2013 m. gruodžio 27 d.    
Nr. 47
(2071)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva


ARCHYVAS

2013 metai


XXI Amžius


Išnašos

Jam visa Lietuvos žemė buvo šventa

Romas BACEVIČIUS

Knygos „Vyčio apygardos
partizanų vadas Danielius
Vaitelis-Briedis“ viršelis

Kalba D. Vaitelio duktė Vita
Vaitelytė-Tylienė (dešinėje).
Iš kairės: knygos sudarytojas
Vaclovas Slivinskas, poetė Eglė
Juodvalkė ir istorikas Darius Juodis
Jono IVAŠKEVIČIAUS nuotrauka

Kalba knygos sudarytojas
jonaviškis Vaclovas Slivinskas
Jono IVAŠKEVIČIAUS nuotraukos

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) šiemet išleido naują leidinį „Vyčio apygardos partizanų vadas Danielius Vaitelis-Briedis“. Jį parengė jonaviškis Vaclovas Slivinskas. Knyga išėjo minint D. Vaitelio 100-ąsias gimimo ir 65-ąsias žūties metines. Jis gimė 1913 m. rugpjūčio 5 d. Panevėžio apskrities Vadoklių valsčiaus Geležių kaime, o žuvo 1948 m. gegužės 13 d. Taujėnų valsčiuje, Lėno miške prie Juodsvinės kaimo, kartu su savo pavaduotoju Jonu Kilijonu-Miku ir štabo apsaugos būrio vadu Antanu Šyviu-Šalapka atsitiktinai užklupus čekistams. Kartą D. Vaitelis yra pasakęs: „Kai aš žūsiu, neieškokit mano kapo, nes Lietuvoje yra visur šventa žemė“.

Ši knyga jau buvo pristatyta Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, o „XXI amžiaus“ korespondentas lankėsi jos pristatyme, vykusiame rugsėjo 19 dieną Istorinėje Lietuvos Respublikos prezidentūroje Kaune.

Knygoje glaustai apžvelgiama Vyčio apygardos partizanų vado biografija, ryškesni gyvenimo epizodai sovietų ir nacių okupacijos metais, partizaninė veikla antisovietinio pasipriešinimo laikotarpiu. Renginyje kalbėjęs knygos sudarytojas jonaviškis Vaclovas Slivinskas, keturis dešimtmečius dirbęs kelių inžinieriumi, išėjęs į užtarnautą poilsį likusį gyvenimą nusprendęs pašvęsti įamžinant lietuvių kovos už tėvynę ir laisvę įvykius, gausiai susirinkusiai auditorijai pasakojo, kad rašytinės medžiagos apie D. Vaitelį išlikę labai mažai, todėl surinkti medžiagą knygai buvo labai sunku – nemažai remtasi represinių struktūrų pažymomis, ataskaitomis, pranešimais, planais, dar išlikusių rašytinių šaltinių nuotrupomis, artimųjų ir bendražygių pasakojimais, kurie, prabėgus beveik pusei amžiaus nuo Vyčio apygardos partizanų vado žūties, jau stokojo konkretumo. Be to, kaip paminėjo sudarytojas, kai kurie D. Vaitelio amžininkai tada stengdavosi kuo mažiau žinoti, kad suimti ir kankinami neišplepėtų, todėl ir tų atsiminimų ne kažin kiek begalėjo papasakoti. Istorinių šaltinių apie D. Vaitelio asmenybę mažai. Pats vadas konspiracijos sumetimais nuolat keitė savo buvimo vietą, nemėgo fotografuotis (apskritai, Lietuvos partizanai iki 1947 metų retai tai darė), nurodymus duodavo dažniausiai žodžiu. Pluoštas jo asmeninio archyvo nuotraukų, kaip spėjama, buvo kažkur pradangintas saugumiečių. Iš Vaitelių sodybos liko tik pamatai. Spėjamoje D. Vaitelio kūno užkasimo vietoje pastatytas Taujėnų vidurinės mokyklos priestatas.

„Vyčio apygardos partizanų vadas Danielius Vaitelis-Briedis“ – ne vienintelis V. Slivinsko, kaip sudarytojo, kruopštaus darbo rezultatas. Pernai buvo išleista ir ne vieną istoriką nustebinusi per beveik ketverius metus jo paruošta ir, įgyvendinant vietos projektą „Bukonių krašto partizanų aukų paminėjimas ir įamžinimas“, išleista monografija „Partizaninis judėjimas vidurio Lietuvoje“.

D. Vaitelis turėjo du brolius ir dvi seseris. Vyriausias brolis Alfonsas (1901–1961) buvo ūkininkas, kurį laiką dirbo Pagirių valsčiaus seniūnu, bet 1944-ųjų gruodį suimtas, tardomas ir įkalintas Vorkutoje. 1950 metais jam buvo leista susitikti su šeima, ištremta į Krasnojarsko kraštą. Tik 1956 metais šeima grįžo į Lietuvą. Alfonsas jau buvo be sveikatos ir netrukus mirė. Sesuo Bronė nuskendo būdama dvejų metukų. Sesuo Veronika (1908–1975) ištekėjo už pasiturinčio ūkininko. Brolis Tadas (1911–1999) buvo baigęs VDU humanitarinių mokslų fakultetą, dirbo mokytoju, Kauno Panemunės mokyklos direktoriumi, bet 1945-aisiais suimtas ir nuteistas 10 metų lagerio. Į Lietuvą grįžo 1957-aisiais. Dirbo Ukmergės rajono kooperatyvų sąjungos sandėlio vedėju. Taigi abu Danieliaus broliai „paragavo“ lagerio duonos. Abu Danieliaus tėvai Petras Vaitelis (1866–1941) ir Marcijona Šlikaitė-Vaitelienė (1884–1963) buvo darbštūs, tvarkingi ūkininkai vidutiniokai, ūkio darbams niekada nesamdę svetimų žmonių, viską dirbdavę patys. Jie valdė apie 30 ha žemės. 1925 metais tėvai pardavė žemę Geležių kaime ir nusipirko Ukmergės apskrities Pagirių valsčiaus Aneliavos kaime. Tėvas labai rūpinosi šeima, savo pavyzdžiu ugdė vaikų meilę Tėvynei ir jos žmonėms, pagarbos, sąžiningumo, pareigos, atsakomybės ir kitas dorovines vertybes. Motina buvo paprasta, darbšti, paslaugi ir ištverminga kaimo moteris, apverkusi netektis ir tremtis, nepalūžusi. Ji daug meldėsi ir nepriekaištavo Dievui, likimui ir savo vaikams dėl jų pasirinkimo, nuoširdžiai tikėdama, kad jų pasiaukojimas Lietuvos Laisvei ir Nepriklausomybei – vienintelis ir teisingas kelias. Po vyro mirties, sovietams išardžius Vaitelių ūkį, motina gyveno labai varganai, slapstėsi pas gimines ar svetimus žmones, vienoje vietoje ilgiau neužsibūdavo. Vieni ją priglausdavo, kiti, baimindamiesi represijų už partizano motinos slėpimą, išvarydavo. Būdama benamė, Marcijona dar sugebėdavo paremti į Sibirą ištremtą sūnaus Danieliaus šeimą. Besislapstydama išvengė tremties ir kalėjimo. Prasidėjus politiniam atšilimui, gyveno pas dukrą Veroniką ir iš lagerio grįžusį sūnų Tadą.

D. Vaitelis mokėsi Pagirių pradžios mokykloje, paskui – Šėtos progimnazijoje, kurią baigęs įstojo į Kėdainių kultūros technikos mokyklą, bet ją metė ir pradėjo mokytis Kauno karo mokykloje. 1938 metais, baigus mokslus, D. Vaiteliui suteiktas artilerijos leitenanto laipsnis, jis paskirtas tarnauti į Panevėžį. Pajuosčio kariniame dalinyje išklausius aviacijos kursą, jam suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis. 1940 metais, sovietams pirmą kartą okupavus Lietuvą, D. Vaitelis pateko į Raudonąją armiją, bet netrukus buvo paleistas į atsargą. Kareiviai jį labai mylėję: ant rankų nunešė iki dalinio vartų. Bet netrukus pajuto esąs ieškomas čekistų (į jį labai panašus šviesiaplaukis pagirietis Vladas Čyvas buvo rastas nužudytas gatvėje, matyt, čekistai apsiriko), todėl teko slapstytis, be to, iš kariuomenės atleistiems žmonėms niekas nenorėjo duoti darbo. Bandydamas išvengti suėmimo, nusprendė pasitraukti į Vokietiją. Knygoje pateikiamuose jo brolio Tado prisiminimuose rašoma, kaip Danielius kartu su Stepu Girdžiūnu bei majoro Puodžiaus žmona rengėsi bėgti į Vokietiją. Susirado vedlį, pasienio ūkininką, kuris atrodė esąs solidus ir patikimas, sakęs galįs nepavojingai pervesti per sieną už palyginti nedidelę sumą. Bet sakė galįs pervesti tik du, o Danielių paimsiąs po savaitės. Kai praėjo trys savaitės, paaiškėjo, kad tas ūkininkas buvo išdavikas. Teko ieškoti kito vedlio. Prisiminė, kad netoli sienos, Sintautuose, gyvena pažįstamas pienininkas Petras Palubinskas. Nuvažiavo pas jį, tas nustebo pamatęs, nežinojo, kaip pereiti sieną, bet labai norėjo Danieliui padėti. Tada surado vieną tinkamą sodybą netoli Bajoraičių kaimo, kur buvo pavalgydintas šilta vakariene, apnakvydintas šiltame patale. Kai ėmė pūsti palankūs vėjai, D. Vaitelis šeimininko apkabintas ir nuoširdžiai pabučiuotas, o šeimininkės peržegnotas kryžiaus ženklu, apsigobęs jos iš paklodės pasiūtu baltu apsiaustu, per sniegą išėjo sienos, kuri buvo už kilometro, link. Ten laimingai perėjo užšalusią Šešupę ir atsidūrė Vokietijos teritorijoje. „Gulėjau daubelėje ir galvojau apie suvalkiečius, kokie jie šaunūs pasirodė šiuo mano atveju, – yra broliui rašęs D. Vaitelis. – Nė vienas net neužsiminė apie atlyginimą už patarnavimą, dargi visokeriopai šelpė ir statė save į pavojų“. Patekęs pas vokiečius Danielius buvo sulaikytas sargybinių ir nuvežtas į būstinę, ten pavalgydintas, jam leista išsimiegoti. Paskui buvo tardomas, per žvalgybą išsiaiškinta, kad nemelavo, todėl buvo išvežtas į Berlyną, dirbo vienoje įmonėje buhalteriu. Po keturių mėnesių buvo iškviestas į karinę komendantūrą ir nuvežtas į Rytprūsius. Ten kartu su keletu kitų Lietuvos kariuomenės karininkų mokytas diversinės veiklos. Likus kelioms dienoms iki karo pradžios D. Vaitelis, pasikeitęs kariškus rūbus į sutikto buvusio kalinio utėlėtus drabužius, laimingai perėjo sieną iš Vokietijos į Lietuvą. Jam buvo duota užduotis kartu su Jonu Dženkaičiu išminuoti Tytuvėnų ir Kauno Žaliąjį tiltą (J. Dženkaitis prie tilto žuvo). Kai pateko prie Tauragės, vokiečių aviacija jau bombardavo. Netrukus atsidūrė čia mokytojavusios būsimos žmonos Aleksandros Urbonaitės namuose. Paskui laikinai apsigyveno Kaune pas brolį Tadą. Čia, Laisvės alėjoje, važiuojant pirmiesiems vokiečių daliniams, minia džiaugsmingai sveikino tuos, kurie išvadavo nuo baisios tremties. Tik vokiečiai turbūt nesuprato tikrosios to džiaugsmo priežasties. Per radiją paskelbta, kad atkuriama Nepriklausoma Lietuva su ministru pirmininku Juozu Ambrazevičiumi. Tačiau ta Vyriausybė išsilaikė trumpai, o Danielius suprato ir kitiems aiškino, kad vokiečiams mūsų tautos gyvenimas visai nerūpi, jiems reikia tik lietuvių ekonominės paramos ir kovos dalinių jų kariuomenės kontrolėje. Vokiečių okupacijos metais D. Vaitelis su šeima gyveno Kaune, įgijo vokiečių pasitikėjimą, gavo gerą butą ir turėjo galimybę vaikščioti su Lietuvos karininko uniforma, buvo gerai pažįstamas su Kauno karo komendantu. Sutikęs D. Vaitelį, vienas iš tame pačiame name gyvenusių aukštų karininkų su juo sveikindavosi: „Heil Hitler!“ O šis atsakydavo: „Heil Smetona!“ Kaimyną tai labai siutino ir už tai teko persikelti į prastą butą. D. Vaitelis dirbo referentu Finansų valdyboje, buvo subūręs aktyvistus, kurie saugotų, kad iš bažnyčių ir muziejų nebūtų grobstomos ir išvežamos meno vertybės. Pasikeitus komendantui, jo santykiai su vokiečių valdžia pašlijo, naujasis komendantas netgi siūlė jį išsiųsti į koncentracijos stovyklą. Gyvendamas Kaune dar Lietuvos Nepriklausomybės laikais D. Vaitelis artimai bendravo su būsimu MGB agentu Juozu Markuliu, daugelio pasitikėjimą įgijusiu savo aktyvumu, gebėjimu bendrauti, kovingomis kalbomis demonstruojamu patriotizmu. Dar prezidentas Antanas Smetona buvo sužavėtas J. Markulio kalbos, 1936 metais pasakytos Karo mokyklos išleistuvių ceremonijoje, kurioje nuskambėjo ir tokie žodžiai: „Geriau liūtu mūšyje kovojant kristi nei supančiota avimi mekenti pažemintam žiūrint į išniekintą Motiną Tėvynę, dūstančius nedalioje brolius“. Vokiečių okupacijos metais J. Markulis jokių įtarimų nekėlė ir greitai tapo būsimo partizanų vado šeimos „bičiuliu“. Danieliaus broliui Tadui yra kalbėjęs apie Lietuvos laisvę ir koks gražus gyvenimas būsiąs išėjus rusams. Niekas tuomet nebūtų drįsęs net pagalvoti, kad šis „patriotas“ bus tituluojamas didžiausiu Lietuvos pasipriešinimo sąjūdžio išdaviku, dėl kurio išdavysčių per čekistų surengtas operacijas buvo suimti 178 partizanai, o dar 18 žuvo.

„Su Danieliumi esame gimę tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir tą pačią dieną. Mokėmės vienoje mokykloje, 1932 m. baigėm Šėtos vidurinę mokyklą“, – savo prisiminimuose rašo D. Vaitelio žmona A. Urbonaitė, su kuria jis susituokė 1941 m. rugsėjo 25 d. Beje, juos sutuokęs kunigas tada sakė, kad tokie tą pačią dieną gimę sutuoktiniai būna arba labai laimingi, arba labai nelaimingi. Jų bendro gyvenimo laimė truko visai neilgai. Tiesa, 1942 metais Aleksandra ir Danielius susilaukė sūnaus Romualdo, 1944 metais – dukros Vitos.

1944 metais D. Vaitelis įstojo į gen. P. Plechavičiaus įkurtą Lietuvos Vietinę rinktinę Marijampolėje. Naciams rinktinę išformavus, grįžo į Kauną. „Iš Rytų frontas jau dundėjo į Vakarus... Mums irgi buvo pasiūlyta trauktis į Vokietiją. Tačiau Danielius atsakė: „Aš niekur nesitrauksiu. Tėvynei gerai, ir man gerai. Tėvynei pavojus, ir aš kartu su ja“, – prisimena žmona Aleksandra. Iš besitraukiančių nacių D. Vaitelis gavo ginklų. Su broliais Alfonsu ir Tadu gabeno juos į Pagirius, slėpė Lėno miške, o praėjus frontui, ten subūrė pirmuosius partizanus. 1944 metų rugpjūtį D. Vaitelis ėmėsi vadovauti Pirmajam Ukmergės aps. Lietuvos laisvės armijos (LLA) rajonui, apėmusiam Pagirių, Panoterių, Siesikų, Šėtos valsčius ir vakarinę Deltuvos valsčiaus dalį, Antrajam LLA rajonui, apėmusiam Taujėnų valsčių ir šiaurines Deltuvos ir Siesikų valsčių dalis, vadovavo kpt. Juozas Krištaponis (Krikštaponis). 1944 m. spalio 23 d. J. Krištaponio įsakymu buvo įvykdyta Pagirių–Vaivadiškių operacija. Apie 50 savanorių, vadovaujamų D. Vaitelio, trečią valandą nakties užėmė Pagirių miestelį, po to – Vaivadiškių dvarą, kuriame buvo įsikūrusi sovietų įgula. Tik 10 val. ryto atvykusi įgula stojo į kautynes su partizanais, bet šie, panaudodami kulkosvaidžius, apie 11 val. organizuotai pasitraukė trimis kryptimis. Per operaciją buvo išvaduoti trys suimtieji, sušaudyti du kolaborantai ir padegtas Vaivadiškių dvaras. 1944 metų gruodį iš 1-ojo ir 2-ojo LLA rajonų buvo įkurta Vyčio apygarda, kuriai vadovauti pradėjo kpt. J. Krištaponis. D. Vaitelis tapo jo pavaduotoju ir adjutantu. Kai 1945 m. sausio 12 d. žuvo J. Krištaponis, Vyčio apygardos vado pareigas perėmė D. Vaitelis-Briedis. Jis suvienijo iki tol Panevėžio, Ukmergės ir iš dalies Kėdainių apskrityse veikusius partizanų būrius, tačiau rašytinių to meto dokumentų beveik nėra, nes vadas asmeniškai keliaudavo po būrius ir dažniausiai duodavo žodines instrukcijas. Palaikė ryšius su kaimyninių partizanų junginių vadais.

„Kadangi NKVD žinojo, kad Vaitelis miške, pradėjo terorizuoti visą giminę, kai kuriuos artimuosius sukišo į kalėjimus, išvežė į Sibirą. O Markuliui, matyt, buvo duota užduotis Vaitelį paimti gyvą“, – prisimena A. Vaitelienė. Taigi MGB agento J. Markulio iniciatyva 1946 metais buvo atnaujinta draugystė su D. Vaiteliu. J. Markulis parūpindavo partizanams ginklų (kurie būdavo nekokybiški, išreguliuoti), maisto, teikdavo (dažnai melagingą) informaciją iš užsienio, nelegalios spaudos, užsienio laikraščių iškarpų ir taip pelnė D. Vaitelio pasitikėjimą. Nors dar 1947 metų pradžioje partizanų vadai buvo perspėti, jog J. Markulis – išdavikas, D. Vaitelis tuo netikėjo ir 1947 m. rugpjūčio 29 d. Vyčio apygardos teritorijoje dalyvavo J. Markulio organizuotame Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) Karinės kolegijos posėdyje. Kai D. Vaitelis suprato savo klaidą, jo žmona su vaikais Vita ir Romualdu jau buvo atsidūrusi J. Markulio žinioje. Iš pradžių gyveno Panevėžio saugumo viršininko Čechavos bute, kur jo žmona su „bandito“ šeima elgėsi humaniškai. Paskui, grasinant, kad atims vaikus, Aleksandrą apgyvendino Vilniuje, o J. Markulis iš enkavėdistų „išvogė“ ir jai atvežė vaikus, išdavė dokumentus fiktyviomis pavardėmis, „surado“ butą, „ieškojo“ darbo, duodavo pinigų. Iš tiesų norėjo kaip nors suimti jos vyrą Danielių. J. Markulio žinioje buvo ir daugiau žmonių, visi jie apgyvendinti viename name, bendraudavo vieni su kitais ir sakydavo: „Mes čia laikysimės iki Danielius bus gyvas. Kai Danielius žus, Markulis mus iškart susems“. Kai kartą J. Markulis nuvažiavo į mišką pas D. Vaitelį ir nuvežė „kunigą“, kad tas „išklausytų“ partizanų išpažinčių, „aukotų“ Mišias ir duotų dvasinio peno, Danielius išėjęs į priekį pasakė: „Kunige, tamstos snukis enkavedistu dvokia, nė vienas vyras neis išpažinties“. Taigi D. Vaitelis suprato J. Markulio klastą, bet jo pritverti negalėjo vien todėl, kad šeima buvo jo įkaitė. Jis, be abejo, suprato, kad bendra jo ir J. Markulio vienintelė ryšininkė Birutė Vėžikauskaitė-Rūta buvo užverbuota. Ji buvo gimusi 1930 metais Šimbališkių kaime Vadoklių valsčiuje. 1945 metų vasarį buvo suimta už pagalbą vokiečių kareiviams. Nuteista vieneriems metams. 1946 metais grįžusi iš tremties tapo pagrindine Vyčio apygardos vado D. Vaitelio ryšininke.

D. Vaitelis buvo sukūręs platų ryšininkų tinklą. Aktyviai jam padėjo ir Šilų pradinės mokyklos mokytoja Paulina Mikonytė. Jos brolis buvo Šilų klebonas. Aktyvi ryšininkė buvo ir S. Vaičekėnienė. Partizanams padėjo daug vietinių gyventojų.

J. Markulis siekė D. Vaitelį suimti įvairiais būdais: „suteikęs“ jam savo vadovaujamo pogrindžio pulkininko laipsnį, kviesdamas legalizuotis, siūlydamas bent aplankyti šeimą Vilniuje, kartu su žmona išvykti į Švediją, o vaikais esą pasirūpinsiąs jis pats. D. Vaitelis pasiūlė vietoje savęs į Švediją važiuoti tolimam giminaičiui Vaclovui Zubkevičiui. Jį J. Markulis nuvedė į „pogrindį“, taip ir atsidūrė žmogus Lukiškių kalėjime, o ne Švedijoje. Paskui jis gavo 25 metus lagerio.

„Tais pačiais metais gegužės 23-iąją, tuoj po mano vyro žuvimo, suėmė ir mane su vaikais ir išvežė į Sibirą... Kai mus išlaipino iš traukinio, netoliese išgirdau kalbant apie Taujėnus. Priėjau prie tų mergaičių ir paklausiau, ar jos negirdėjo, kad būtų žuvęs kas nors iš partizanų vadų prieš juos išvežant. Jos pasakė, kad žuvo partizanų Vyčio apygardos vadas Briedis... Sibire aš išbuvau dvidešimt dvejus su puse metų. Teisės į Lietuvą grįžti neturėjau. Grįžau tik 1969-aisiais“, – prisiminė D. Vaitelio žmona, A. Vaitelienė. Ji mirė 2008 m. gegužės 11 d. Beje, partizanai į Sibirą yra atsiuntę jai siuntinių. O ji pati J. Markuliui yra sakiusi: „Juozai, man atrodo, kad tu esi šnipas“. „Kaip tu gali manyti, kad aš toks esu? Kaip mano vaikai galėtų nešioti savo tėvo – Judo – vardą?“ – Aleksandrai atsakęs šis. Kai grįžo iš Sibiro, A. Vaitelienė labai norėjo susitikti su J. Markuliu, bet Danieliaus brolis Tadas ragino „neliesti to širšių lizdo“. Beje, A. Vaitelienė net 35 metus išsaugojo du jai rašytus J. Markulio laiškus, kuriuose jis smerkė Danielių, nenorintį aplankyti savo vaikų. Paskui tuos laiškus paėmė ir sudegino.

1997 m. gruodžio 22 d. D. Vaiteliui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). 1999 m. rugpjūčio 17 d. Laisvės kovų dalyvio statusas buvo suteiktas ir D. Vaitelio žmonai A. Vaitelienei.

D. Vaitelio duktė Vita Vaitelytė-Tylienė pripažino, jog ją apėmė šiltas jausmas, kad po 100 metų nuo jos tėvo gimimo ir po 65 metų nuo tragiškų įvykių tie, kurie aukojosi dėl šalies laisvės, yra pagerbiami Istorinėje Prezidentūroje. V. Vaitelytė palinkėjo, kad Lietuva nepamirštų savo kovos ištakų.

Paskui kalbėjęs D. Vaitelio sūnėnas Jonas Grinys pasidalijo prisiminimais apie susitikimus su dėde (jie skelbiami ir knygoje). Jo mama Veronika labai mylėjusi savo penkeriais metais jaunesnį brolį, padėjusi jį užauginti. Vėliau Danielius padovanojo augančiam Jonukui Maironio „Pavasario balsus“. Tai buvo knyga, iš kurios šis mokėsi skaityti. Kai mintinai padeklamuodavo Maironį, dėdė Danielius jam už tai padovanodavęs šokolado.

Istorikas Darius Juodis išsamiau papasakojo apie Vyčio apygardą ir sakė, kad ji išsilaikė palyginti ilgiau negu kitos.

Po artimųjų pasisakymų savo eilėraščius partizanams deklamavo poetė Eglė Juodvalkė. Kalbėjo Seimo narės Rasos Juknevičienės padėjėja Aušra Eidukaitytė.

Etnomuzikologė Toma Grašytė ir jaunimo folkloro ansamblio „Vieversa ir draugai“ nariai atliko partizanų dainų, o jiems užvedus „Jei ne auksinės vasaros“, uždainavo ir publika. Maloniai nustebino Bernardo Brazdžionio eilėraštį „Lietuvos vardas“ jausmingai deklamavusi aktorė Regina Varnaitė.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija