2014 m. gegužės 23 d.    
Nr. 21
(2092)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Pasirinkimas

Romas BACEVIČIUS

Sekmadienį Lietuvoje – vėl rinkimai. Bandysime antrajame ture rinkti ne tik Prezidentą, bet ir Europos Parlamento narius. Turime du kandidatus – 45,89 proc. rinkėjų balsų pirmajame balsavime surinkusią dabartinę šalies vadovę Dalią Grybauskaitę ir 13,63 proc. gerbėjų turėjusį Zigmantą Balčytį. Primenu, kad prieš penkerius metus už D. Grybauskaitę jau pirmajame ture balsavo 69 proc. rinkėjų. Skirtumas tarp pretendentų rezultatų – daugiau nei trys kartai, tačiau visai gali būti, kad tas skirtumas nieko nereikš. Juk prisiminkime, kad Lietuvos Prezidento rinkimų istorijoje yra buvę panašių situacijų, kai į antrą rinkimų turą kandidatas patenka atsilikdamas didžiuliu balsų skirtumu, tačiau jam pasiseka laimėti rinkimus. Taip jau yra atsitikę ankstesniuose rinkimuose, kai pirmajame ture atsilikęs Rolandas Paksas įveikė gerokai pirmavusį Valdą Adamkų. Pirmajame ture turėjome septynis kandidatus. Kalbėdama apie buvusius konkurentus, D. Grybauskaitė užsiminė, kad kai kurie jų dalyvavo rinkimuose vien tam, kad užkulisinių susitarimų pagrindu išskaidytų balsus, o ne tam, kad laimėtų. Tačiau vis dėlto kad ir kokiais tikslais tie kandidatai besivadovaudami rinko rėmėjų parašus ir ėjo į rinkimus, jie turėjo galimybę išsakyti savo nuomonę įvairiais klausimais. Svarbiausia yra tai, kad visiems kandidatams esant drauge, jie galėjo išgirsti vienas kito mintis. Kartais atrodė, kad Prezidentė tik iš konkurentų sužinodavo apie vieną ar kitą jų pasakytą dalyką. O tų aptariamų dalykų būta nemažai. Kai kuriais klausimais jie visi atrodė teisūs ir verti rinkėjų balsų. Vis dėlto kiekvieną kandidatą tinkamiausia vertinti pagal jo iki šiol atliktus darbus. Bet ar domėjomės tuo? Ar prisimename, kokius sprendimus priėmė kiekvienas iš jų? Galbūt žvelgėme tik į tai, kaip vienas ar kitas iš jų buvo apsirengęs, ar gražiai šypsojosi, ar buvo atvykęs į jūsų miestą ar miestelį ir su jumis pasisveikino, su kuo nusifotografavęs puikavosi laikraščių ir žurnalų pirmuosiuose puslapiuose? Labai gaila tokių žmonių, kurie tik taip kandidatus vertino ir viską matė tik pagal savo sugedimo laipsnį. Geriau tokie išvis neitų balsuoti. Tačiau ateinantį sekmadienį vėl reikės rinktis. O ką rinktis žmogui, kuris, vertindamas pagal darbus ir matydamas daugybę dabartinės prezidentės D. Grybauskaitės padarytų klaidų bei abejotinų sprendimų, pirmajame ture balsavo ne už ją ir ne už Z. Balčytį, o už žmogų, kuris irgi gyvenime yra klydęs, bet pagal atliktus darbus atrodė esąs labiau tinkamas ir galbūt norėdamas jam atsidėkoti už tai, ką gero jis padarė? Rinkimų naktį viena iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos (TS-LKD) vadovių Seimo narė Rasa Juknevičienė visus tokius išvadino balsavusiais prieš Lietuvos ateitį (suprask – už praeitį, arba už Rusiją). Taigi kurį kandidatą į Prezidentus rinktis tokiems Lietuvos priešams, kurie 2012 metų Seimo rinkimuose balsavo už TS-LKD? Tikrai siūlyčiau tokiems eiti į rinkimus, ir, jei esate įsižeidę, kad R. Juknevičienė, už kurios partiją balsavote Seimo rinkimuose, jums jaučia didelę neapykantą, sugadinkite balsavimo biuletenį, o už ką balsuoti Europos Parlamento rinkimuose, spręskite patys. Šita ponia į Europos Parlamentą nekandidatuoja.

Vis dėlto, kaip savo kreipimesi teigė Lietuvos vyskupai, „rinkimai į Europos Parlamentą mus pakvies dar kartą susimąstyti apie tai, kurie politikai mums atstovaus Briuselyje ir Strasbūre. Nuo išrinktų Europos parlamentarų priklausys, kuriems sprendimams bus pritarta, o kuriems – ne. Pasidomėkime, kurie ligšioliniai Europos Parlamento nariai siekė apginti krikščioniškąsias Europos vertybes, o kurie neliko ištikimi savo priešrinkiminiams pažadams. Skirkime laiko kandidatų įvertinimui, o per rinkimus ramiai, gerbdami kitaip manančius, bet tvirtai išreikškime savo pilietinę valią“. Iš tiesų turėtume žinoti, už kokias krikščioniškąsias Europos vertybes balsavo socialdemokratai Zigmantas Balčytis ir Vilija Blinkevičiūtė. Z. Balčytis dar per kandidatų į Prezidentus debatus sakė, kad pasaulis keičiasi, ateina visai kitos, suprask, geresnės, nes turbūt todėl, kad vakarietiškos vertybės (šeimos ir lyčių sampratos įvairovė, gėjų ir lesbiečių santuokos ir t.t.), ir joms esą reikia pritarti, o šalia sėdėjusi V. Blinkevičiūtė, matyt, ir jam pritardama, vis nuolat linkčiojo. Kai Z. Balčytis šitaip gynė Europos „gerąsias“ vertybes, buvo neaišku, ar jis nori būti Prezidentu, ar geriau apmokamu Europos Parlamento nariu, o gal net ir eurokomisaru. Ar išvis domėjomės, kurie Lietuvos europarlamentarai prisidėjo prie krikščioniškų tradicijų Europoje puoselėjimo? Ar žinome dabartinių kandidatų požiūrį įvairiais klausimais? Iš viso dešimt Lietuvos partijų į Europos parlamentą pateikė 215 kandidatų. Apie kiekvieną žinoti būtų neįmanoma. Tačiau per pirmąjį Prezidento rinkimų turą balsavimo apylinkėje gavome knygutę su trumpomis kiekvienos iš dešimties partijų programomis ir kandidatų pavardėmis. Čia rasime pažįstamų pavardžių ir suprasime, iš kurių jų tikėtis krikščioniško požiūrio. Rinkime tas partijas reitinguodami tuos kandidatus, kurie gins Lietuvą nuo Europos blogybių, o ne kaip kokios marionetės – Europą nuo Lietuvos.

Gaila, kad kandidatu į prezidentus netapo žmogus, sakantis: „Aš esu už žemę, už litą, už įprastus vyro ir moters, tėvų ir vaikų santykius, aš sakau – ne į Rytus, ne į Vakarus, o čia, dabar ir visada, ir, lietuvaičiai, Lietuva yra vienintelė vieta pasaulyje, kur mes turime šeimininko teisę. Saugokime šitą teisę – ją labai lengva prarasti ir sunku susigrąžinti“. Jis akivaizdžiau negu kiti mato, kaip griaunama mūsų valstybė, kaip kertamos mūsų šaknys, naikinamos pamatinės vertybės. Jis buvo vienintelis iš pretendentų laisvas tiek, kad visada gali be užuolankų viešai pasakyti argumentuotą tiesą apie visus daugeliui mūsų rūpinčius klausimus – žemę, eurą, šeimą, pensijų fondus, mūsų ateities perspektyvas Europos Sąjungoje ir t. t., nes už šio žmogaus nestovi niekas – nei pinigai, nei suinteresuotos grupuotės, nei partijos. Tai buvo vienintelis pretendentas, ne tik giliai suvokiantis mūsų valstybės padėtį, bet ir galintis ją suprantamai išdėstyti, argumentuoti, pateikti priežasčių ir pasekmių analizę geopolitiniame, istoriniame kontekste. Tai – Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras Rolandas Paulauskas. Gal ir klystu, bet nurodykite žmogų, kuris geopolitinius žaidimus suvokia geriau už jį. Iš pat pradžių, kai buvo renkami parašai, buvo galima suvokti, kad tokiam žmogui nueiti bent iki galimybės pakalbėti drauge su kitais kandidatais esamomis sąlygomis bus nepaprastai sunku, kad jo skleidžiamos idėjos, keliamos problemos patektų į platesnį eterį ir pasiektų visuomenę. Taip ir buvo – jis iš reikiamų 20 tūkst. parašų surinko tik 8,7 tūkst. Dabar jo „Naktigonių“ ir spaudos konferencijose sakytų minčių nuolat pasiklausau internete. Ir pasaulį norisi vertinti ne pro rožinius akinius. Visur, kur R. Paulauskas apsilankė rinkdamas parašus, sulaukė pritarimo, nors į susitikimus atėjusieji iš anksto, kol nebuvo išgirdę jo vertinimų, buvo nusiteikę ir priešiškai.

Europos katalikų šeimų asociacijų federacija inicijavo kampaniją „Šeima – Europos turtas!“ Pristačius manifestą už šeimą, jį pasirašyti kviesti visi kandidatai į EP. Taip jie įsipareigojo, bendradarbiaujant su šeimomis, jas bei tėvus vienijančiomis organizacijomis, kurti politiką, kuri saugotų ir stiprintų šeimas visoje Europoje. Iš Lietuvos kandidatų  daugiausiai tam pritarė Tautininkų sąjungos ir TS-LKD atstovų. Turėkite tai galvoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija