2014 m. balandžio 4 d.    
Nr. 14
(2085)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos
kultūros
galerija


XXI Amžius


Kronika

Medžio laikas fotografijose

Klaipėda. Apskrities I. Simonaitytės viešojoje bibliotekoje veikė tapytojo, grafiko Augustino Virgilijaus Burbos fotografijų paroda „Medžio laikas“. A. V. Burba sako: „Laikas, mano įvardijamas medžio laiku, nėra tik medžio ar daikto laikas. Šis laikas, jaučiu, yra labiau etninių nei bendracivilizacinių veiksnių lemiamas požiūris į viską, kas vyksta. Būties ženklai, tarsi šakomis įkvepiami, surinkti iš aplinkos, sueina į mane, augina mane kaip medį. Kaip menininkas įprantu viską matyti regimais ženklais, identifikuoti ir daryti atpažįstamą save vaizdiniais – nuotraukomis, piešiniais, žodžiais, – kaip medžio kamieno rievėse. Medžio laiką – mano laiką – metaforiškai sulydau su dalykais, kylančiais iš Žemės, kurios savastis – augti žole, miškais, kalnais, įvairiausia gyvybe, medžiu, manimi, dalykais iš Dangaus, kur nežinome nei pradžios, nei pabaigos. Gyvenimo tėkmę žinome kaip virsmų grandinę. Joje ieškau savęs: kiek, kas, kaip atėję į mane ir sugula etnoso rievėse kaip žmogiškas paveldas. Vėl ir vėl pasijuntu tokiame megalaike lankydamasis tarsi tėviškės Žemaitijos žemėje, nors regima, kadais išgyventa ir dabar tik rečiau liečiama realybė turbūt dėl paslaptimis viliojančios laiko gilumos į praeitį ir į ateitį traukia mitologinių sluoksnių paslaptimis, kalbinimais to, kas tarp kadrų, tarp eilučių. Suprantu, jog beribiškumas yra matuojamas tais pačiais pojūčiais kaip ir bet kuri konkretybė šalia. Moku, galiu atsiduoti žiūrėjimui į didelį ošiantį medį kaip į buvimo vientisumą. Tebūnie tai, sakau, mano ar ne mano medis, laiko ir manęs medis, atstojantis kadais patirtą dar man augant pilkųjų valandų laiką tarp dienos ir nakties. Tai buvo artimo bendravimo ir pasakų laikas. Noriu tai išgyventi ir dabar“.

Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešosios bibliotekos informacija

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija