2014 m. kovo 14 d.    
Nr. 11
(2082)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos
kultūros
galerija


XXI Amžius


Kronika

Prisimintas poezijos kunigaikštis

Bronius VERTELKA

Seimo nario Povilo Urbšio rankose
gėlės, skirtos Petro Zablocko
našlei Valei Zablockienei,
viduryje – renginio vedėja,
poetė Elvyra Pažemeckaitė

P. Zablocko poeziją skaito J. Miltinio
dramos teatro aktorė Ligita Kondrotaitė

PANEVĖŽYS. Vasario 14-ąją Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Konferencijų salėje buvo paminėtas poeto, pedagogo Petro Zablocko 100-asis gimtadienis. Minėjime dalyvavo jo žmona Valė Zablockienė, dukra Danguolė Zablockaitė ir jų artimieji.

Seimo narys Povilas Urbšys, gerai pažinojęs P. Zablocką, sakė, jog tai buvo tvirtos valios, labai inteligentiškas ir kuklus žmogus. Parlamentaras priminė, kad P. Zablockas buvo 1941 metų gruodį įkurtos Lietuvos Laisvės sąjungos narys, davė jai priesaiką.

Gyvenimo epizodus, susietus su P. Zablocku, pasakojo jo žmona Valė, buvusi Seimo nario P. Urbšio mokytoja, išmokiusi jį pažinti raides ir skaityti. Gruodį 95 metų sukaktį minėsianti senolė apie tai kalbėjo sklandžiai.

Apsispręsti, ar Zablockų šeima artėjant frontui trauksis iš Lietuvos, buvo duota savaitė. Tokiam reikalui buvo palikta laisva vieta laive, kuris turėjo išplaukti į Švediją. Po trijų dienų Zablockai gavo Petro brolio Mykolo laišką iš Vokietijos. Jis jau buvo repatrijavęs ir dirbo lėktuvų fabrike. Laiške jis rašė, kad pasiimtų tėvus, jei į kelionę neimtų daug daiktų ir vyktų tiesiai pas jį, kol atvira siena. Pagaliau Zablockams reikėjo nutarti, kaip toliau gyvens. Dar prabėgo diena, kita, nebeiškentė Petras: „Na kaip, Valyt?“ „Sava žemė liks sava, o svetimoje mūsų niekas nelaukia. Aš noriu likti Lietuvoj“, –  tarė ji. „Nuo tokių tavo žodžių man labai palengvėjo“, – nudžiugo jos vyras.

Apie P. Zablocko Lietuvos Laisvės sąjungai duotą priesaiką irgi pasakojo V. Zablockienė. Petras liko patenkintas, gavęs mokytojo vietą Joniškėlyje. Siauruoju geležinkeliu buvo patogu pasiekti Šiaulius, Anykščius ir kitas Lietuvos vietoves. Kartu tai buvo dėkinga vieta pogrindiniam darbui. Laukdami traukinio, daug kas užeidavo pas Zablockus. 1944 metų vasarį užsuko nepažįstamas žmogus, kurį Petras pristatė kaip savo kraštietį. Dukrai pravirkus, žmona Valė su ja nuėjo į kitą kambarį, bet girdėjo atvykėlį sakant, jog Petras turės pasirinkti slapyvardį. Be to, girdėjo ir kaip jos vyras skaitė priesaiką. Svečiui išvykus, vyro paklausė, apie ką jiedu šnekėjo. Nuo tiesaus atsakymo Petras sugebėjo išsisukti. Valydama vyro švarką, kišenėje rado tos priesaikos tekstą: „O čia kas?“ „A, tai nereikšmingas dalykas“, – numojo žmonai ranka Petras.

Vyrą suėmus, saugumas norėjo Valę užverbuoti, kad prikalbintų jį sutikti su juo bendradarbiauti. Taip esą vyras gautų gerą darbą. Valei atsisakius, grasino ją pačią sušaudyti. P. Zablockas buvo nuteistas 10 metų lagerio su amžinąja tremtimi. Į Lietuvą jis grįžo 1959 metais.

Lietuvos evangelikų reformatų vicesuperintendentas kun. Rimas Mikalauskas P. Zablocką (jis išpažino evangelikų reformatų tikėjimą) vertino kaip šviesų, teisingą, principingą ir itin padorų žmogų. Jis sugebėjo stoti sovietmečiu tryptos Evangelikų Reformatų Bažnyčios priekyje, buvo išrinktas Sinodo kuratoriumi. Būdamas jau garbingo amžiaus, jis stiprino Bažnyčią. Kai negeri dalykai ėmė dėtis tarp evangelikų reformatų ir prireikė teismų, prokurorai P. Zablocką kvietė kaip liudininką. Supratę, kad toks žmogus negali meluoti, jo atsiprašė.

Apie P. Zablocko kūrybą kalbėjo Komunikacijos centro „Kalba. Knygos. Kūryba“ direktorė doktorantė Lionė Lapinskienė. Kaip poetas viešai jis prabilo 1989 metais, pasirodžius jau bibliografine retenybe tapusiai septyniolikos Intos lagerio kalinių kūrybos rinktinei „Benamiai“. Vėliau P. Zablockas įstojo į Kaimo rašytojų sąjungą. Išėjo jo poezijos rinkiniai „Einu per ražienas“, „Sekmadienių prieklėčiai“, rinktinė „Po tuo dangum“ ir atsiminimų knyga „Pakeliui“. Prelegentė sakė, kad poeto eilės skamba gražiai. P. Zablockas labai mėgo skaityti knygas, mylėjo kaimą, troško mokytis. Svajojo studijuoti lietuvių literatūrą, bet įstojo į Klaipėdos pedagoginį institutą. Aukštąjį mokslą įgijo Panevėžyje. P. Zablockas mirė eidamas 95-uosius metus, palaidotas Biržų evangelikų reformatų kapinėse, ant gražaus Širvėnos ežero kranto.

Bibliotekos pirmajame aukšte veikiančią parodą „Atsivers mano vasaros klėtys“, parengtą iš fotografijų, rankraštinių dokumentų ir knygų iš bibliotekos fondų bei skirtą P. Zablocko 100-osioms gimimo metinėms, pristatė bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus vedėja Audronė Palionienė. Ji supažindino su bibliotekoje saugomu poeto palikimu.

Mintimis apie P. Zablocką dalijosi gerai jį pažinojęs Kaimo rašytojų sąjungos Pasvalio skyriaus pirmininkas poetas Povilas Latvėnas. Jis lankė Joniškėlio progimnaziją, kurioje tuo metu dirbo P. Zablockas.

Kaimo rašytojų sąjungos valdybos narė poetė Vida Sereikienė apie P. Zablocką atsiliepė kaip apie ypatingos kultūros žmogų. 1997 metais Trakų pilyje jis buvo tituluotas Poezijos kunigaikščiu. V. Sereikienė skaitė savo eilių, skirtų P. Zablockui.

Nemažą kiekį P. Zablocko poezijos perskaitė J. Miltinio dramos teatro aktorė Ligita Kondrotaitė. Susirinkusieji stebėjo Jono Dagilio prieš ketvirtį amžiaus sukurtą 10 minučių trukmės Valės ir Petro Zablockų videopokalbį apie Joną ir Adolfą Mekus.

Atėjusiems į P. Zablocko atminimo vakarą dėkojo Valė Zablockienė ir Danguolė Zablockaitė, Seimo narys Povilas Urbšys.

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija