartoja, tačiau pripažįsta, kad užsakymai kurti sakralinius ir ne tik tokius portretus jai buvę ne šiaip darbas, o būtent tai, ko norėjosi tam tikru kūrybos etapu. „Portreto žanras mane domino jau studijų metais, – pasakoja menininkė. – Man tai sekėsi, netgi dėstytojai yra sakę, kad bręsta portretistė. Iš tiesų man labai artima pajausti žmogaus vidų ir išreikšti jį portrete“. Kaip pastebi pašnekovė, menininkų jausena gali labai skirtis. Štai, pavyzdžiui, japonai gerai jaučia gamtą, jiems tai yra įgimta, kaip galbūt ir kitų tautybių peizažistams. Neringa save priskiria tiems, kurių savastis – psichologinių niuansų pagava, kuriuos domina asmenybės, jų raiška.

Grįžtant prie palankiai susiklosčiusių aplinkybių, reikia pripažinti, kad jas lėmė iškart po Dailės akademijos studijų darbas Marijampolės savivaldybėje ir pažintis su šios institucijos vyriausiuoju paminklotvarkininku Gedeminu Kuncaičiu. Dažni pokalbiai apie meną ir istoriją, Marijampolės dailės paveldą ir sakralinį meną, matyt, vedė prie idėjos papildyti šio meno fondus šiame mieste. Ši mintis, pasak Neringos, gimė G. Kuncaičiui, nors ne iškart jis apie tai menininkei prakalbo. Neringa išsitarė paminklotvarkos specialistą gerbiantį už tai, kad jis – ne tik savo srities žinovas, bet ir idealistas, galvojantis apie kultūros paveldą ne tik dėl užimamų pareigų. Su menininke istorikas apžiūrėjo Mažojoje Bazilikoje esančius meno kūrinius, diskutavo apie juos, kol pagaliau atskleidė projekto idėją – svarbių Marijampolei asmenybių portretų ciklą palikti miestui ir taip papildyti paveldą. Prasidėjo istorinės medžiagos rinkimas, pokalbiai su Mažosios Bazilikos klebonu kun. Andriumi Šidlausku.

Susikurti specifinę atmosferą

Pirmasis Neringos darbas, pradėjęs minėtąjį projektą, – kun. Vincento Senkaus MIC (1840–1911), paskutiniojo senųjų marijonų generolo, atvaizdas, vėliau – Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio portretas. Užsakovas buvo Marijonų vienuolynas. Neringai tai nebuvo šiaip darbas. Jos kūrybinės brandos projekte šis etapas suvaidino nemenką vaidmenį, tai buvo ir saviraiška, ir savotiškas dvasinis aktas. „Portretų tapymas man buvo lyg dvasinis ritualas, – prisimena menininkė. – Taip, tuo metu aš gyvenau paprastą žemišką, šeimynišką gyvenimą, bet kažkaip sugebėjau šiam darbui nusiteikti. Mane supo tam tikra atmosfera, erdvė – gal tai susikaupimo rezultatas, galbūt taip buvo ir dėl to, jog buvo įdomu tai, ką dariau. Žinoma, atsakomybės būta didžiulės, nes asmenybės, kurias tapiau – didžios, svarbios, o aš tokį darbą „užsigriebiau“ gana jauna. Bet nesigailiu dėl to“.

Sakraliniams kūriniams griežtų kriterijų nebėra

Šių dienų menininkas, ryžęsis sukurti sakralinį kūrinį, nebeturi paisyti griežtų kanonų, kaip būdavę ankstesniais amžiais (štai ispanų menininkas D. Velaskesas išsišoko šventąjį nutapydamas judantį, o britas F. Beikonas šokiravo visuomenę pavaizduodamas popiežių... klykiantį). Kūrybinės laisvės dabar nemažai, tačiau, kaip sako menininkė, reikia susikurti informacinį lauką, daug skaityti, studijuoti fotografijas, kad pajustum asmenybę.

Palaimintojo rankos – svarbiausia asmenybės išraiška

Labiausiai marijampolietei menininkei imponavo Palaimintojo Jurgio Matulaičio asmenybė. Jo biografiją verta pasiskaityti kiekvienam. Tai – įkvepiantis pavyzdys, kaip kenčiant fizines kančias atsiremti į dvasingumą. Palaimintojo portrete menininkė sako akcentavusi rankas. Jos – tikroji asmenybės išraiška, jose – ir skausmas, ir gėris. Fiziškai pavargęs žmogus – dvasiškai palaimintas.

Kun. V. Senkaus portretas irgi negimė paprastai, nors pirminio sumanymo būta „pertapyti“ vos įžiūrimą seną nuotrauką. Gilinantis į asmenybę užduoties ribos gerokai prasiplėtė.

Procesas svarbesnis už rezultatą

Asmenybių, kurių portretus tapė, pažinimas, pasitikėjimas ja kaip menininke, Neringai buvo svarbiau už savęs, kaip menininkės, įamžinimą. Beje, apie tai sako išvis negalvojusi. Įgyta patirtis, bendradarbiavimas su Bažnyčios atstovais, jų pasitikėjimas jauna menininke – vertingiausi autorei dalykai. Su nostalgija prisimena, kad, kai teko lakuoti kun. V. Senkaus portretą, jai buvo patikėti raktai nuo Bazilikos palėpės. Ten tvyrančią aurą menininkė prisimena bei vertina iki šiol.

Dabar visai kitas N. Krivičienės kūrybinių darbų etapas, tačiau tai, kad likimas lėmė prisiliesti prie sakralinių portretų, ji vertina kaip puikią patirtį.

Marijampolė
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija