Gimtinė:
žmonės
ir darbai

Pažintis

Ar atidarysime duris Jėzui

Asta Gvildienė

Griškabūdžio klebonas kun. Vytautas Mazirskas įsitikinęs, kad Dievas neateina ten, kur jo niekas nekviečia Dariaus Pavalkio nuotrauka

Per Adventą Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčios parapijos klebonu pradėjo dirbti buvęs Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijos vikaras kun. Vytautas Mazirskas. Štai jau prabėgo keli mėnesiai, kai jis dirba Griškabūdžio klebonu, todėl yra proga iš arčiau susipažinti su šiuo jaunu, 35-uosius gyvenimo metus skaičiuojančiu ir šio krašto žmonių pamėgtu kunigu.

„Tiesioginių raginimų būti kunigu niekada negavau, – prisiminė Prienuose gimęs ir augęs kun. V. Mazirskas. – Tačiau, einant dešimtus metus ir besiruošiant Pirmajai Komunijai, tuometinis klebonas monsinjoras Juozas Užupis, kilęs iš Griškabūdžio parapijos, pakvietė mane patarnauti šv. Mišiose. Būtent tuomet ir prasidėjo mano, kaip tikinčiojo, kelias. Matydamas klebono pamaldumą ir atsidavimą laikiau jį sau pavyzdžiu, tačiau nedrįsau kalbinti. Todėl, kai į mūsų parapiją atkėlė jauną kunigą Remigijų Veprauską, kuris man sudarė labai gerą įspūdį, pasikalbėjau su juo man rūpimais klausimais. Išgirdęs jo liudijimą, ir pats pirmą kartą susimąsčiau apie kunigystę“.

Kun. V. Mazirskas prisiminė, kad, pradėjus patarnauti šv. Mišiose, jam buvo leista pasirinkti liturginį drabužį – patarnautojo kamžą. Tuomet buvo atėjusi mada jas siūti iš medžiagos, skirtos dieninėms užuolaidoms. Būtent tokią kamžą V. Mazirskas ir pasirinko. Parnešęs namo, ją padavė močiutei išskalbti. „Pamačiusi šį apdarą močiutė sušuko: „Jėzau Marija!..“ Kai mama paklausė, kas atsitiko, ji paaiškino, jog šį apdarą buvo pati pasiuvusi mano vyresniajam broliui, kai šis patarnavo šv. Mišiose. Galbūt tai buvo tik sutapimas, tačiau aš šį faktą palaikiau savotišku ženklu“.

Kaip ir kiekvienam jaunam žmogui, kun. V. Mazirskui teko gerai pasukti galvą, kokį kelią pasirinkti baigus vidurinę mokyklą. Būdamas gabus muzikai iš pradžių jis svajojo tapti vargonininku. Paskui svarstė apie tuomet labai populiarios socialinio darbuotojo profesijos pasirinkimą, tačiau vis dėlto pasirinko studijas kunigų seminarijoje. „Žinau, kad tai tėvams atnešė didelį džiaugsmą, – atviravo kunigas. – Tačiau vos tapęs kunigu, prašiau jų to nelaikyti labai didele garbe“.

Devynerius su puse metų tarnavęs vikaru Kalvarijoje ir Alytuje, praėjusių metų pabaigoje buvo paskirtas dviejų parapijų – Griškabūdžio ir Barzdų – klebonu. Daugelis, išgirdę šią žinią, tai palaikė pakilimu karjeros laiptais. „Žmonės vis linkę galvoti, kad kunigystė yra profesija. Aš nesiginčiju, pagarbiai nusišypsau, tačiau man asmeniškai – tai yra pašaukimas, – tvirtino Griškabūdžio klebonas. – Todėl nesiliauju Dievo klausti: „Ar, Viešpatie, neapsirikai mane pašaukęs? Nevertas esu...“ Tačiau per maldą, Šventojo Rašto eilutę ar pokalbį su bičiuliu kunigu gaunu Jo atsakymą. Mane ypač sustiprina tie žodžiai, kuriuos Jėzus sakė apaštalui Petrui: „Nebijok. Nuo šiol jau žmones žvejosi...“ Paskaitę Šventąjį Raštą, galime pamatyti, kad savo pasekėjais Kristus renkasi paprastus, silpnybių turinčius žmones, kurie nėra kažkuo ypatingi“.

Kun. V. Mazirsko įsitikinimu, pirmoji Bažnyčia yra šeima. „Mano tėvai atėjo iš pamaldžių namų. Prieškario metais retas kuris buvo netikintis, – pasakojo jis. – Žmonės neišsigando ir pokaryje – daug buvo praktikuojančių katalikų. Tikėjimas būdavo įskiepijamas šeimoje. Tačiau dabar pasitaiko vis daugiau atvejų, kai žmonės Dievo iki savo gyvenimo pabaigos taip ir neatranda“. Kunigas įsitikinęs, kad Dievas yra džentelmenas ir neateina ten, kur jo niekas nekviečia. Prisiminkime eilutę iš Šventojo Rašto: „Aš stoviu prie durų ir beldžiu. Jei kas atidarys, aš ateisiu...“ Ši akimirka atspindėta ir menininkų paveiksluose. „Kai pirmą kartą kunigas manęs paklausė, ar aš matau, kas ne taip viename iš tokių paveikslų, suglumau. Stovi Jėzus už durų ir beldžia, bet pats jų neatidaro, nes tose duryse nėra rankenos... Galvoju: „Dieve mano, gal tais laikais nei rankenų, nei spynų dar nebuvo...“ Pasirodo, rankena yra, tik ji mums iš vidaus įdėta. Visada turime galimybę rinktis: ar atidaryti duris ir įsileisti Jėzų į savo gyvenimą, ar ne. Tai buvo pats didžiausias mano atradimas“.

Prakalbus apie laisvalaikį ir pomėgius, kun. V. Mazirskas prasitarė, kad pagrindiniu savo talentu laiko gebėjimą muzikuoti. „Nesu profesionalas, bet galiu ne tik giedoti, bet ir dainuoti, – pasakojo kunigas. – Tačiau vis dėlto man labiausiai patinka šlovinti Viešpatį. Pats išmokau groti pianinu, vargonais, akordeonu. Tiesa, akordeonu vienerius metus mokiausi groti muzikos mokykloje. Tačiau tuomet buvau dar tik paauglys. Žinot, ką tai reiškia. Vieną dieną noriu mokytis, kitą – jau nebe. Mečiau ir dabar truputėlį gailiuosi. Turiu ir gitarą, bet ja galiu tik vieną giesmę paskambinti“.

Kun. V. Mazirskas neslėpė, kad jam labai patinka folkloras, ir jis jau nuo anksčiau šiek tiek pažįstamas su ansambliu „Nova“ iš tų laikų, kai vikaravo Kalvarijoje ir buvo ansamblio „Diemedis“ narys. Mat abiejų ansamblių vadovės – ne tik kolegės, bet ir draugės, daug tarpusavyje bendradarbiavo ir bendravo. Jis dalyvavo net ir „Novos“ kūrybinės veiklos dešimtmečio minėjime. Sakė tuomet dar pajuokavęs, kad galbūt ateityje turės laiko ir į šio ansamblio veiklą įsitraukti. Matyt, jo žodžiai tiesiai į dangų nuėjo.

 Kunigas džiaugėsi, kad iš savo šeimos atsinešė ir nuoširdumo dovaną. „Mama nuolat sakydavo: „Vaikeli, būk nuoširdus“. Aš išmokau šią jos pamoką. Tai buvo visai nesunku, nes ir tėvai tokie buvo. Obuolys nuo obels netoli terieda..., – pasakojo jis. – Nebijau būti atviras ir esu tiek atviras, kiek jaučiuosi saugus. Aišku, dėl to esu ne kartą „degęs“. Turėjau ne vieną pamoką, nes buvau per daug atviras ten, kur nereikėjo. Tačiau, manau, kad būtent dėl šito savo bruožo aš daug žmonių pritraukiau prie Dievo“. Ne veltui sakoma, kad paprastumas paperka. Vos atvykęs į Griškabūdį, klebonas savo pirmuosius žingsnius žengė į pačias svarbiausias miestelio vietas – seniūniją, mokyklą ir į kultūros centrą – ir susitiko su bendruomene, kuri pakvietė drauge sutikti Naujuosius metus. Matyt, todėl nuolat besišypsantį, nuoširdžiai bendraujantį ir mokantį vertinti tai, ką turi, kun. V. Mazirską žmonės dažnai vadina tiesiog kunigu Vytuku.

 „Įsivaizduojate, Griškabūdžio parapijoje po dar tik vieno mėnesio darbo, bendruomenė man jau įteikė pirmąją nominaciją, – džiaugėsi klebonas, rodydamas molinę arklio pasagą su užrašu „už bendradarbiavimą“. – Nesitikėjau. Tai man buvo labai didelis pamaloninimas“. Žinodami apie didelę kunigų kaitą pastaraisiais metais Griškabūdžio parapijoje, tikimės, kad kunigas Vytautas čia ilgiau pabus.

 Artėja Šv. Velykų iškilmė. Griškabūdžio klebonas kviečia jai pasiruošti ne tik savo namus išsikuopiant, gausų vaišių stalą nukraunant, bet ir savo dvasios namų švara pasirūpinant. Jis drąsina nugalėti išpažinties baimę ir ją atlikti. Nuo Verbų sekmadienio prasidėjo mokinių atostogos. Kun. V. Mazirskas ta proga kviečia ir jaunimą atlikti išpažintį. „Kodėl raginu atlikti išpažintį? Ne dėl manęs, bet dėl Jūsų ir Jėzaus susitikimo. Labai svarbu rimtai pažvelgti į save, pasiruošti išpažinčiai, viską išpažinti, kas slegia, dėl ko tikrai gėda. Juk Šv. Velykos skelbia, kad mūsų nuodėmės kabo ant kryžiaus. Jėzaus žaizdomis esame išgydyti, bet kad šis gydymas taptų veiksnus, mes turime pasakyti, kad sergame“, – sako kun. V. Mazirskas.

 Griškabūdis, Šakių rajonas

© 2014 „XXI amžius“