Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva. Pasaulis
Nuomonės
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Šventasis Kazimieras ir jo sekėjai

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Šv. Kazimieras Dailininkė V. S. STANČIKAITĖ. 1943 m.

Paroda Dievo tarnui kun. Alfonsui Lipniūnui ir šventajam Kazimierui Panevėžio Katedros parapijos namų salėje. Prie kun. A. Lipniūno portreto. Iš kairės: Katedros klebonas kun. Eugenijus Troickis, dr. Aldona Vasiliauskienė ir Krekenavos Bazilikos klebonas kun. dr. Gediminas Jankūnas

Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros centrinį kupolą, virš Kristaus Karaliaus skulptūros, puošia šv. Kazimiero atvaizdas. Galima surasti gražių sąsajų ir su vyskupu Kazimieru Paltaroku (1875 10 22–1902 03 22–1926 04 05–1958 01 03), Katedroje pagerbusiu vienintelį Lietuvos šventąjį karalaitį Kazimierą (1458 10 03–1484 03 04).

Lietuva negali pasigirti šventaisiais ar palamintaisiais – jų tėra tik du: 1604 metais į Lietuvą buvo atvežta bulė „Quae ad sanctorum“ apie karalaičio Kazimiero paskelbimą šventuoju (1602 m. lapkričio 7 d. brevės forma duotu dekretu popiežius Klemensas VIII pripažino karalaičiui Kazimierui šventojo garbę). Šia bule Lenkijoje ir Lietuvoje leista švęsti Šventojo Kazimiero šventę (1517 metais popiežius Leonas X pradėjo jam kanonizacijos procesą, tačiau šį teiginį paneigė prof. kun. Paulius Rabikauskas SJ, detaliai ištyrinėjęs įvairiausius archyvus).

1987 metais palaimintuoju paskelbtas arkivyskupas Jurgis Matulaitis MIC (1871 04 13–1898 11 20–1918 11 30–1927 01 27), kuriam dabar užvesta kanonizacijos – kėlimo į šventuosius – byla.

Lietuviai – Dievo tarnai

Tik atgavus nepriklausomybę pradėtos naujos beatifikacijos (kėlimo į Altoriaus garbę) bylos. Iki šiol tokios bylos pradėtos jau devyniems lietuviams: arkivyskupui Mečislovui Reiniui (1884 02 03–1907 06 10–1926 04 05–1953 11 08), arkivyskupui Teofiliui Matulioniui (1873 06 22–1900 03 07–1929 02 09–1962 08 20), vyskupui Vincentui Borisevičiui (1887 11 23–1910 05 29–1940 03 10–1946 11 18), kun. Alfonsui Lipniūnui (1905 03 12–1930 06 14–1945 03 28), s. Motinai Marijai (Kazimierai Kaupaitei, 1880 01 06–1940 04 17), Sibiro maldaknygės autorei Adelei Dirsytei (1909–1955) ir skirtinguose šimtmečiuose gyvenusioms dviems dvidešimtmetėms, žuvusioms saugant nekaltybę, Elenai Spirgevičiūtei (1924 09 22–1944 01 03) ir Barborai Umiastauskaitei-Žagarietei (1628–1648). Barbora gimė, augo, žuvo ir jos palaikai iki 1963 metų buvo saugomi Žagarėje (netoli Latvijos sienos), todėl liaudis ją ir pavadino Žagariete. 2011 m. rugpjūčio 27 d. Beatifikacijos byla pradėta Pasaulio tautų teisuolei, Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos įkūrėjai vienuolei Marijai Rusteikaitei DP (1892 01 09–1949 12 14). Tad, jeigu lyginsime su Ukraina, kai 2001 metais ten lankydamasis Šventasis Tėvas Jonas Paulius II Altoriaus garbėje 28 Dievo tarnus paskelbė palaimintaisiais, tai mums, lietuviams, tikriausiai trūksta ir maldų, ir darbų, ir patirties.

Daugiau kaip prieš keturis šimtmečius Lietuvą pasiekė žinia, apie karalaičio Kazimiero paskelbimą šventuoju, tačiau dėl tuo metu plitusio maro bulė į Lietuvą buvo atvežta tik 1604 metais, tad šiemet minime 410 metų sukaktį. Šventasis Kazimieras turėjo ir turi daug pasekėjų, besilygiuojančių į jį, sekančių jo pavyzdžiu. 1604 metais atvežus į Lietuvą bulę apie karalaičio paskelbimą šventuoju, Vilniuje tris dienas tęsėsi iškilmės. Teigtina, kad šių iškilmių metu skleistos žinios apie karalaičio šventumą paskatino greičiau įstoti į vienuolyną Vilniuje mokslus ėjusį ukrainietį Ivaną Kuncevičių (1580–1609–1623 11 12). 1604 metais įstojęs į apleistą vienuolyną, pasivadino Juozapatu. Jo pastangomis vienuolynas greitai augo ir plėtėsi, o Juozapatas, kuriam daug talkino Veljaminas Rutskis (1574–1637), tapo vienu iš Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino įkūrėjų. Tai – vienintelis ordinas, įkurtas Lietuvoje, ir 2017 metais minės 400 metų jubiliejų. Juozapatas buvo nukankintas asmenų, kovojusių prieš stačiatikių ir katalikų bažnyčios – unitų ar Rytų apeigų katalikų – vienybę, ir tapo pirmuoju Popiežiaus paskelbtu Rytų apeigų katalikų šventuoju (1867 metais popiežiaus Pijus IX). Šv. Juozapatas ukrainiečiams, ypač vienuoliams bazilijonams, yra nė kiek ne mažiau brangus ir svarbus kaip lietuviams šv. Kazimieras. Visus paminėtus Dievo tarnus mes galime laikyti Šv. Kazimiero pasekėjais. Tačiau šiuo metu itin aktualus Dievo tarnas kunigas Alfonsas Lipniūnas. Kovo 28-ąją mes prisimename jo kankinišką mirtį toli nuo tėvynės. Tad pagerbdami jo atminimą, pirmąsyk pabandysime palyginti jo kelią į šventumą su šventojo Kazimiero gyvenimu.

Šventasis Kazimieras ir Dievo tarnas kunigas Alfonsas Lipniūnas

Gyvenimo epocha: šv. Kazimieras gyveno XV amžiaus antroje pusėje; Dievo tarnas Alfonsas – XX amžiaus pirmoje pusėje, taigi juos skiria beveik 500 metų laikotarpis, per kurį įvyko daug įvairių svarbių pokyčių.

Gyvenimo metai: į Amžinybę iškeliavo jauni. Šv. Kazimieras mirė eidamas 26-uosius metus, Dievo tarnas Alfonsas – 40 metų.

Abu augo gausiose, tikinčių tėvų šeimose: šv. Kazimieras – iš trylikos vaikų antrasis sūnus; Dievo tarnas Alfonsas iš aštuonių vaikų septintas.

Turtinė padėtis: šv. Kazimieras – karalaitis, jį supo prabanga, nerūpėjo duonos kąsnis; Dievo tarnas Alfonsas – dienoraštyje yra užrašęs: „1912–1917 metais ganiau žąsis, gyvulius, kaimenėje ir vienas, savo ir svetimus“.

Mokslai, žinių troškimas: šv. Kazimierą mokė Karaliaus rūmuose pasamdyti mokytojai. Čia jam didelę įtaką turėjo kanauninkas Jonas Dlugošas; Dievo tarnas Alfonsas tik vienuolikametis 1916 metų rudenį pradėjo lankyti Pumpėnų pradžios mokyklos pirmąjį skyrių

Mokslo rezultatai: Popiežiaus pasiuntiniui, atvykus į Lenkiją tartis Vengrijos sosto reikalais, trylikametis Kazimieras atsakė ilga lotyniška kalba; 15 metų kalbėjo Venecijos pasiuntiniui. Šis savo prisiminimuose užrašęs, kad Kazimieras pasakė tiek kilnių žodžių, kiek jų galima pasakyti. Diplomatas stebėjosi gilia Kazimiero pagarba mokytojui J. Dlugošui.

Keturiolikametis Alfonsas 1919 metais su pagyrimu baigęs Pumpėnų pradžios mokyklą, pats užsidirbęs dvidešimt markių, įstojo į Panevėžio vyrų gimnazijos trečiąją klasę. Mokslas sekėsi labai gerai, ryškėjo literatūriniai ir meniniai gabumai, sekėsi visuomeninis darbas, turėjo gerą iškalbą. Anksti suvokė laiko vertę: užuot lankęsis jaunatviškuose pasilinksminimuose, mieliau rinkdavosi knygų draugystę. Nerūkė, nevartojo alkoholinių gėrimų – nuo pat sąmoningo gyvenimo pradžios apsisprendė būti abstinentu, žavėjosi moralinėmis aukštumomis, į kurias kopti, jo giliu įsitikinimu, turėjo padėti Dievo įsakymų laikymasis. Suprato, jog Dievo mylėti neįmanoma be artimo meilės. Tad jo gyvenime itin svarbi meilė artimui – ją liudijo visomis savo jėgomis, netgi prieš pat mirtį. 1925 metais, baigęs Panevėžio vyrų gimnaziją, įstojo į Kunigų seminariją. „Visuomeninę veiklą A. Lipniūnas pradėjo būdamas klieriku. Seminarijoje vadovavo klierikų abstinentų draugijai. Atostogų metu keliavo per kaimus, skaitydamas paskaitas kaimo jaunimui – pavasarininkams“, – rašoma dr. Vinco Rastenio sudarytoje knygoje „Ateitininkai“. 1930 metais A. Lipniūnas baigė Kauno kunigų seminariją bei Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Tų pačių metų birželio 14 d. gavo kunigystės šventinimus. Panevėžio vyskupas K. Paltarokas, matydamas jauno kunigo pastangas ir gebėjimus, matydamas jį netgi kaip savo įpėdinį 1935-aisiais leido vykti į Prancūziją gilinti studijų. 1935–1937 metais Lilio universitete, 1937–1939 metais Paryžiaus katalikų institute jis studijavo sociologiją.

Skaudžios nesėkmės, netektys: Ir šv. Kazimieras, ir Dievo tarnas A. Lipniūnas išgyveno dėl politinių pokyčių: vienas pralaimėjo karą, kitas nebegalėjo laisvai veikti ateitininkų organizacijoje – ji buvo uždrausta, tad veikė slaptai. Detalizuosime:

Šv. Kazimieras. Paminėtinas trylikamečio karalaičio nesėkmingas žygis į Vengriją, siekiant užimti Vengrijos karaliaus sostą, kuris priklausė pagal giminystės liniją. Šviesios atminties Romos Popiežiškojo Grigaliaus universiteto prof. jėzuitas Paulius Rabikauskas (1920 08 16–1948 07 25–1998 03 07), detaliai išnagrinėjęs Šventojo gyvenimą (straipsnyje remiamasi jo knyga), rašė:

Nelaimingas buvo žygis, kuris jaunutį Kazimierą pirmą kartą išvedė į viešumą. Galima įsivaizduoti, kaip jis, berniukas, jau matė save sėdintį karaliaus soste su šv. Stepono karūna. Auklėtas legitimizmo dvasia, jis save laikė teisėtu, Dievo skirtu Vengrijos sosto paveldėtoju. Motiejui Korvinui, kuris, nebūdamas karališkos giminės, leidosi išrenkamas Vengrijos karaliumi, tik uzurpatoriaus, – sosto grobiko vardas. Kazimieras jau vaizdavosi, kaip jis pašalins Motiejų tironiją, atneš vengrų tautai didesnį teisingumą, padarys ją laimingesnę. Paskui, sutelkęs krikščionių pajėgas, jis eis į kovą su turkais, apgins krikščionybę ir pačią Europą nuo didžiausios grėsmės... Visa tai jam buvo ne kas kita, kaip kova prieš blogį, prieš neteisybę, prieš priespaudą. Todėl žygio į Vengriją nesėkmė turėjo jam būti skaudus išgyvenimas, išspaudęs ne vieną gailią ašarą. Aišku, kad ne karalaitis Kazimieras kaltas dėl pralaimėjimo: ne jis tą žygį ruošė, ne jis jį tvarkė, ne jis jį ir pralaimėjo. Bet savo vaikiška galvosena vis vien prisiėmė tą atsakomybę.

Alfonsas Lipniūnas. Įšventintas kunigu Alfonsas Lipniūnas Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko buvo paskirtas Jaunimo reiklų direktoriumi. Kunigas Alfonsas pranoko vyskupo lūkesčius. Jis tapo Jaunimo reikalų direktoriumi visai Lietuvai. „Linkuva, Gruželiai, Kaunas, Subačius, Užpaliai, Dambrava, Utena...“, – taip savo užrašuose įvardijo kelionių geografiją. Jaunimo šventės, kongresai, ateitininkų sueigos – jis suspėdavo visur. „Jo pamokslai, paskaitos, pašnekesiai, asmeniniai ryšiai turėjo didelės įtakos to meto katalikų jaunimo sąjūdžiams – ateitininkams, angelaičiams“, – rašo dr. V. Rastenis. Nors 1930 metais tautininkų valdžia uždraudė ateitininkų veiklą mokyklose, tačiau tų draudimų jaunas kunigas nepaisė. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad niekas kitas be ateitininkų nesugebės išugdyti tokios tvirtos Dievui ir Tėvynei atsidavusios asmenybės. Vėlesni įvykiai Lietuvoje parodė, jog jis buvo teisus.

Darbas

Šv. Kazimieras. Nuo 1475 metų pradžios šešiolikametį Kazimierą ir jaunesnį broliuką Joną Albrechtą pasiėmė pats karalius supažindinti su valstybės reikalais, pratinti valdyti. Tais metais karalaitis Kazimieras pirmąsyk apsilankė Lietuvoje. Kelionė tuo metu iš Krokuvos į Vilnių (apie 700 km) trukdavo ne mažiau, o kartais net ilgiau negu mėnesį. 1478 metais jau dvidešimtmetis karalaitis Kazimieras vėl atvyksta į Lietuvą, o 1479 metais karalius Kazimieras, atvykęs į Vilnių, nutarė čia pasilikti ilgesnį laiką. Tačiau 1481-ųjų pavasarį (tada karalaičiui buvo 23 metai), Vilniuje susekus stačiatikių kunigaikščių sąmokslą prieš Kazimierą ir jo sūnus, karalaitis Kazimieras pasiunčiamas į Lenkiją kaip karaliaus vietininkas. Gyvendamas Rodome jaunasis Kazimieras rūpinosi Lenkijos administracijos, teismo, kariuomenės, kanceliarijos reikalais. Čia jis pasirodė kaip žymus valstybininkas. Radęs tėvo paliktų didelių valstybės skolų, bandė jas mažinti, nutraukdamas nereikalingas išlaidas, šalindamas eikvotojus, grobstytojus ir taupydamas lėšas. Taip jis išpirko dalį įskolintų karališkųjų dvarų. Buvo sąžiningas, stengėsi laiku sumokėti atlyginimus kariams-algininkams. Nedavė ramybės vagims ir plėšikams, o pagautus griežtai bausdavo. Su valdininkais buvo teisingas ir paslaugus, tačiau netikusius dvariškius šalino. Taip kėlė dvaro aplinkos moralę.

Apie Kazimiero dviejų metų vietininkavimą Lenkijoje gražiai atsiliepė ir Prūsų kronika, kritiškai vertinusi Lenkijos karaliaus Kazimiero valdymo sistemą.

1485 metų pavasarį karalaitis Kazimieras atvyko pas tėvą į Vilnių. Čia jau sirgdamas jis dirbo kai kuriuos mirusio Lenkijos pakanclerio darbus: registravo kvitus, reikalingus tėvo patvirtinimo.

Vilniuje, kaip anksčiau Krokuvoje bei Rodome, Kazimieras rūpinosi vargingaisiais: šelpė apleistus, paliegusius, neturtingus, rėmė karaliaus Kazimiero įkurtus bernardinus.

Dievo tarnas Alfonsas Lipniūnas. Baigęs studijas Vakaruose, po ketverių metų grįžęs į Lietuvą, iš pradžių užėmė tas pačias Jaunimo reiklų direktoriaus pareigas. Netrukus buvo paskirtas lektoriumi į Panevėžio pedagoginį institutą (jis buvo perkeltas iš Klaipėdos). 1939 metais šiai aukštajai mokyklai keliantis į Vilnių, kartu persikėlė ir kun. A. Lipniūnas.

Vilniuje šv. Mišias jis aukodavo Aušros Vartų koplyčioje, pamokslus sakydavo ir Šv. Jonų bažnyčioje. Buvo Vilniaus universiteto studentų kapelionas.

Kun. A. Lipniūnui (materialiai jį parėmė kun. Jurgis Žitkevičius (1892 03 20–1915 05 16–1978 12 24) teko dalyvauti Eucharistiniame kongrese Dubline (1932), Lietuvos Vyčių XXI seime Čikagoje (dalyvavo kaip Pavasarininkų federacijos atstovas, 1933). Pirmosios kelionės metu aplankęs keletą šalių ir miestų, parašė ir išleido knygą „Penkių valstybių sostinėse“ (1933). Antrosios kelionės metu aplankė ir Kanadą. Kelionės įspūdžius aprašė knygoje „Naujasis pasaulis“, tačiau jos išleidimą sulaikė cenzūra.

Asmens bruožai

Šv. Kazimieras. Kazimieras atvyko į Vilnių 1485 metais jau sirgdamas tuo metu nepagydoma liga – plaučių džiova, kurios metu ypač padidėja lytinis juslingumas, o tvardymasis – skatina ligą...

Pirmasis šventojo Kazimiero biografas vyskupas Zacharijas Ferreris rašė:

Kai jis pačiame jaunystės žydėjime susirgo tokia chroniška liga, prieš kurią, gydytojų tvirtinimu, negelbsti jokie kiti vaistai, kaip jaunos moters meilė, tai tėvai ir artimieji ėmė jį atkakliai ir primygtinai įtikinėti, prašyti, reikalauti, kad dėl gyvybės išlaikymo leistų šalia savęs atsigulti ir save apkabinti gražiai ir dailiai jaunuolei, kurią jie jau buvo jam iš daugelio parinkę. Bet jis, kaip visuomet, labai išmintingai atsakė: bevelijąs čia prarasti žemišką ir trumpalaikę gyvybę negu netekti amžino ir niekada nesikeičiančio gyvenimo danguje. Ir visiems ten esantiems prikaišiojo, kad jie nesigėdiję jam siūlyti tokį draudžiamą dalyką. Kai jo namiškiai vis neatlyžo ir visaip ragino rūpintis savo žydinčia jaunyste ir sveikata, ir gyvybe, ir jų maldavimai pasidarė tiesiog įkyrūs, Kazimieras atsakė: nežinąs jokios kitos gyvybės, jokios kitos sveikatos, kaip Viešpatį Kristų; kad su Juo visuomet galėtų būti, trokštąs sunykti ir nujaučiąs, kad šis troškimas netrukus išsipildysiąs.

Šis Kazimiero laisvas apsisprendimas buvo didvyriškas aktas. Kazimieras savo geležine valia Dievo malonės pagalba karališkai valdė save, savo kūną, savo maištaujančius jausmus. Tai herojiškai stiprios asmenybės pavyzdys! Jis uždega kiekvieną jaunuolį, vyrą ir moterį, kurie be nuolaidų kovoja už skaistumą ir nesitaiksto su kokiais nors sąžinės kompromisais. Šv. Kazimieras savo didvyriška laikysena aiškiai įrodė, jog šventumas yra galimas ir pasiekiamas!

„Našlėms, mažiems našlaičiams, nelaimių prislėgtiesiems jis buvo ne tik gynėjas, ne tik globėjas, bet tiesiog tėvas, sūnus ir brolis“, – rašė pirmasis Kazimiero biografas vysk. Zacharijas Ferreris, minėdamas didelį jo maldingumą – atėjęs melstis į Katedrą ir radęs užrakintą, melsdavosi atsiklaupęs prie durų.

Dievo tarnas Alfonsas. Dienoraštyje kun. A. Lipniūnas įrašė suformuluotą pagrindinį savo gyvenimo principą: Kitiems – viskas, sau – nieko. Jo griežtai laikėsi visą gyvenimą. Kaip teigia dr. Aldona Kačerauskienė, tėviškę mylėjo, dažnokai ten lankėsi, brolio ir sesers vaikams atveždavo knygelių, saldainių, tačiau litų giminaičiams nepalikdavo. Į nustebusius jų žvilgsnius atsakydavo: „Ko gi jums trūksta? Turite pastogę, maisto, esate sveiki. Yra už jus prasčiau gyvenančių“. Anuomet buvo įprasta, kad kunigu tapęs brolis seserims išmokėdavo pasogas, broliams nupirkdavo žemės, į mokslus išleisdavo artimus giminaičius. Kunigas Alfonsas savo gyvenimo pavyzdžiu laužė šias tradicijas. Tačiau visai nepažįstamiems, kurie kreipdavosi į jį pagalbos, atiduodavo viską, ką turėjo po ranka: paskutinį litą, kepalą duonos, netgi padovanotą auksinį laikrodį. Taip jis vykdė Dievo žodžius mylėti savo artimą. Pasakojimai apie kun. A. Lipniūno poelgius augino idealizmo sparnus keletui žmonių kartų. Norėjosi gyventi taip, kaip jis, daryti tai, ką darė jis. Taigi ir Alfonsas Lipniūnas, ir Šventasis Kazimieras sulaukė pasekėjų.

Kunigas Alfonsas drąsiai liudijo tikėjimą, nepaisydamas pasekmių. Kunigo drąsą liudija jo atsisakymas dalyvauti pirmuosiuose bolševikų okupacijos organizuotuose rinkimuose. Jis sakė: „Kaip aš balsuosiu už tuos, kurie mano tikėjimo nepripažįsta?“

Kun. A. Lipniūno pamokslai buvo atgaiva akims, ausims ir širdžiai. Kunigas kalbėdavo ne tik žodžiais, bet ištartus žodžius liudijo asmeniniu gyvenimu, todėl juo nesunku buvo patikėti. Žmonės spaudėsi ne tik bažnyčioje, bet ir prieangyje bei šventoriuje. Ateidavo ne tik tikintieji, bet ir indiferentai, ne tik katalikai, bet ir evangelikai. Vienas pamokslų klausytojas – Julius Kakarieka – rašė: Kun. Lipniūnas niekad neiškeldavo įmantrių apokalipsinių vaizdų, kad sudrebintų klausytojų širdis. Jis juos sujaudindavo, atskleisdamas liūdną gyvenimo realybę. Bet jis nesustodavo pusiaukelėj ir nepalikdavo klausytojo sielvarte ir depresijoj. Jis jį vesdavo toliau, per kliūtis ir užtvaras, sunkumus ir pavojus, rodydamas vis šviesesnius horizontus, kol pasiekdavo aukštąjį kalną, nuo kurio Kristus sakė minioms pamokslą „Palaimintieji...“ Klausytoją jo žodžiai traukė su tokia didele vidine jėga, kad jis negalėjo nė per žingsnį atsilikti. Jis žengė drauge su pamokslininku ir drauge žavėjosi aukštumom.

Pastangos ignoruoti vokiečių paskelbtą mobilizaciją ir Reicho tarnybą, visomis galiomis bandant išsaugoti Lietuvos jaunimą, – ne viename pamoksle nuskambėjusios mintys. Be abejo, naciai pastebėjo ir kun. A. Lipniūno suorganizuotą Laisvės fondą, kuris rūpinosi ne tik mieste badaujančių žmonių šalpa, nepaisant nei tautybės, nei įsitikinimų, bet ir siekė ugdyti lietuviškąjį solidarumą. Be to, kunigas Alfonsas Vilniuje atgaivino ateitininkų veiklą, domėjosi pogrindžio darbais ir juos rėmė. Ši paminėta veikla liudija begalinę kunigo drąsą ir buvo itin svarbi Lietuvai: Vilniuje kun. A. Lipniūno, o Kaune – kun. Stasio Ylos (1908 01 05–1932 05 22–1983 03 24) pamokslai jaunimui brandino požiūrį į tarnystę naciams, ir Lietuvoje – vienintelėje iš Pabaltijo šalių – nebuvo suformuoti SS legionai.

Mirtis

Karalaitis Kazimieras  mirė Gardine (karalius su visa šeima 1483 metų pabaigoje išvyko iš Vilniaus į Liubline sušauktą Seimą). Štai kaip lenkų rašytoja Antanina Domanska vaizduoja šv. Kazimiero mirtį (istorinių žinių apie tai nėra išlikusių):

Kovo 4 dienos ankstų rytą į bažnyčią atneštas neštuvais, jis su pasigerėjimu įsmeigė akis į altoriaus paveikslą, į Angelų Karalienės veidą, kartodamas „Omni die dic Mariae“. Per Evangeliją paprašė padėti atsistoti ir klausėsi Kristaus žodžių nuleista galva. Per pakylėjimą parpuolė ant abiejų kelių; gydytojų ir dvariškių keliamas, su liūdnu priekaištu pažvelgė į juos ir tarė: „Kodėl esate tokie įkyrūs ir mane varginate, kai mano Viešpats nužengia iš dangaus?“ Beklūpančiam nusviro žemyn galva, ir didžiai nusižeminęs jis pradėjo alpti, bet, dvariškių įkeltas į nešiojamą kėdę – leksiką,– atsigavo. Išgirdęs kunigo žodžius: „Štai Dievo Avinėlis“, jis pagyvėjo ir visas nušvitęs kartojo: „Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum... bet tik tark žodį...“ Celebrantas davė jam paskutinį kartą Švč. Sakramentą – Viatiką, – tardamas: „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas tesergi tavo sielą amžinajam gyvenimui“. Po „Ite, missa est“ karališkasis choras užgiedojo šv. Kazimiero mylimiausią giesmę „Omni die“, bet, nepabaigus posmelio, kapelionas, pakeldamas ranką, nutraukė džiaugsmingą melodiją ir su ašaromis pradėjo: „Amžinąjį atilsį duok jam, Viešpatie!“

Šventasis Kazimieras buvo palaidotas Vilniaus Katedroje ir, kaip teigia istorikas jėzuitas P. Rabikauskas, tik liepos mėnesį. Toks ilgas laikotarpis nuo mirties iki palaidojimo turi daug įvairių priežasčių, o pirmiausia – paprotys.

1636 metais šv. Kazimiero kūnas buvo perkeltas į Katedroje specialiai šventajam pastatytą koplyčią.

Alfonsas Lipniūnas 1943-iųjų kovo 15-osios vakarą buvo perspėtas, kad bėgtų, nes naciai – gestapas – jį suims. Perspėjusiajam jis atsakė: Mano mielas bičiuli, man šitai jau pranešė. Bet nepamiršk, kad esu kunigas. Rytoj rytą Aušros Vartuose privalau aukoti šv. Mišias, todėl niekur bėgti aš negaliu. Šis pavyzdėlis dar kartą paliudija kunigo atsakomybę už parapijiečius, tvirtą pareigos jausmą, meilę Dievui, pasiaukojimą tikėjimui. A. Lipniūnas buvo suimtas jo bute (Aušros Vartų 27–17) – laisvu apsisprendimu jis iš Viešpaties rankų priėmė kančios taurę ir gėrė iš jos iki pat mirties.

Kartu su kitais 45 suimtaisiais sunkvežimiu buvo išvežtas į Kauną, čia suimtas kun. Stasys Yla ir dar 46 kaliniai ir visi per Tilžę, Gdanską kovo 25–26 dienomis atsidūrė Štuthofo koncentracijos stovykloje. Kun. S. Ylos knyga „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“ bei Balio Sruogos „Dievų miškas“ atskleidžia nepakeliamas kalinių gyvenimo sąlygas. Be to, yra paskelbta ir kitų kalinių prisiminimų. Štuthofo koncentracijos stovykla buvo tikras pragaras, kuriame muša, kad pabudintų iš miego, muša, kad bėgtum praustis, muša, kad greit nusipraustum, muša, kad bėgtum valgyti, muša, kad skubėtum pavalgyti, muša, kad greit stotum į kolonas, kad eitum į darbą, kad greit užbaigtum darbą ir stotum vėl į koloną... galiausiai muša kapas ir tada, kai jis neturi ko dirbti, – liudija inžinierius Pilypas Narutis. Jeigu dar pridėsime badą, sunkų, alinantį fizinį darbą, moralinį pažeminimą, prieš akis iškils tikras žmonių naikinimo fabrikas, kurį žiaurumu nebent pralenkė Stalinas, nes jo valdžioje dar buvo ir Sibiro šalčiai.

Draugų liudijimu, kun. A. Lipniūnas čia išseko fiziškai, atrodė „sudžiūvęs kaip vaiduoklis, vos vilko kojas“, nebepajėgė, kaip buvo įpratęs, šypsotis, jo veidas įgavo rimtą išraišką, tačiau savo dvasia visiškai nepasikeitė. Gavęs siuntinėlį maisto, viską tuoj pat išdalydavo, kaip įmanydamas guodė žmones, kėlė išlikimo viltį, atlikdavo kunigo pareigas. Net per lemtingąjį evakuacijos etapą Pucko link (kelionės pradžioje buvo 500 kalinių, o pabaigoje liko tik 300) jis, būdamas vos gyvas dėl alkio ir nuovargio, vis pasilenkdavo kone prie kiekvieno, esesininko pistoletu pribaigto kalinio ir suteikdavo nuodėmių atleidimą ir palaimindavo baigus žemiškąjį gyvenimą. Net ir kunigo Lipniūno mirtis sietina su tarnavimu ir pasiaukojimu kitiems – lankydamas ir šelpdamas sergančius žmones, užsikrėtė šiltine. Mirė 1945 m. kovo 28 d. Pucke (Lenkija), ten ir palaidotas. Tik Nepriklausomybės aušroje jo palaikai mons. Juozapo Antanavičiaus bei kitų pastangomis parvežti į Lietuvą ir 1989 m. rugsėjo 12 d. perlaidoti Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros šventoriuje.

Kelias į Altoriaus garbę

Karalaitis Kazimieras, palaidotas Katedroje, buvo būriais lankomas paprastų žmonių, ne tik vilniečių, bet ir iš toliau atvykstančių. Jie prašė užtarimo įvairiuose reikaluose ir neretai buvo išklausomi. Prof. jėzuitas P. Rabikauskas mąsto apie priežastis, traukusias prie Kazimiero karsto: „Gal jo nuoširdumas ir dosnumas vargšams, gal jo didvyriškas už nekaltybę nusistatymas, gal jo angeliška maldos dvasia, gili pagarba Švč. Sakramentui, kūdikiška meilė Švč. Mergelei Marijai, o gal visa tai kartu paėmus?!“ Tikintieji, lankantys Kazimiero kapą, ėmė kalbėti apie jį kaip apie šventąjį, o jau nuo 1502 metų jis visų buvo laikomas šventuoju.

Buvo kreiptasi į Popiežių dėl Kazimiero paskelbimo šventuoju, pirmąsyk apie tai užsiminta dar 1501 metais Vilniaus kapitulos prelato, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio sekretoriaus Erazmo Cioleko, nuvykusio į Romą pareikšti popiežiui Aleksandrui VI Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Aleksandro paklusnumą. Buvo ir kitų kreipimųsi, o 1516 metų pirmoje pusėje Lietuvos dvasiniai ir pasaulietiniai vadovai vėl kreipėsi į Popiežių. Tačiau visi prašymai, kaip rašo P. Rabikauskas SJ, „Romos kurijoje atsimušdavo kaip žirniai į sieną. Mat prašantieji tiktai tvirtindavo, kad yra verta Kazimierą dėl jo švento gyvenimo ir dėl prie jo kapo įvykstančių stebuklų paskelbti šventuoju, bet nė vienas savo bendro pobūdžio teiginių nepagrindė išsamiais ir patikimais įrodymais“. 1517 m. lapkričio 4 d. Popiežius su kardinolais nutarė tam tikslui sudaryti komisiją. Tačiau iki 1519 metų vasaros nesulaukus jokių procesui reikalingų aktų, popiežius Leonas X nusprendė pasiųsti specialų legatą į Lenkiją–Lietuvą italą vyskupą Zachariją Ferrerį. Jis greitai surinko medžiagą, tačiau tenka tik apgailestauti, kad su kanonizacijos proceso aktais žuvo ir visi liudininkų pasakojimai apie stebuklus.

Z. Ferreris parašė trumpą darbą „Palaimintojo Kazimiero gyvenimas“ – pirmąją šventojo biografiją, kurios IV skyrelyje aprašyti stebuklai. Konkrečiai atpasakotas vienas nuostabus įvykis – mažos lietuvių kariuomenės pergalė prieš žymiai gausesnius maskvėnų būrius. Jis aprašo, kaip Maskvos kunigaikštis Vasilijus, sutraukęs 60000 raitelių, nelauktai įsiveržė į Lietuvos teritoriją. Lietuvos ir Lenkijos kunigaikščiai visiškai neturėjo kuo gintis – nebuvo kariuomenės, surinkus visus apylinkių gyventojus susidarė apie 2000. Jie visi meldėsi, prašydami Kazimierą pagalbos, maldą baigdami: Ir jei dėl mūsų didelio tau rodomo pasitikėjimo bei atsidavimo malonėsi išklausyti mūsų maldavimų, rūpinsimės, kiek tik pajėgsime, kad krikščionių tikėjimo pažibai ir tavo tautos išaukštinimui Šventasis Tėvas tave paskelbtų šventuoju, ir tai pagal visus teisės reikalavimus įvykdysime.

Po šios maldos visi jautėsi tarsi pripildyti dieviškos jėgos ir kūno miklumo, tad drąsiai puolė priešų stovyklą, daug užmušė, paėmė į nelaisvę ir atiteko didelis grobis. Nuostabu, kad iš lietuvių pusės beveik niekas nežuvo, nepateko į priešų nelaisvę. Tačiau šiame aprašyme neminima nei vieta, nei data, nei Kazimiero pasirodymas ant balto žirgo.

Vėlesniuose aprašymuose minimas mūšis prie Polocko 1518 metais, kada miestą ir pilį apsupęs Maskvos kunigaikštis su didele kariuomene. Nedidelei lietuvių karių įgulai, esančiai pilyje, į pagalbą skubėjo 2000 lietuvių kariuomenė, bet jiems sukliudė patvinusi Dauguva. Kariai negalėjo rasti seklesnės vietos. Ir štai ant balto žirgo pasirodęs jaunuolis baltu apsiaustu, drąsindamas lietuvius, pirmas įjojęs į upę, ragindamas juo sekti, – ten buvo sekluma. Kariuomenė staiga puolė priešą, kuris, netikėtai užkluptas, ėmė bėgti. Miestas ir pilis buvo apginti, jaunuolis dingęs. Tada visi suvokę, kad į pagalbą atėjęs šv. Kazimieras.

Žinomas ir kitas 1519 metų vasarą dalinių iš Smolensko įsiveržimas į Lietuvą ir grėsmė Vilniui: daugelis šaukėsi šv. Kazimiero pagalbos ir buvo išklausyti...

Z. Ferreris darbe „Palaimintojo Kazimiero gyvenimas“ kitus stebuklus apibūdina tik bendrais posakiais: jokios žmogiškos pagalbos nesitikintieji, nepagydomų ligų ir sunkių sveikatos sutrikimų apimtieji, kurčiai, nebyliai, raiši, akli, nudžiūvėliai, vos tik jam prie kapo pasiveda, atgauna klausą, kalbą, judėjimą, regėjimą ir anksčiau turėtą sveikatą, netgi – tai tikrai nuostabu ir beveik neįtikėtina – grįžta gyventi mirusieji ir įvyksta kitų stulbinančių dalykų.

1521 m. gruodžio 1 d. mirė popiežius Leonas X, nepradėjęs karalaičio Kazimiero kanonizacijos bylai reikiamos procedūros. Tačiau įrašas martirologijoje – Romos bažnyčios šventųjų ir kankinių knygoje – atpalaidavo nuo sudėtingų kanonizacijos užbaigimo procedūrų, ir 1602 metais žymiai palengvino Vilniaus kanauninko Grigaliaus Sventickio misiją Romoje. Popiežių duoti dokumentai – popiežiaus Klemenso 1602 m. lapkričio 7 d. brevė, kuria leidžiama švęsti jo šventę Lietuvoje ir Lenkijoje, 1621 metų popiežiaus Pauliaus V dekretas, kuriuo Kazimiero vardas įrašomas į visos Bažnyčios vartojamą brevijorių ir mišiolą, brėvė, kuria šv. Kazimieras skelbiamas pirmuoju Lietuvos globėju, – turėjo įtakos, kad 1948 m. birželio 11 d. Šventasis Tėvas Pijus XII šv. Kazimierą paskyrė ypatingu Lietuvos jaunimo globėju.

Alfonsas Lipniūnas. 2000 m. gegužės 7 d. kartu su 114 lietuvių paskelbtas Lietuvos kankiniu ir įrašytas į XX amžiaus martirologiją. Tą dieną popiežius Jonas Paulius II ekumeninių pamaldų Romos Koliziejuje metu kartu su viso pasaulio krikščionių konfesijų atstovais pagerbė praėjusio amžiaus tikėjimo liudytojus. Tai – viena svarbių 2000-ųjų jubiliejinių krikščionybės metų veiklos krypčių – atnaujinti Visuotinės Bažnyčios martirologiją, papildant mūsų laikų kankinių vardais. Lietuvoje iškilmingas Lietuvos kankinių paminėjimas vyko prie Kryžių kalno 2000 m. liepos 23 dieną.

2005 m. vasario 16 d. už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už pagalbą Lietuvai integruojantis į transatlantines bei europines struktūras, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvis kunigas Alfonsas Lipniūnas apdovanotas (po mirties) Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

2006 m. kovo 28 d. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje buvo pradėtas kun. A. Lipniūno paskelbimo palaimintuoju procesas. Nuo tada jis vadinamas Dievo tarnu.

Atminties pagerbimas ir įamžinimas

Šv. Kazimieras. Šventojo vardas plačiai paplitęs tarp išeivijoje gyvenančių lietuvių, kurie stengėsi jį įamžinti. Keletą faktų paminėsime: Antverpeno (Belgija) miesto centre Dievo Motinos koplyčioje XVII amžiaus pabaigoje buvo įsteigta Šv. Kazimiero brolija; Venesueloje yra miestelis San Casimiro – vienintelė vietovė pasaulyje, turinti mūsų šventojo vardą.

1729 metais Lietuvos vienuoliai bernardinai, sudarydami savo savarankišką, atskirą nuo Lenkijos provinciją pavadino ją šv. Kazimiero vardu. Marijonai 1930 metais Šiaurės Amerikoje įkurdami savo provinciją, pavadino šv. Kazimiero vardu. Išeivijoje s. Marijos (Kazimieros Kaupaitės), įsteigta vienuolija (prie jos įsteigimo daug prisidėjo kun. Antanas Staniukynas) vadinasi „Šv. Kazimiero seserų kongregacija“; 1945 metų pabaigoje Romoje įsteigta ir pradėjo veikti Šv. Kazimiero kolegija (oficialiai paskelbta tik 1948 m. gruodžio 1 d. Jo Šventenybės Pijaus XII šv. studijų kongregacijos dekretu).

Arkivyskupo metropolito Juozapo Skvirecko (1873 09 18–1899 06 24–1919 07 13–1959 12 03) prašymu, 1948 m. birželio 11 d. popiežius Pijus XII šv. Kazimierą paskyrė ypatingu Lietuvos jaunimo globėju. Ši bulė dabar kabo Vilniaus Arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčios kairėje pusėje netoli altoriaus, kuriame ilsisi šv. Kazimiero palaikai.

Šv. Kazimiero vardo įamžinimas

Lietuvoje yra 705 parapijos ir 288 neparapijinės bažnyčios bei koplyčios. Tad iš beveik 1000 šventovių 15 pavadinta Šv. Kazimiero vardu. Nė vienos šio titulo bažnyčios neturi Kaišiadorių ir Šiaulių vyskupijos.

Kauno arkivyskupijoje dvi bažnyčios turi šv. Kazimiero vardą: Lančiūnavoje ir Žemaitkiemyje. Panevėžio vyskupijoje – dvi: Baltriškėse ir Kamajuose. Telšių vyskupijoje – trys: Baubliuose, Vėžaičiuose ir Klaipėdoje. Vilniaus arkivyskupijoje – trys: Pavoverėje, Naujojoje Vilnioje ir Vilniuje bei Šv. Kazimiero koplyčia Vilniaus Arkikatedroje, kur virš altoriaus ilsisi žemiškieji šventojo palaikai. Vilkaviškio vyskupijoje šv. Kazimiero vardu pavadintos net penkios bažnyčios: Aleksote, Alytuje, Igliaukoje, Kučiūnuose, Lekėčiuose.

Žinomos trys Šv. Kazimiero draugijos: 1. Slapta Žemaičių kunigų seminarijos Kaune klierikų draugija (įkurta 1889 metais, tikslas – ruošti lietuviškus religinius tekstus ir juos leisti, veikė kelerius metus). 2. Šv. Kazimiero draugija Kaune (1905). Tikslas – lietuviškų, religinio turinio knygų leidyba. Išaugo į leidyklą, turinčią savo spaustuvę „Šviesa“, keletą knygynų. Per 35 veiklos metus išleido 740 įvairių knygų.

3. „Lietuvių Šv. Kazimiero draugija“ (1925) – Vilniuje veikusi susipratusių lietuvių organizacija. Tikslas – rūpintis lietuvių jaunimo tautišku ir katalikišku auklėjimu, teikti jam švietimo, dorovės, sveikatos bei socialinės paramos darbus. Nepaisant lenkų trukdymo atlikta daug svarbių darbų.

Knygos. Šventojo Kazimiero asmenybė domino ir tebedomina istorikus, literatus, poetus, muzikus, dailininkus. Vienas svarbiausių darbų – visų ankstesnių darbų suma sumarum: prof. jėzuito Pauliaus Rabikausko studija „Lietuvos globėjas Šv. Kazimieras“, išleista 1993 metais. Apie Šv. Kazimierą knygelę esperanto kalba parašė salezietis kun. Pranas Gavėnas (1918 10 11–1949 07 03–2000 02 07), iš Brazilijos sugrįžęs misionieriauti Lietuvoje ir iki mirties dirbęs Alytuje. Tad plačiau susipažinti su Lietuvos šventuoju turi galimybę ir esperanto kalbą mokantys įvairių tautų katalikai. 2004 metais pasirodė Vytauto Ališausko gausiai iliustruota studija „Šventasis Kazimieras“. Pristatydamas šį darbą kardinolas Audrys Juozas Bačkis rašė: Autoriui pavyko atgaivinti šv. Kazimierą, prikelti jį iš užmaršties. Šv. Kazimieras čia pristatomas ne kaip saldus šventasis – parodoma tvirta jo asmenybė, iškyla patrauklus ir gyvas paveikslas jaunuolio, kuris išaugo karaliaus dvare, tačiau nebuvo įtrauktas į išlepusią rūmų aplinką, išliko jautrus vargui ir Dievo balsui. Jis moko būti ištikimais savo žmogiškajam pašaukimui. Būti asmenybėmis. Tuo jis mums aktualus ir šiandien.

Šventuoju domėjosi ir be galo kilni ir dvasinga asmenybė – kun. Stasys Yla: skaitė apie jį paskaitas, rengė knygą, kaip šv. Kazimieras vaizduojamas lietuvių liaudies mene ir lietuvių dailininkų kūryboje. Tačiau vos pradėjęs darbą Štuthofo koncentracijos kalinys kun. S. Yla mirė. Minint 500-ąsias šventojo Kazimiero metines „Ateities“ žurnale buvo išspausdintas S. Ylos eilėraštis:

Šventasis Kazimierai, amžiais prisimenam
Tave lyg žiburį aukšto dangaus.
Meldi pas Viešpatį, vedi ir kvieti mus
Ilgesiu, nerimu Dievo žmogaus.
Išskleidei vėliavą švento tikėjimo,
Ženklinai kryžiumi mūsų kelius.
Apglobei Lietuvą, audrų vis liečiamą,
Stiprinai, drąsinai brolius savus.
Nūnai maldaujame: švieski iš naujo mum
Audriam gyvenime žvilgsniu drąsiu
Lyg vytis – riteris, išaugęs švyturiu,
Veski į pergalę ryžtu nauju.
Šventas Kazimierai, amžiais prisimenam
Tavo užtarymą mūsų tautoj.
Melski pas Viešpatį, veski ir kvieski mus
Telktis ir vienytis laisvės kovoj.

Dievo tarnas kun. Alfonsas Lipniūnas

Portretai: dailininkė Julija Paltarokaitė-Šalkauskienė nutapė portretą „Kunigas, profesorius Alfonsas Lipniūnas (1905.03.12–1945.03.28)“ (drobė, aliejus, 60x50 cm), portretas saugomas Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje (1987); dailininkė Janina Mačiokaitė-Pleškūnienė nutapė portretą „Vilniaus kunigų seminarijos prof. Šventų Jonų bažnyčios kunigas, kankinys A. Lipniūnas“ (drobė, aliejus (81 x 63 cm), saugomas Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčioje (1990); dailininkas Rimas Dilys nutapė portretą „Kun. Alfonsas Lipniūnas“, kuris saugomas Kunigo Alfonso Lipniūno muziejuje (1993); dailininkės Grott darbas „Kun. A. Lipniūnas“ nutapytas kalinio drabužiais, saugomas Panevėžio vyskupijos kurijoje; dailininkės Genovaitės Butkevičienės grafito technika atliktas sieninis pano „Kunigo profesoriaus Alfonso Lipniūno gyvenimas ir kančia“, saugomas Kunigo Alfonso Lipniūno vidurinėje mokykloje (1994 03 24 atidengtas ir pašventintas).

Antkapiniai paminklai: antkapinis paminklas Pucko (Lenkija) kapinėse „Kun. prof. Lipniūnas Alfonsas*1905.III.12 + 1945.III.28“ (1950), naujas antkapinis paminklas Pucko (Lenkija) kapinėse kun. Alfonsui Lipniūnui ir greta palaidotam inžinieriui Antanui Šapalui (1971); antkapinis paminklas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros šventoriuje (skulptorius – Alfridas Pajuodis, 1993).

Atminimo lentos: atminimo lenta Talkonių kaime, Lipnickų sodyboje (2000 05 18); memorialinė lenta Panevėžio Katedros aikštėje (namas nr. 7) (2005 05 27); atminimo lenta Pucko (netoli Gdansko) bažnyčioje (2005); memorialinė lenta su kun. A. Lipniūno bareljefu Pucke (2008 06 29).

Knygos: „Kunigas Alfonsas Lipniūnas. Atsiminimų rinkinys“. Redaktorė: S. Vanagaitė-Petersonienė. Chicago. Švėkšniškių draugija. 120 p. (1985); fotografuotinė knyga „Kunigas Alfonsas Lipniūnas. Atsiminimų rinkinys“. Redaktorė: S. Vanagaitė-Petersonienė. Vilnius. 120 p. (1989); „Kunigas Alfonsas Lipniūnas“. Antanavičius J., Gasparaitytė R., Vilnius. 88 p. (1995); „Ksiądz Alfonsas Lipniūnas“. Antanavičius J., Gasparaitytė R., Grot E., Gdynė. 112 p. (2002); mokslinis straipsnis ukrainiečių kalba „Dievo tarnas kunigas Alfonsas Lipniūnas: meno paminkluose (vardo įamžinimas)“. Vasiliauskienė A. (Lvovo Religijų muziejaus istorijos mokslo leidinys, Lvovas, 2013.

Mokykla, kabinetai, centrai: Panevėžio 16-oji vidurinė mokykla buvo pavadinta „Kunigo Alfonso Lipniūno vidurine mokykla“ (nuo 2009 m. mokykla tapo Panevėžio Alfonso Lipniūno pagrindine mokykla) (1993); A. Lipniūno kultūros centras (1993); Kunigo Alfonso Lipniūno vidurinėje mokykloje įrengtas Kunigo Alfonso Lipniūno kambarys, Lipniūno muziejus (1995); Panevėžio Alfonso Lipniūno pagrindinėje mokykloje tikybos kabinetui suteiktas Kunigo Alfonso Lipniūno vardas (2010).

Kryžiai: Talkonių kaime, Lipnickų sodyboje (1993); Prie mokyklos (tautodailininkas Vytautas Kryževičius, 1993); Talkonių kaime, Lipnickų sodyboje tautodailininko mokytojo Prano Kumpausko darbas, padirbdintas Algio Jankevičiaus (2006).

© 2014 „XXI amžius“