2014 m. kovo 28 d.    
Nr. 13
(2084)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos
kultūros
galerija


XXI Amžius


Kronika

Menininko kūryboje atgyja Žiemgalos krašto lygumos

Kęstutis PRANCKEVIČIUS

Tapytojas Vitolis Trušys
prisipažino, jog mėgsta gamtą
ankstyvą pavasarį ir vėlyvą
rudenį, kai joje nėra žalumos
Autoriaus nuotrauka

V. Trušys. „Pakalnėje“ (1999)

Prof. V. Trušio mokinys dailininkas
Sigitas Laurinavičius

V. Trušys. „Tvenkinys“ (1996)

V. Trušys. „Nostalgija“ (2004)

V. Trušys. „Sutemų šviesa“ (1995)

V. Trušys. „Užtemimas“ (1967)

Vilnius. Netoli Senamiesčio įsikūrusioje „Kunstkamera“ galerijoje (Ligoninės g. 4) veikė dailininko, tapytojo monumentalisto prof. Vitolio Trušio personalinė tapybos paroda „Sutemų šviesa“. Dar prieš parodos atidarymą šiuo metu sostinėje gyvenantis garsusis menininkas prisipažino, jog didžiausią poveikį kūrybai darė jo dėstytojas profesorius Antanas Gudaitis (1904-1989). Tačiau slogiais sovietmečio laikais jaunąjį dailininką, studijavusį Lietuvos dailės institute (dabar Dailės akademija), pradėjo vis labiau traukti Vakarų pasaulyje išpopuliarėjęs ekspresionistinis menas.

„Tais laikais Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų imperijoje, dėl suprantamų priežasčių ekspresionizmas nebuvo įleidęs šaknų. Tad naujų žinių apie šią srovę ir kitus reikšmingus dalykus sužinodavau iš užsienio žurnalų, ypač čekiškų, kuriuos tada nelegaliai pavykdavo gauti. Tai buvo tarsi savotiškas langas į postmodernistinį meno pasaulį“, – sakė prof. V. Trušys.

Savo profesionalų kūrybinį kelią menininkas, kaip teigė dailėtyrininkė Simona Makselienė, pradėjo drauge su vadinamąja „tyliųjų modernistų“ karta. Jai priklausė būrelis gerai žinomų dailininkų, prof. V. Trušio bendraamžių, – Kazė Zimblytė, Vincas Kisarauskas, Šarūnas Šimulynas, Valentinas Antanavičius ir kiti buvę Vitolio bendražygiai. Daugelio jų, deja, jau nebėra šiame pasaulyje. Dar iki 1970 metų V. Trušys sukūrė pirmuosius modernistinius abstrakčius kūrinius bei koliažus. Savo drąsa ir novatoriškumu ankstyvieji Vitolio darbai ne tik nenusileido „tyliųjų modernistų“ kūrybai, bet netgi buvo tapę savotišku jų įkvėpimo šaltiniu.

Maždaug prieš 35 metus V. Trušio kūrybos stilistika gerokai pasikeitė – jis perėjo prie hiperrealizmo, turinčio metafizinės tapybos braižą. Beje, ši dailės srovė Lietuvoje, kaip sakė S. Makselienė, nebuvo tokia populiari, sulaukė nedaug pasekėjų, tačiau V. Trušio hiperrealizmas tapo savitu ir gerokai skyrėsi nuo ryškiausio šios srovės kūrybos puoselėtojo dailininko Algimanto Švėgždos (1941–1996) darbų.

Pristatydamas parodą, prof. V. Trušys prisiminė, jog vėlesniais laikais jam itin gilų įspūdį paliko garsus JAV dailininkas Andrew Wyeth (1917–2009). Žvelgdami į Vituolio darbus, kuriuose dominuoja gimtojo Žiemgalos krašto lygumos, įžvelgsime nemažą paralelių su minėto amerikiečių dailininko kūrybinio palikimu. V. Trušio peizažuose vieninteliu atramos tašku tampa horizonto linija ar lygiai suartų dirvonų vertikalės. Tokiu būdu, pasak dailėtyrininkės S. Makselienės, formuojama labai asketiška, minimalistinė kompozicija, kuri derinama su itin kuklia dvispalve ar trispalve gama. Daugelyje Vitolio paveikslų – jokio išsišokimo, dominuoja natūralūs, paprasti vaizdai gamtoje, ypač akį patraukia meistriškas žemės stichijos perteikimas.

Nemažai daliai V. Trušio kūrybos darbų gerbėjų įsimintini ir jo monumentalūs tapybos kūriniai, mozaikos. Pavyzdžiui, vien ko vertas pagoniškų dievų panteonas („Iš lietuviškos mitologijos“), dailininko sukurtas dar prieš 36 metus Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedroje – už šį darbą V. Trušys pelnė Lietuvos valstybinę premiją. Daug panašių menininko darbų surasime ir Šiaulių universitete (buvusiame pedagoginiame institute), įvairiose gydymo įstaigose, teatruose ar įmonėse. Vitolio kūryboje išskirtinę vietą užima ir molbertinė tapyba, kuri, anot dailėtyrininkų, sukuria savitą idiosinkratinį pasaulį su savo reljefu, koloritu ir atmosfera.

Vienas iš artimesnių žymaus menininko mokinių dailininkas panevėžietis Sigitas Laurinavičius, pasidžiaugęs turtinga ir vaisinga profesoriaus kūrybine veikla, sakė, kad V. Trušys savo kūryboje pasirinktus objektus sugeba pavaizduoti poetiškai, su tam tikru idealizmu. „Vitolio kūriniuose dominuoja tikroviški natūralūs gamtovaizdžio objektai, daugiausiai tapyti akvarele ir pastele. Jo paveiksluose dažniausiai matome Šiaurės Lietuvos lygumas, tenai boluojantį arimą ar pelkę. Regis, jog sudėtinga būtų atrasti gražų peizažą tokiose vietovėse, bet Vitolis kaip tik sugeba vaizdingai perteikti pačią jų dvasią. Vitolio darbais žavisi daugelis meno gerbėjų, ypač gimtajame Žiemgalos krašte. Matyt, neatsitiktinai jau 25 metus drauge su Vitoliu Trušiu šiame krašte rengiame dailės plenerus“, – įspūdžiais dalijosi S. Laurinavičius.

Daugelį metų Šiaulių pedagoginiame institute drauge su prof. V. Trušiu dirbusi žinoma kalbininkė dr. Irena Ramaneckienė su nostalgija prisiminė laikus, kai Vitolis vadovavo Piešimo ir dailės katedrai. Jo pastangomis prieš kelis dešimtmečius šiame mieste ir pačiame institute buvo sukurta nemažai meno šedevrų. Deja, kai kurie dailės kūriniai, prisidengiant pastatų rekonstrukcijomis, buvo tiesiog sunaikinti. Pavyzdžiui, prieš septynerius metus atliekant universiteto remonto darbus, šitaip buvo sunaikinta garsioji V. Trušio freska „Prometėjas ir Orfėjas“.

„Kai kas galbūt ne veltui įžvelgia, jog tai galėjo būti paties tuometinio šios mokslo įstaigos vadovo prof. V. Lauručio kerštas dailininkui dėl jo principingumo sprendžiant aktualius pedagoginio universiteto išlikimo ir veiklos klausimus. Bet, ačiū Dievui, ne visi Šiaulių krašto žmonės yra tokie abejingi ir akli menui: prieš keletą metų Meškuičių kaimo bendruomenė nuo sunaikinimo išgelbėjo Vitolio 1968-aisiais kultūros namų salėje sukurtą freską-dekoratyvinę kompoziciją „Derlius“. Jei ne aktyvi paprastų meškuitiškiečių iniciatyva, ir šis kūrinys būtų amžiams pradingęs“, – teigė I. Ramaneckienė.

Beveik pusės amžiaus kūrybos kelyje tapytojas Vitolis Trušys yra sukūręs daugybę portretų, istorinių paveikslų akvarele, pastele, pieštuku, aliejumi. Jo darbai buvo eksponuojami ne tik Lietuvoje bet ir užsienio šalyse. Daugiau nei 30 savo kūrinių dailininkas yra palikęs Lietuvos dailės muziejuje, nemažą Vitolio paveikslų dalį įsigijo JAV, Kanados, kitų šalių meno kolekcininkai. Ir šiandien, kaip prisipažino žymus menininkas, nesėdi rankų sudėjęs – aktyviai domisi kūryba, nuolat ieško meninės raiškos naujovių, neseniai išleido net ir keletą prozos bei poezijos knygų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija