Lietuvos
kultūros
galerija

Atmintis

Prabėgantis vėjas…

Margaritos Dvarionaitės recenzijų žodis

Marija Macijauskienė

Margarita Dvarionaitė Vido Naujiko nuotrauka

Margarita Dvarionaitė – pirmoji Lietuvoje simfoninio orkestro dirigentė. Ji gimė 1928 m. gegužės 31 d. Liepojoje, pianisto, vargonininko ir instrumentų meistro Kazimiero Dvariono šeimoje. Muzika supo nuo mažumės: ji priklausė žymiai muzikų dinastijai, buvo kompozitoriaus Balio Dvariono dukterėčia. 1949 metais baigė Kauno konservatoriją, Jurgio Karnavičiaus fortepijono klasę. Vėliau studijavo Sankt Peterburgo konservatorijoje, Iljos Musino simfoninio dirigavimo klasėje. 1957 metais iš Sankt Peterburgo parsivežtas simfoninio orkestro dirigentės diplomas. Po studijų tapo Lietuvos operos ir baleto teatro dirigente ir čia dirbo 1957–1961 metais. 1961–1993 metais buvo Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoninio orkestro dirigentė. Dirigavo pasaulinės simfoninės muzikos klasikų kūrybą, parengė daugelio lietuvių kompozitorių kūrinių premjeras. Dirbo ir pedagoginį darbą. Nuo 1969 metų ilgą laiką dėstė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kelerius metus dirbo Konservatorijos Kauno fakultete. Beveik 50 metų aktyviai reiškėsi periodinėje spaudoje – paskelbė daugiau kaip 160 publikacijų įvairiomis (ne tik muzikos) temomis. Aktyviai dalyvavo TV ir radijo laidose, prisiminimų vakaruose. Keletą paskutinių gyvenimo metų rengė knygą „Žiupsnelis iš praeities ir dabarties“ (amžininkų portretai, atsiminimai, recenzijos, nekrologai). Mirė 2008 m. kovo 15 d., palaidota Antakalnio kapinėse.

Šiandien pasakojame apie M. Dvarionaitę kaip įvairių recenzijų autorę.

 Iš paukščio skrydžio kartu su pavasario debesimis sklandydama erdvių erdvėse, kur sodrios girios ir paknopstom į kalvutę skubantis pušelių būrelis, gal prieš 40 ar 50 metų buvusioje sodyboje mačiau, kaip  diržingas šakas plačiai išskleidęs stipriai stovėjo amžių liudininkas stotingas ąžuolas... O ežerai ežerėliai... Tarsi vienos kitas besivaikydamos srūva upės... Ir tuose keliuose, tose spalvingose pievose Žmogus, Dievo palaimos ir savojo kelio ieškantis. Brydė... Kiekvienas iš mūsų tose erdvėse paliekame savo pėdsakus, ryškesnius ir baigiamus primiršti ar tiesiog su piktojo šluotele nubraukiamus... Kaip sakoma, jei ne man, jei ne mano, tai verčiau ir pavardės nelieka. Taigi.

Pasidėjusi didžiulį pluoštą periodikos ėmiau vartyti. Tiesa, visų mane dominančių straipsnių ir recenzijų autorė – Margarita Dvarionaitė. Dabartinė karta ją žino (jei žino) tik kaip pirmąją Lietuvoje moterį, operos ir simfoninės muzikos orkestrų dirigentę. Seniai užmiršti Margaritos, talentingos pianistės, rečitaliai. Kas yra buvę koncertų salėse, dauguma jau pas Viešpatį kitos muzikos klausosi. O ir spauda tada pašykštėjo apie tai rašyti...

Tačiau M. Dvarionaitė savyje tiek turėjo energijos, tiek užmojų ir sumanymų, kad jos Žodžio palytėti iškyla jau buvusių, tačiau užmirštų mūsų ryškiausių operos solistų, dirigentų, kompozitorių, architektų ir kitų meno pasaulio žmonių portretai ir vis kiekvienas straipsnis su istoriniais ekskursais, gyvomis detalėmis. Kalba turtinga, palyginimai, metaforos, rodos, samstomos iš gamtos, iš žmonių tarpusavio bendravimo... Jokio pasipūtimo, arogancijos ar pataikavimo ir, jei sakinys kvepia aštroka kritika, jis atviras, bet neįžeidžiantis, pasakyta subtiliai ir delikačiai. Tie Margaritos Dvarionaitės darbai rašyti, norint išsaugoti mūsų kultūrinę atmintį, o kartais žmogų, apie kurį rašo, pamaloninti ar skatinantys pasitempti. Ir, žiūrėk, pasipila ištisos mūsų kultūros formuotojų ir kūrėjų dinastijos: Dvarionai ir Geniušai, Vasiliauskai, Čepinskiai... Čia muzikai, vien muzikai.

Publikacijose – turtinga ir tragiška mūsų tautos patirtis. Ir vėlgi pasakyta netiesmukiškai ir dalyvaujant pačiai autorei (dažniausiai „už kadro“); autentika jaudinanti. Margarita yra pasipasakojusi ir apie save, savo artimuosius labai atvirai, tarsi atsivertų geriausiems draugams.

Jos plunksna ryžtingai darė viską, kad išliktų tiesa, o joje ir su ja – Žmogus, brangiausias Viešpaties sukurtas paveikslas.

Gal pradžioje apie muzikologą ir tobuliausių radijo laidų „Koncertas – prisiminimas“ kūrėją Vytautą Venckų (1922–1997).

Ir aš, kaip ir Margarita Dvarionaitė, pradėsiu nuo savęs. Pradėjusi dirbti „Nemuno“ redakcijoje (Kaunas, Pergalės krantinė 29), ėmiau „gaudyti“ meno, muzikos, teatro žmones pokalbiui, atsiminimams. Tad parašiau ir Vytautui Venckui. Tada paštas dirbo gerai, labai gerai. O laiškas atplaukė iš Krymo. Rašė trumpai, kad šiuo metu į mano prašymą atsiliepti negalįs – gydosi ir užtruks... 1990–1991 metais gulėdama Kauno klinikose tarp pasmerktųjų kartą nusčiuvusi klausiausi iš palatoje esančios radijo dėžutės sklindančių Vytauto Venckaus pasakojimų ir muzikinių intarpų su komentarais. Kai nežinojai savo ligos baigties, tas koncertas buvo kaip mesta karklo šakelė, kad pasiektum vilties krantą. Parašiau į Lietuvos radijo ir televizijos komitetą. Taip prasidėjo pokalbis laiškais. Ne, niekada nebuvome susitikę. Jau dalinausi rašomuoju stalu su ligonio lova, kai pasigirdo telefonas. Ragelyje iš laidų „Koncertas – prisiminimas“ pažįstamas balsas: „Žmona surinko jūsų telefono numerį“. Kalbėjo vis pajuokaudamas ir ne minutę, dvi, o gal visą pusvalandį. Ėmiau būkštauti, kad jam teks nemažai sumokėti, tačiau nedrįsau pokalbio nutraukti. Tada aš nesuvokiau, kad tai buvo draugiškas atsisveikinimas; netrukus mirė nuo kraujo vėžio. Ilgai gyvenau ta mirtim. Skaudėjo sielą. Tai buvo nepaprasto jautrumo, taurus žmogus, apie kurį savo straipsnyje M. Dvarionaitė rašė: „Velionis skyrėsi ne vien muzikinės faktologijos talentu, bet ir valingo žemaičio charakteriu, taip pat mažai kam būdinga atsakomybe, pareigingumu. Buvo fanatiškai savo veiklai atsidavęs“.

Toliau pasakodama apie ilgametį Vilniaus konservatorijos, vėliau Muzikos akademijos ir Pedagoginio instituto dėstytoją, kuriam vos ne vos ir pavėluotai buvo suteiktas docento vardas, nors gauti patepimą – „profesorius“ – jam nebuvo suteikta galimybė, nes neturėjo knygelės, bet jos ir neketino siekti.

Taigi. Tas užsispyręs žemaitis jau tėvų namuose, kaip ir brolis, susirgęs būdinga lietuviams džiova, ryžosi stoti į konservatoriją. Ir čia – vėl M. Dvarionaitės prisiminimas. „Skurdūs buvo laikai, skurdi ir studentų buitis. Vytautas, neturėdamas nuosavo būsto, nakvodavo direktoriaus kabinete, tada menkai kūrentame, vilkėjo vėjo perpučiamu švarkeliu, už menką atlyginimą čia pat ir budėjo, dažnai nieko nevalgęs. O juk turėjo įsisenėjusią ligą“. Ir reziumuodama jo mirties pavasarį po paskutinio susitikimo sako: „Yra žmonių, gyvenančių lėtai, ramiai. Vytautas atvirkščiai – lyg dinamito pripildytas, skubantis godžiai traukti į save gyvenimą“. Juk tokie būna visi, kuriems sveikata atseikėja nedaug laiko, skuba kuo daugiau palikti savo tautai Šviesos. Prisiminkime Vincą Kudirką, Praną Vaičaitį, Edmundą Steponaitį, Matą Joną Slančiauską...

Tie M. Dvarionaitės straipsniai atskleidžia, ką ji vertino gyvenime ir žmoguje labiausiai, kad ir tragiškiausiose ano meto situacijose.

Kompozitorių Dmitrijų Šostakovičių, kurio kūriniai buvo Margaritos koncertinėse programose, ypač vertino ir mylėjo, nes „buvo apdovanotas išmintimi ir didžiadvasiškumu. Ištikimas teisingumui, svetimas klastai ir intrigoms, gynėsi vien savo gilia inteligencija ir muzika. Jo auditorija buvo tauta, o jis – jos sąžinė. Sacharovas – muzikoje. Užėmus Rusiją Hitleriui, kompozitorius sukūrė humaniškiausią dovaną savo tautai – VII simfoniją (Leningrado) – tapusią ne menkesniu ginklu už patrankas fronte. Gimusi Leningrado blokadoje ji maitino klausančius, šildė žvarbstančius, gydė jų dvasią viltimi. Septintosios premjera virto puota maro metu“.

Ir dar vienas reikšmingas D. Šostakovičiaus poelgis, kurio nutylėti negalima. Piktas pavydas yra sunkiausias nusikaltimas, galintis pražudyti tautą, valstybę, žmogų. Tais klaikiais ždanoviškais laikais vienas Maskvos „pūtikų“ orkestro vadovas, nesitverdamas pykčiu, kad kitas vadovas talentingesnis, jį apskundė kaip nepatikimą elementą ir pasistengė, kad ta „žinia“ pasiektų „generalisimą“ Staliną. Šis sukvietė Kremliuje autoritetų teismą. Nors D. Šostakovicius jau buvo Ždanovo nemalonėje, „rizikuodamas gyvybe, stojęs vienas prieš visus, jis gynė pasmerktąjį. Ir apgynė. Sugebėjo įrodyti savo tiesą net pačiam pačiausiam. Orkestro vadovas buvo sugrąžintas į savąjį lizdą, o „kolega“ atitinkamai įvertintas ir nubaustas“.

Be abejo, tai – ne vienas toks kompozitoriaus žygis, bet jis to nesureikšmindavo, neteikė sau jokių nuopelnų. Jis tiesiog mylėjo žmogų, didžiausią Viešpaties sukurtą vertybę ir, žinoma, muziką. Jis sakydavo: „Myliu visą muziką nuo Bacho iki Ofenbacho“. „Kupinas stebėtino kūrybinio potencialumo Šostakovičius gebėjo vienu metu kurti kelias skirtingo žanro ir apimties kompozicijas“.

Sakoma, kad tie, kuriuos myli ir gerbi, būtinai duos ženklą išeidami. Taip nutiko ir Margaritai. Ji mėgo pasivaikščiojimus gamtoje. Tuokart atostogaudama klaidžiojo Nemenčinės pušynuose, kai staiga ją užliejo D. Šostakovičiaus Penktosios simfonijos lėtoji dalis. „Miškas, – rašė M. Dvarionaitė – ne menkesnė auditorija už Filharmonijos salę ir širdyje skambančią muziką dar sustiprina. Namo grįžau visiškai apimta šių gedulingų garsų, o kaimynas sako: „Šiandien mirė Šostakovičius, pranešė per radiją“.

Kaip ir savo laiku laidojant rašytoją Vincą Mykolaitį-Putiną, taip pat buvo pasielgta ir su kompozitoriumi D. Šostakovičiumi, nes to meto valdžios didieji, būdami saugumo tarnybų tinklo užduočių vykdytojai, paniškai bijojo ir mirusių korifėjų. „Laidotuvės Maskvoje buvo skubotos, tiršta žandarų barikada tramdė tuos, kurie mylėjo kompozitorių ir širdingai gedėjo. Karstas, įstumtas mašinon, greit nutolo kapų link“. Ir čia prisiminti kompozitoriaus pasakytieji žodžiai, kai trėmė iš tėvynės Mstislavą Rostrapovičių: „Kieno globai jūs mane paliekate, ant kieno rankų aš mirsiu?“

Ano meto, ypač pokario, realijas Lietuvoje geriausiai atspindi kompozitoriaus, instrumentalisto, dirigento, pedagogo Juozo Pakalnio likimas. Jis tapo „draugo“ juodo pavydo auka. Tai įvyko po pirmojo Lietuvos kompozitorių suvažiavimo 1948-ųjų sausio 28-osios naktį. J. Pakalnis buvo rastas atseit pasikoręs „Europos“ viešbučio griuvėsiuose. Tuoj slaptųjų tarnybų buvo išplatinta ir kita versija, net minimos pavardės tų kompozitorių, kurie esą J. Pakalnį nudobė. Tokia šios įstaigos metodika įteisinta; paskleisk gandus, kad žmonės vienas kitą įtarinėtų ir niekintų, kad susipriešintų ir savo kūrybinį potencialą žlugdytų. Pamenu tas laidotuves, kai mes, gimnazistai, buvome susirinkę prieš Konservatoriją Kaune, iš kurios išnešė linkuvio talentingojo kompozitoriaus ir doro žmogaus Juozo Pakalnio karstą, mes buvome atitverti. Viskas buvo daroma paskubomis ir saugumiečių apsupty.

Tačiau M. Dvarionaitė savo straipsnyje „Nebaigtoji“ („Dienovidyje“) ne tik plačiai papasakojo apie šia iškilią ir kūrybingą asmenybę (ir vėlgi ji – dalyvė to gyvenimo, tik už kadro), bet ir įvardijo tikruosius J. Pakalnio žūties kaltininkus. Margarita rašė apie tą laiką, apie vieną ar kitą asmenybę, dažniausiai primirštą ar specialiai nutylėtą (tas klastingasis pavydas!) kūrėją, kad nedingtų mūsų tautos kultūrinė atmintis. Ir to principo laikėsi, kol dar akys leido rašyti.

Ir visur laiko ženklai lyg inkliuzai – taip ataidi viena ar kita mūsų tautos kultūros orkestro instrumento melodija.

Margaritai svarbu tiesa ir teisybė, kad menininkas, kurį spontaniškai (jai būdinga savybė!) pasirinko rašydama, būtų ištikimas sau, savo požiūriui ir savo sąžinei. Jos esė forma parašytos apybraižos ir recenzijos – lyg lietuviškos lankos gėlių, netikėtų upelių ir šaltinėlių juosta. Tai – informacija apie gyvenimo epizodą. Tokiu būdu autorė nejučia mus įveda į muzikos stebuklų pasaulį.

Štai prieš mane straipsniai apie du įžymius dirigentus Lietuvoje: jaunutį (bet jau žinomą ir vertinamą pasaulyje) Robertą Šerveniką, Lietuvos filharmonijos Simfoninio orkestro dirigentą, ir profesorių Rimą Geniušą, ilgametį Lietuvos operos ir baleto teatro vyriausiąjį dirigentą (Margarita jį ištraukia iš muzikų dinastijos). O juk tokiai dinastijai, t. y. Dvarionų, ir ji pati priklauso, ir jos pristatytasis žinomas vargonų grandas Bernardas Vasiliauskas, ir Juozas Čepinskis; apie juos visus ji irgi rašė.

Subtiliai su meile ir pagarba M. Dvarionaitė Robertą Šerveniką, nuo kūdikystės muzikuojantį berniuką, veda iš Ašmintos kaimo Prienų rajone per visas pakopas, ir skaitytojas mato, kaip, patekęs į vienos ar kitos muzikos pasaulio garsenybės glėbį, terpę, jis auga, atrasdamas save. Čia išties daug atsitiktinumų. Tapęs M. K. Čiurlionio meno mokyklos mokiniu, buvo ir Margaritos jaunystės draugės Rimos Karosaitės globojamas, o Leningrade simfoninio dirigavimo studijas baigė pas Viktorą Fedotovą, Marijos (tada Kirovo) teatro dirigentą, su kuriuo Margarita mokėsi pas garsųjį prof. Ilją Musiną pusbadžiu gyvendami, tačiau kaip ir Robertas Šervenikas atkakliai veržėsi į tikslą. Brangintina Margaritos savybė – nepaleisti iš akiračio jai brangių žmonių; pastebėti geras tendencijas, džiaugtis jų laimėjimais. Ji neturėjo pikto pavydo.

Prisiminusi pirmąjį susitikimą su jai patikėtu Filharmonijos simfoniniu orkestru, M. Dvarionaitė dabar jaudinosi, kai R. Šerveniką paskyrė Filharmonijos simfoninio orkestro dirigentu, nes: „Orkestras – griežtas dirigentų teisėjas, jo nuomonė svari ir bemat pasiekia muzikinės visuomenės ausis (...). Neseniai teko lankytis Roberto repeticijoje. Sklandi, dalykiška, tyli, rami. Emocijos santūrios, bet gyvos ir gilios. Ir „inteligentiškos“, kaip ir jis pats, dirigentas (...). Pats gi Robertas pagiriamojo žodžio sau neištars. Gal dėl savo „nelemtos“ inteligencijos, o gal dėl jam būdingo uždarumo. Gal taip ir teisingiau: atlapaširdiškumas patogus kitiems, juo dažnai pasinaudojama, dėl jo ir nukenčiama“.

Tie svarbūs pastebėjimai, įspūdžiai – tarsi vartant albumą atrenkamos geriausios, vertingiausios „muzikinės“ nuotraukos, kad niekas jų nesugadintų, nepasisavintų, nesuteptų.

„Ak! Ypatingoji dinastija“. Taip M. Dvarionaitė įvardijo žymiąją Geniušų šeimą, kuriai pradžią davė pianistas ir dirigentas Rimas Geniušas. O dabar – jo sūnūs Kauno Valstybinio Muzikinio teatro vyr. dirigentas Julius ir po pasaulį su koncertais „skrajojantis“ Petras Geniušas. Šlovę neša ir talentingasis anūkas Lukas. Ir Rimo žmona – Irena Žemaitytė – pradėjo nuo muzikos, studijavo, tik šį pasirinkimą nurungė dailė: „parsidavė“ grafikai. Rimą Geniušą, pusšimtį metų tarnavusį Lietuvos Operos ir baleto teatrui, straipsnio autorė taip apibūdina: „Buvo stebėtinai reiklus sau. Orus, plataus akiračio, savaimingo mąstymo vadovas nesunkiai pelnė teatro kolektyvo autoritetą. Gal ne tiek širdimi ar raiškiais rankų mostais, kiek intelektu vadovavosi. Būdamas įžvalgus psichologas, tvirtas muzikos teoretikas, gebėjo skaityti ne vien ženklus partitūroje, bet ir slypinčias už jų prasmes ir taikliais žodžiais jas išsakyti“.

M. Dvarionaitės straipsniai – tarsi muzikinės enciklopedijos sąsiuviniai, gausiai iliustruoti prisiminimais ir faktais. Jie, kad neužmirštume, kokie žmonės su mumis gyveno ir gyvena, kad išmoktume didžiuotis savo tautos talentų stiprybe, irgi buvo rašomi nesureikšminant savęs pačios.

M. Dvarionaitės, eseistės, dėmesio akiratyje – ryškios asmenybės ne tik iš teatro, muzikos pasaulio; bet ir mylimiausias rašytojas Antonas Čechovas, dailininkas Ignas Šlapelis, vertėjas ir redaktorius Dominykas Urbas, architektas Vladimiras Dubeneckis, jos mylimas kompozitorius Ferensas Listas... Tačiau daugiausia puslapių mūsų operos dainininkams – vyriausiajai kartai, jau išėjusiems, ir jauniausiems (Margarita, mokėjo džiaugtis kito menininko kūrybinėmis ir moralinėmis vertybėmis). Štai keli žodžiai apie solistą Stasį Sodeiką, taiklus jo asmenybės apibūdinimas: „Pokario metais visomis kryptimis išblaškytoje mūsų visuomenėje tokios aukštos kultūros žmogų retai besutikdavai. Ir tokio kuklumo. Niekada menininkas neaukštindavo savęs. Jei girdavo, tai tik kitus, nuoširdžiai žavėdamasis.

Stasys Sodeika buvo ori asmenybė, gerbianti bendradarbius, tai ir jų buvo gerbiamas. Buvo taurios išvaizdos, puošiančios jo vaidmenis scenoje, o sutiktas kasdienybėje maloniai nuteikdavo retu savo inteligentiškumu. Niekas nesame patyrę bent menkiausio jo nepakantumo protrūkio“.

M. Dvarionaitė prisiminė ir St. Sodeikos buvimą teatre, kai „kitiems spindulius skleidė“, ir kaip paskutinį kartą užvėrė šios šventovės duris, pagarbiai jai nusilenkdamas, tarsi paniro į tuštumą, nors niekada nesiskundė... Tiesa, dar ilgą laiką buvo kviečiamas profesinėms jaunųjų teatro artistų konsultacijoms, ilgai dėstė vokalo specialybę J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje.

M. Dvarionaitė nesibodėjo nė vienu spaudos leidiniu, kuris gerbia ir autorių, ir Žodį, tariamą apie vieną ar kitą Amžinybėn išėjusią ir jau pamirštąją asmenybę. Tapė portretą po portreto ne paviršutiniškai, bet giliai psichologiškai motyvuodama, išryškindama tai, kas svarbiausia.

(Pabaiga kitame numeryje) 

© 2014 „XXI amžius“