2014 m. balandžio 11 d.    
Nr. 15
(2086)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Plechavičiukams – 70

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Lietuvos vietinės rinktinės karių
būstinėje (Karininkų ramovėje)
grupė karių veteranų pagerbė
dim. kapitoną Danielių Štarą (sėdi)
jo 89-ojo gimtadienio proga

Nacistinei Vokietijai pralaimint vieną mūšį po kito, 1943-iųjų pabaigoje bolševikinė kariuomenė jau artinosi prie Lietuvos sienų. Hitlerininkai skubinosi Lietuvoje suorganizuoti didelį lietuvių karių junginį kovoti su Raudonąja armija. Tam tikslui negailėta įvairiausių pažadų, tačiau sutelkti lietuvių kovai Rytų fronte naciams nepavyko.

1944 m. vasario 16 d. generolas leitenantas Povilas Plechavičius per tuometinį nacių kontroliuojamą Kauno radiją kreipėsi į Lietuvos tautą: „...Bolševikai, okupavę 1940–1941 metais Lietuvą, pakirto mūsų ekonominį gyvenimą, daug turtų iš Lietuvos išgabeno į išbadėjusią Rusiją, užgniaužė mūsų kultūrinį ir dvasinį gyvenimą, padoriausius ir geriausius ūkininkus ir darbininkus suiminėjo, sodino į kalėjimus, žiauriausiu būdu kankino. Gyvos tebėra dar žvėriškos bolševikų skerdynės Rainiuose, Pravieniškėse, Červenėje ir kitur. Bolševikai buvo užplanavę pusantro milijono lietuvių iš Lietuvos išgabenti į Sibirą... Jausdamas lietuvių tautos tvirtą pasiryžimą kovoti dėl savo teisių atstatymo ir ginti savo tėvų žemę, aš pasiėmiau Lietuvos Vietinės rinktinės vado pareigas. (...) Rinktinės veikimo plotas – Lietuvos teritorija. Be mano sutikimo iš Lietuvos ribų joks dalinys negali būti paimtas kur nors nusiųsti. Rinktinei vadovaus lietuviai karininkai. Vyriausiąją Rinktinės vadovybę centre sudariau iš gerai Lietuvos visuomenei ir kariams žinomų asmenų, o apskričių komendantais paskyriau prityrusius karininkus. Lietuviai, aš senas karys, nepriklausomybės kovose kariavęs su bolševikais Žemaitijoje ir kitose kovose, jūsų neapvyliau ir šiandien esu tvirtai pasiryžęs ginti savo tėvų žemę.

Lietuviai kariai! Kai tėvynė pavojuj, imkite tvirtai ginklą į savo rankas, kad visi, susibūrę į Lietuvos rinktinę, išvalytume savo žemę nuo visų tų iš Rytų beslenkančių banditų, kurie žudo mūsų brolius. Lietuvos vyrai, aš jus kviečiu stoti į mano organizuojamą Vietinę rinktinę, visi vykite pas savo apskričių komendantus, nes atėjo laikas ginti savo Tėvynę. Tad, vyrai, už ginklų!“

Po šio kreipimosi didelei jaunų vyrų daliai atbudo patriotiniai jausmai. Atsiliepdami į generolo P. Plechavičiaus kvietimą stoti į organizuojamą Lietuvos vietinę rinktinę (LVR), jauni vyrai iš kaimų, o ypač iš miestų mokyklų būriais patraukė į jau įsteigtas lietuviškas karo komendantūras, kur juos registravo.

Per tris savaites į Rinktinės gretas stojo apie 20 batalionų po 800 žmonių (batalioną sudarė 4 kuopos).

Pulk. Oskaras Urbonas buvo Vietinės rinktinės štabo viršininkas, Jonas Pajaujis, kaip VLIK’o atstovas, dirbo Vietinės rinktinės štabe. Plk. Vladas Rėklaitis buvo Ukmergės apskrities Vietinės rinktinės karo komendantas, generalinio štabo plk. Antanas Šova – Vietinės rinktinės štabo III skyriaus viršininkas. Seredžiuje dislokuoto 308-ojo bataliono vadas buvo kpt. Jonas Žemaitis, vėliau partizanų vadas Vytautas, išrinktas kovojusios su okupantais Lietuvos Prezidentu.

Deja, hitlerininkai stengėsi kuo greičiau Vietinės rinktinės karius pasiųsti į Rytų frontą kovoti su bolševikais. Vietinės rinktinės kariai kovojo Vilniaus krašte su Armijos Krajovos daliniais. Naciams 1944 m. gegužės 15 d. areštavus Vietinės rinktinės štabą su generolu P. Plechavičiumi, Vietinės rinktinės kariai pagal galimybę ir aplinkybes paliko dislokacijos vietas, su ginklais ir šaudmenimis išsislapstė. Dalis Lietuvos vietinės rinktinės karių (apie 3000) buvo išvežta į Vokietiją saugoti aerodromų, o 86 karius išvežė į Aukštųjų Panerių miškus ir sušaudė. Marijampolės kariūnų mokykloje nespėjusius pasislėpti karius naciai irgi sunaikino. Išlikę Lietuvos vietinės rinktinės kariai sudarė pagrindą rezistencinei kovai su antrąja bolševikų okupacija, kai tauta priešinosi pavergėjui.

Naciams panaikinus LVR, kaip minėta, gen. P. Plechavičius su visu štabu suimtas ir išsiųstas į Salaspilio koncentracijos stovyklą, vėliau išvežtas į Dancigą (dab. Gdanskas), paskui į Klaipėdą, buvo paleistas, bet liko saugumo prižiūrimas, pasitraukė į Vokietiją, o 1949 metais emigravo į JAV. Ten 1950–1959 metais buvo Lietuvos karių veteranų sąjungos „Ramovė“ valdybos pirmininkas. Apdovanotas Vyčio kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu (1923), Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu (1928), Vyčio Didžiuoju Kryžiumi (2004).

Po Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimo tarp visų patriotinių organizacijų atsikūrė ir Lietuvos vietinės rinktinės karių sąjunga.

Didžiulių pastangų dėka, padedant Kauno savivaldybei, buvo pastatytas Vytauto Didžiojo karo muziejaus panteone paminklinis biustas generolui Povilui Plechavičiui. Viešojo saugumo tarnyba savo struktūroje įkurdino generolo P. Plechavičiaus kadetų mokyklą su uniforma, statutu.

Ilgus metus atkurtai LVR vadovavo rašytojas, poetas, kompozitorius Antanas Paulavičius, vėliau vadovavimą perėmė dimisijos majoras Bronislovas Girdvainis, daug knygų apie generolo P. Plechavičiaus karius parašė metraštininkas Stasys Gvildys, labai aktyvus yra Teofilis Pilka. Šiuo metu Lietuvos vietinei rinktinei vadovauja Stasys Bareišis, jo pavaduotojas – Danielius Štaras. Neužmirškime, kad LVR veteranai sensta. Šiuo metu jauniausiam LVR kariui – 86 metai, o vyriausiam – 99-eri. Neseniai mirė LVR kariai kun. Romualdas Šalčiūnas ir Pranas Samaitis. O kiek karių plechavičiukų išeivijoje! Sunkių išmėginimų kelią nuėjo metraštininkas Povilas Juodvalkis, einantis 90-uosius.

Balandžio 12 dieną, šeštadienį, 11 val. Kauno Įgulos karininkų ramovėje bus iškilmingai švenčiamas Lietuvos vietinės rinktinės karių sąjungos 70-metis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija