|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Tikėjimo ir meilės sintezė Kun. Vytenis Vaškelis
Sausio pabaigoje popiežius Pranciškus pasiuntė žinią Popiežiškosios mokslų akademijos nariams, susirinkusiems į viešą posėdį, kurio tema buvo skirta šv. Tomui Akviniečiui, minint jo Doctor Angelicus (Angeliškasis daktaras) liturginę dieną. Popiežius kvietė apmąstyti šviesiąją tikėjimo dimensiją ir ryšį su tiesa bei meile, žvelgti ne tik proto, bet ir širdies akimis. Būtent tikėjimui ir meilei susipynus, iš tikro suvokiamas krikščioniškas tikėjimas ir jo jėga, jo galia apšviesti mūsų žingsnius. Tikėjimo supratimas gimsta priėmus didžiąją Dievo meilę, kuri mus pakeičia ir kuri duoda naują požiūrį, išvaduoja asmenį nuo individualistinio meilės tiesos uždarumo ir skatina misionieriškam dialogui su visais. Krikščioniškas tikėjimo ir meilės santykio vaidmens apmąstymas turi visuotinumo pobūdį, nes Jėzus, mirdamas ant kryžiaus, nepalaužiamai iki paskutinio atodūsio tikėjo, kad, kai atiduos savo gyvybę už žmonijos išgelbėjimą, akivaizdžiai visiems paliudys, jog pasaulyje egzistuoja neprilygstamo pasiaukojimo meilės viršūnė, į kurią nuosekliai ir iki gyvenimo pabaigos kopti pirmiausia kviečiami Jo uolieji sekėjai... Pažvelkime per tikėjimo prizmę į dieviškosios meilės pirmenybę, kurią aiškiai bei giliai apibūdino iškilusis Bažnyčios mokytojas šv. Tomas Akvinietis: Dievo meilės laipsnis tiksliai išreikštas žodžiais: Mylėsi Viešpatį Dievą visa širdimi. Tačiau mūsų artimas nėra visuotinis gėris, egzistuojantis virš mūsų, bet atskiras gėris. Todėl nepasakyta mums mylėti artimą visa širdimi, o kaip pačius save (...) Bendruomenėje, kuri sujungia žmones tam tikslui, kuris yra galutinė laimė, kiekvienas žmogus yra tarsi dalis, o bendras visumos gėris yra pats Dievas, kuriame yra visų galutinė laimė. Todėl kiekvienas, vadovaudamasis teisingu protu ir natūraliu potraukiu, gręžiasi į Dievą kaip dalis į visuotinį gėrį. Tai vyksta dėl meilės, kuria žmogus myli pats save, atsižvelgdamas į Dievą. O kai kas nors ir artimą myli atsižvelgdamas į Dievą, myli jį kaip patį save ir todėl ta meilė tampa šventa. Čia šv. Tomas, kalbėdamas apie karališkąjį Dievo meilės sakralumą, suponuoja tikėjimo dorybės tvirtumą, nes tik tada, kai tikėjimas apvelkamas gerųjų darbų drabužiu, iš tikinčiojo širdies veržiasi nesulaikoma meilės jūros banga, kuri paskandina pirmiausia jo paties širdyje tūnančias paskutines netikėjimo kliuvinių liekanas ir išlaisvina protą daryti tokius sprendimus, kurie vis labiau atititinka Aukščiausiojo kelius (žr. Ps 119, 3). Ne veltui Rytų krikščionis ir maldos mokytojas Evagrijus Pontietis, gyvenęs IV amžiuje, rašė: Pirmas ir svarbiausias įsakymas yra meilė; jo dėka protas pirmiausia mato meilę Dievą. Kai Rojuje pirmieji tėvai dėl neklusnumo Kūrėjui išsižadėjo tikėjimo, kuris juos nuolat stiprino bei įkvėpė visur ir visada daryti tai, ką nurodė absoliuti Išmintis Šventoji Dvasia, jų vidinės akys apako, protas aptemo, ir jie nebeteko malonės visa širdimi mylėti Dievą. Kai šių laikų žmogus dėl savo geros valios nusprendžia paklusti aukščiausiam Autoritetui Visagaliui Viešpačiui ir pagaliau ištaria: Šį kartą imsiu ir atmesiu savo neryžtingumą, atidėliojimą, tingumą ir apskritai vidinį netikėjimo drungnumą, trukdantį man pažinti bei suvokti Dievą, kuris yra meilė..., taip būtų žengtas pirmas konkretus žingsnis link praktikuojamos meilės, per kurią Jis po truputį vis labiau taisys prigimtinį jo proto mąstymą, stiprins tikėjimą, kuris net mirties akivaizdoje neleis panikuoti,bet padės pasitikėti Jo pažadais iki galo. Štai šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, dėl sunkios bei skausmingos ligos būdama mirties patale, sutelkė visą savo pasitikėjimą be galo ją Mylinčiuoju ir tarė: Galiu jums pasirodyti esanti paguodos kupina siela, nuo kurios tikėjimą slepiantis šydas yra beveik nuplėštas, ir vis dėl to man tai jau nėra šydas, o siena, kylanti iki pat dangaus... Apdainuoju tai, ką noriu tikėti. Taigi tikėjimo Jėzumi bei Jo pažadais puoselėjimas yra vienas svarbiausių žmonių užsiėmimų žemėje. Danguje neliks tikėjimo, nes meilė paskutinį kartą pasiuntusi tikėjimui dėkingumo kupiną bučinį, taps mums akvaizdžiu bei šlovinamu Asmeniu Dievo Sūnumi, kuriam mūsų sielos dainuos Gyvenimą...
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |