2014 m. balandžio 18 d.    
Nr. 16
(2087)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Užgesinti šviesuliai

Darius Indrišionis

Smurtas prieš kunigus

Lietuvių tautai, kuri sunkiais priespaudų metais išsaugojo ne tik archajišką kalbą, bet ir katalikybę, dvasininkai kėlė pagarbą, o kartais net ir susižavėjimą (atsiminkime Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Sukilėliai“ – kokį didžiulį autoritetą kunigas Antanas Mackevičius turėjo tarp sukilėlių!). Nepaisant visuomenės jaučiamos pagarbos, visais laikais pasitaikydavo žmonių, kurie dėl lengvo grobio ar kitų užmačių galėdavo pakelti kumštį prieš dvasininkus. Aiškinant smurto prieš dvasininkus reiškinį, vertėtų šį smurtą skirti į dvi kategorijas: valdžios inspiruotą ir kriminalinį.

Valdžios inspiruotu smurtu laikytinos represijos prieš kunigus. Jos Lietuvoje, gilias ir stiprias katalikybės tradicijas turinčioje šalyje, tapdavo įmanomos tik tada, kai valstybės politinė kontrolė pereidavo į stačiatikiškas carinės Rusijos (jau minėtas Antano Mackevičiaus, vieno iš 1863–1864 metų sukilimo vadų, pavyzdys) arba ateistinės Sovietų Sąjungos (šios valstybės palaiminimu nužudyti Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius, kun. Pranas Gustaitis bei kiti dvasininkai) rankas. Žinoma, būtų galima šiam teiginiui paprieštarauti ir sakyti, jog visi trys paminėtieji kunigai buvo sušaudyti ne dėl savo ganytojiškos veiklos, bet dėl pasipriešinimo valdžiai. Tokį teiginį nesunku atremti pasiūlant įsivaizduoti prieškario Lietuvos dvasininką, nuteistą mirties bausme. Tik labai radikalus arba totalitarinis režimas ryžtųsi mirčiai pasmerkti vyraujančios krašte religijos tarną. Manyčiau, kad prieškario Lietuvos niekaip neišeitų apšaukti labai radikalia ar totalitarine valstybe.

Kriminalinėmis reikėtų laikyti smurto prieš dvasininkus apraiškas, kurių valdžia tiesiogiai nesankcionavo. Tokių išpuolių būta ir prieškario Lietuvoje (paminėtinas Šaknystos klebono nužudymas 1933 metais bei tais pačiais metais įvykdytas prelato Konstantino Olšausko nužudymas), ir sovietmečiu (būtent šio laikotarpio kriminaliniai dvasininkų nužudymai bus aprašomi šiame straipsnyje), ir dabartinėje Lietuvoje (plačiai žinomas kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymas 1998 metais).

Kodėl, nagrinėjant kriminalinius dvasininkų nužudymus, platesniam aprašymui pasirinktas būtent sovietmetis? Taip padaryta siekiant pademonstruoti, kokias bausmes sovietiniai teismai (nepamirštant, kad jie – viena iš totalitarinio sovietinio režimo įteisinimo ir įtvirtinimo priemonių) skirdavo asmenims, žudžiusiems kunigus, bei panagrinėti, kas galėjo nulemti pakankamai griežtas bausmių tendencijas.

Iš anksto reikėtų pasakyti, kad nors straipsnio autorius be jokių išlygų pripažįsta neabejotinai priešišką sovietinės valdžios nuostatą dvasininkijos atžvilgiu, bet nekelia tikslo atsakyti į klausimą, ar kriminaliniai dvasininkų nužudymai sovietmečiu buvo netiesiogiai sankcionuoti (ar netgi suplanuoti) sovietinės valdžios. Šio straipsnio tikslas – pateikti sovietinių institucijų – LSSR Aukščiausiojo teismo ir LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo – dokumentuose atsispindinčią informaciją apie kriminalinius kunigų nužudymus sovietmečiu. Ši informacija galėtų būti naudinga plėtojant išsamesnį šios temos nagrinėjimą, galėtų būti įdomi tikinčiųjų bendruomenei ir savo tautos bei krašto istorija besidomintiems žmonėms.

Straipsnyje aprašyti trys nusikaltimai: kun. Povilo Lagio nužudymas Kretingoje 1961 metais, Luokės (Telšių r.) klebono kun. Leono Šapokos nukankinimas 1980 metais ir dviguba žmogžudystė 1981 metais, kurios aukomis tapo Pamūšio (Pakruojo r.) klebonas kun. Leonas Mažeika ir jo šeimininkė Teresė Martinaitytė.

Beje, šiose istorijose nusikaltėlių, plėšusių ir žudžiusių kunigus, tikrieji vardai yra pakeisti išgalvotais. Tokį sprendimą straipsnio autorius yra priverstas daryti laikydamasis teisės normų, reglamentuojančių darbą su dar nesenos praeities istoriniais dokumentais. Antroji – moralinė priežastis – nenoras vėl užgauti jausmus tų žmonių, kurie nuoširdžiai kentėjo dėl to, kad jų artimieji padarė šiuos sunkius, labai sunkius nusikaltimus.

O dabar nusikelkime į 1961 metus, kada buvo nužudytas Kretingos kun. Povilas Lagis.

Nusikaltėlio odisėja: Vorkuta – Kretinga – mirtininkų kamera

Jonas Važinskas savo kriminalinį kelią pradėjo būdamas trisdešimt ketverių, nuo plėšimo, už kurį 1956 metais buvo griežtai nuteistas: jam buvo paskirta 20 metų pataisos darbų lagerio bausmė. Tiesa, išbuvo ten tik penkerius metus – laisvės oro vėl įkvėpė 1961 metais. Vyras nusprendė likti dirbti šachtos tvirtintoju tolimojoje Vorkutoje, į kurią bausmė jį buvo nutėškusi. Tais pačiais metais Jonas Važinskas grįžo į Lietuvą. Grįžo ir... nelemtas pokalbis, pakurstęs žemus troškimus Jono sieloje: brolis Antanas papasakojo apie savo žmonos dėdę – Kretingos kleboną kun. Povilą Lagį, kuris, be abejo, turįs daug turto.

Jonas Važinskas nusprendė apiplėšti pasiturintį dvasininką. Liepą jis kartu su broliu lankėsi kun. Povilo Lagio bute. Šeimininkui palikus abu svečius bute vienus, šie stengėsi sužinoti, kiek ir kokio turto kunigas turįs. Įsitikinęs, jog grobis bus sotus, Jonas Važinskas sugrįžo į Vorkutą ir savo planus atskleidė nuolatiniam sugėrovui Vladimirui Raičenkovui. Naujai iškepti bendrininkai rugpjūčio 26 dieną pasibeldė į kun. Povilo Lagio namų duris. J. Važinskas kunigui prisistatė rajono vykdomojo komiteto pirmininku ir pasiprašė apžiūrėti namus. Senyvas dvasininkas įleido vyrus vidun. Šie neskubėjo – ilgai vaikščiojo, žvalgėsi, net prisėdo kartu su būsimąja auka papietauti. Kartu už stalo sėdo ir vienas kunigo pažįstamas – šis žmogus vėliau taps pagrindiniu liudytoju, kurio parodymais remiantis nusikaltėliai bus surasti. Pasitaikius patogiai progai, J. Važinskas paprašė vandens. Kun. Povilas Lagis akimirkai nusisuko nuo svečio – skubėjo pildyti jo prašymą ir... susmuko nuo pasalūniškų žudiko smūgių. Vėliau, teismo metu, J. Važinskas paaiškins, kodėl užpuolė kunigą nusisukusį, – manė, jog nužudyto žmogaus akyse išlieka paskutinis jo matytas vaizdas. Kunigo kūną J. Važinskas ir V. Raičenkovas paslėpė spintoje ir puolė ieškoti turtų. Grobis buvo iš tikrųjų nemenkas – 3000 rublių naujais pinigais (tik ką buvo įvykdyta finansinė reforma), auksinės monetos, trys auksiniai laikrodžiai, drabužiai. Išėję iš apiplėštų namų, žudikai dar atšventė savo pergalę – Kretingos geležinkelio stoties bufete išgėrė butelį šampano. Po to iškeliavo atgal į Vorkutą – ten, kur jų niekas niekada neturėjo rasti, bet rado. Tiriant kun. Povilo Lagio nužudymą, buvo kruopščiai patikrintas nužudytojo pažįstamų ratas. Tokia figūra, kaip už plėšimą teistas J. Važinskas, negalėjo nepatraukti tardytojų dėmesio. Iš pradžių jis savo kaltę neigė, bet, kratos metu radus nužudytojo daiktus ir drabužius, pasidavė. Vartant baudžiamąją bylą, labiausiai sukrečia nuotraukos iš tardymo eksperimento – apie kunigo nužudymą J. Važinskas pasakoja su neslepiama pašaipia šypsena.

Teismas vyko 1962 m. sausio 11–12 d. Klaipėdoje. Prokuroras paprašė Jonui Važinskui skirti mirties bausmę, o Vladimirui Raičenkovui – ne mažiau kaip 15 metų laisvės atėmimo. Paskutiniai J. Važinsko žodžiai buvo: „Aš prašau bausmę sušvelninti“. Pasitarti išėję teismo nariai grįžo ir paskelbė nuosprendį. Dvidešimt šešerių Vladimiras Raičenkovas už dalyvavimą kunigo apiplėšime gavo 12 metų laisvės atėmimo, o Jonas Važinskas išgirdo net pašalinį žmogų priverčiančią sudrebėti frazę: „Mirties bausmė – sušaudyti“.

Tai buvo dar ne viskas. Nuteistasis mirti dar galėjo rašyti malonės prašymą LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui. Šia teise J. Važinskas pasinaudojo. Veltui. Jo nepasigailėjo, malonės prašymą atmetė. Žvelgiant į to meto malonės suteikimo praktiką, galėjo ir neatmesti. Ar tai buvo nulemta to, kad Prezidiumo nariai – solidaus amžiaus žmonės – turėjo po oficialiomis ateizmo skraistėmis giliai paslėptą pagarbą dvasininkams ir toks žvėriškas nusikaltimas – kunigo nužudymas – jiems kėlė natūralų siaubą? O galbūt buvo remiamasi tik tuo, kad J. Važinskas anksčiau jau buvo teistas už sunkų nusikaltimą. Deja, dokumentai į tai neatsako. Užtat žinoma, kad kun. Povilo Lagio žudikui mirties bausmė buvo įvykdyta.

Trečiasis bandymas

1980 metai. Luokė. Devyniolikmetis Dainius Jonaitis, sužinojęs, jog Luokės klebonas kun. Leonas Šapoka dosniai remia jo pusbrolį, pranešė apie tai dviems draugams – Vidmantui Žalakiui ir Albinui Audėnui. Trijulė sumanė įsibrauti į klebono namus ir jį apiplėšti. Įvykdyti apiplėšimą pavyko ne iš karto – pirmą sykį plėšikai nusprendė atsitraukti todėl, kad gerai nežinojo, kas yra namo viduje, ir bijojo sulaukti atkirčio. Antrąkart, jau išsiaiškinus, kad klebonijoje gyvena tik keli senukai, teko trauktis, nes... švietė ryški mėnesiena, tad nusikaltėliai pabijojo būti pastebėti. Trečiajam bandymui pasiryžta vėlų 1980 metų spalio 10-osios vakarą. Klebonijos apiplėšimui vyrai buvo gerai pasiruošę – ant galvų užsitempę moteriškas kojines, o Žalakis netgi užsimaukšlinęs žmonos peruką. Iš pradžių nukirpo telefono laidą, tada, pasistatę atsineštas kopėčias, sulipo į laiptinę. Klebonijoje tą naktį buvo keturi senyvo amžiaus žmonės: dvi moterys ir du vyrai, vienas iš jų – klebonas kun. Leonas Šapoka. Išsiskirstę po kambarius plėšikai ėmė mušti klebonijoje buvusius žmones. Klebono ėmėsi Albinas Audėnas – pats žiauriausias iš trijulės, kartą jau teistas. Senyvą dvasininką kankino be gailesčio – mušė, badė, luošino. Vėliau teismo medicinos ekspertas nustatys – kun. Leonui Šapokai buvo padaryti net 83 įvairūs kūno sužalojimai. Budelio nesustabdė net tai, kad klebonas parodė, kur slepiąs pinigus, – krosnyje. Audėnas tikrąja to žodžio prasme nukankino Luokės kleboną. Kitus klebonijos gyventojus uždarę vonioje, plėšikai pasišalino. Kitą dieną vonioje uždarytiems senukams šiaip taip pavyko prisišaukti pagalbą. Deja, kun. L. Šapokai jau niekas nebegalėjo padėti...

Netrukus buvo surasti ir nusikaltėliai – jų bruožus nusakė ne tik naktinį košmarą išgyvenę senukai, bet ir įtartinus vyriškius matę aplinkiniai gyventojai. Tardymo metu sulaikytieji prisipažino.

Teismas vyko 1981 m. gruodžio 2–7 d. Telšiuose. Jausdamas, jog teismas baigsis mirties nuosprendžiu, A. Audėnas ryžosi ypač šlykščiam melui – apšaukė nužudytąjį buvus blogu žmogumi, kuris priekabiavęs prie Arūno Jonaičio, kaltinamojo Dainiaus Jonaičio pusbrolio. Paskutiniame žodyje A. Audėnas pareiškė: „Aš žinau, kad įvykdytas nusikaltimas yra sunkus, tačiau man pirmajam nekilo mintis apiplėšti kunigo, nes mano tėvai religingi. Man nepatiko tik negražūs kunigo darbai. Jeigu galima, bausmę prašau sušvelninti“. Vidmantas Žalakis ir Dainius Jonaitis buvo nuteisti 15 metų laisvės atėmimo bausme, o dvidešimt penkerių tesulaukęs Albinas Audėnas – mirties bausme. Žudiko malonės prašymas buvo atmestas ir 1982 m. kovo 30 d. nuosprendis buvo įvykdytas.

Įdomu tai, kad šį nusikaltimą 1982 metais aprašė dideliu tiražu leistas LSSR Teisingumo ministerijos leidžiamas žurnalas „Socialistinė teisė“. Nusikaltimas aprašytas gana detaliai. Straipsnio pabaigoje išreiškiamas pasipiktinimas tais, kurie šiame brutaliame, žemų paskatų padiktuotame nusikaltime įžvelgia kažkokias povandenines sroves.

„Prieš mane eina teismas...“

1981 metai. Pakruojis. Juozui Vilčeliui tebuvo dvidešimt penkeri, bet jis jau buvo vagis su solidžiu stažu, – penki teistumai. Šeimos dar nesukūręs vyras niekur nedirbo ir reguliariai girtuokliavo. Liepos dvidešimt šeštosios vakare girtas susiginčijęs J. Vilčelis peiliu puolė sugėrovą. Laimei, medikai suspėjo laiku – sužeisto vyro gyvybę pavyko išgelbėti.

Po šio įvykio J. Vilčelis bastėsi po Pakruojo rajoną su sugėrove Elvyra Atelevičiene. Rugpjūčio 8-ąją (beje, verta atkreipti dėmesį į faktą, kad Pakruojo milicininkai ištisas dvi savaites nesugebėjo sulaikyti asmens, įtariamo pasikėsinimu nužudyti) J. Vilčelis atklydo į Pamūšį. Užėjęs į kleboniją susiginčijo su klebonu kun. Leonu Mažeika ir... jį nudūrė. Klebonas buvo ne vienintelė žudiko auka: be gailesčio subadė bandžiusią jį sulaikyti klebono šeimininkę Teresę Martinaitytę – senyva moteris po kelių valandų mirė ligoninėje.

Net ir po šios dvigubos žmogžudystės nusikaltėlis nebuvo sulaikytas – J. Vilčelį pavyko sulaikyti tik rugpjūčio 19 dieną, kai buvo sučiuptas bevagiąs iš vienos kaimo parduotuvės. Po šių įvykių Pakruojo rajono Vidaus reikalų skyrius – milicija – gavo rimtos pylos už tokią betvarkę. Tiesą sakant, šiurpu darosi bandant įsivaizduoti, kiek dar žmonių galėjo tapti aukomis per beveik mėnesį trukusias žudiko klajones. Tardymo metu J. Vilčelis prisipažino dėl kėsinimosi nužudyti sugėrovą, bet dėl žudynių Pamūšio klebonijoje gynėsi iš paskutiniųjų – netgi išdėstė neįprastą versiją apie tai, jog kleboną ir jo šeimininkę nužudė asmuo vardu Ilmaras. Deja, šio asmens rasti niekaip neišeis – jis, Juozas Vilčelis, pats tą Ilmarą nužudęs, o nužudymo vietos nepamenąs...

Šiuose, tik iš pirmo žvilgsnio kvailokuose sapaliojimuose slypi geležinė patyrusio nusikaltėlio logika. Pirma, už dvi žmogžudystes gresia sušaudymas. Antra, tiesioginių įkalčių, įrodančių kaltę, nėra – sulaikyti žmogžudystės vietoje nepavyko, ginklas nerastas. Trečia, tariamas žudikas ne veltui pakrikštytas latvišku vardu Ilmaras – be abejo, norima, kad būtų galvojama, jog žudikas – latvis, ir jo niekas Lietuvoje per daug neieškotų.

Visgi Lietuvos SSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų teisminė kolegija, 1982 metų sausio 26–28 dienomis Pakruojyje nagrinėjusi J. Vilčelio bylą, versiją apie žudiką vardu Ilmaras atmetė. J. Vilčelio kaltė buvo grindžiama jo klajonių pakeleivės Elvyros Atelevičienės parodymais – esą, jis jai sakęs, kad nužudė kleboną ir jo šeimininkę. Prokuroras pareiškė, jog J. Vilčelio kaltę įrodo tai, kad tardymo eksperimento metu būdamas klebonijoje jis gerai orientavosi aplinkoje. Tai rodo, jog jis klebonijoje yra buvęs ir anksčiau. Prokuroras pareikalavo Juozui Vilčeliui mirties bausmės.

J. Vilčelis išnaudojo teisę į paskutinį žodį: „Aš matau, kaip prieš mane eina teismas. Aš esu teistas ir ant manęs todėl ir viską verčia. Liudytojai duoda melagingus parodymus. Daug galima būtų paneigti faktų, dėl kurių man verčia kaltę“. J. Vilčelio advokatė iš esmės pagarsino sovietinėje teismų praktikoje nusistovėjusią tendenciją: „Kai byloje kyla abejonė, skirti tokiu atveju aukščiausią bausmę yra rizikinga“. Prokuroras į šią frazę nereplikavo, nors tokią teisę turėjo.

J. Vilčelis buvo nuteistas mirties bausme. Jo malonės prašymas buvo atmestas. Ar tai viskas? Dar ne – penki J. Vilčelio baudžiamosios bylos tomai keliavo į Maskvą – į SSRS Aukščiausiąjį teismą, kad nuosprendis būtų peržiūrėtas labiausiai kompetentingų visos Sovietų Sąjungos teisės specialistų. Peržiūrėtas ir... paliktas nepakeistas – sušaudyti.

Nuosprendis buvo įvykdytas 1982 m. spalio 19 d.

* * *

Šios trys baisios istorijos prasidėjo skirtingai, bet baigėsi vienodai – mirties bausme. Visais laikais atsirastų sakančių: „Gerai, taip jiems ir reikia“. Deja, kulka, paleista labai smarkiai suklydusiam žmogui, nebesugrąžins į šį pasaulį nei rūpestingo kunigo Povilo Lagio, nei geraširdžių ir visada šiltą žodį parapijiečiams rasdavusių kunigų Leono Šapokos bei Leono Mažeikos.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija