2014 m. birželio 6 d.    
Nr. 23
(2094)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Meilės Dieve, Dvasia, ateik!

Kun. Vytenis Vaškelis

Visai netikėtas Jėzaus pasirodymas mokiniams buvo viena didžiausių staigmenų jų gyvenime. Jėzaus mirties fakto akivaizdumas apaštalus taip pribloškė, kad jie išgyveno vienišumo liūdesio skausmą, ir žmogiškoji prigimtis kiekvienam iš jų šnibždėjo: „Dabar tu esi našlaitis, palaidojęs savo motiną ir tėvą“. Reikėjo ypatingos malonės, kad Jo mokiniai būtų išlaisvinti iš baimės, kuri paralyžiuoja bet kokį dieviško tikėjimo judesį. Nėra žmogui didesnės pagalbos už patį Dievą. Tėvas siuntė savąjį Sūnų, kad mus išgelbėtų, o per Sekmines Jėzus mums siunčia Dvasią Globėją (žr. Jn 20, 22), kad radikaliai pakeistų mūsų vidų.

Kai kviečiame Šventąją Dvasią, Ji nedelsia, ateina, ir, užuot bijoję, įsitveriame į Jos ramybės inkarą... Tada baimė virsta netikrumo iškamša, nes Jėzaus žodžiai – „Ramybė jums!“ – tampa esminiu žmogaus gyvenimo ramsčiu. Ramybė yra turtas, kuris ne perkamas už pinigus, bet įgyjamas nuolat skiriant Viešpačiui savo laiką ir pastangas Jam patikti, idant per Sekmines gautos gausesnės malonės taptų mūsų tolesnio gyvenimo Jame pašventinimu.

Neseniai popiežius Pranciškus Romos Olimpiniame stadione gausiai susirinkusiems charizminio katalikų Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje judėjimo nariams kalbėjo, kad „charizminis atsinaujinimas – stipri jėga Evangelijos skelbimo tarnystei su Šventosios Dvasios džiaugsmu. Gavote Šventąją Dvasią, kuri jums padėjo atrasti Dievo meilę visiems savo vaikams ir meilę Žodžiui“. Šventasis Tėvas ne kartą klausė susirinkusių, ar charizmatikai ir šiandien visur nešiojasi Bibliją? Tikintieji atsiliepė: „Taip“. „Nesu tuo toks tikras?, – sakė popiežius, – Jei ne, grįžkite prie šios pirmosios meilės, visuomet rankinėje, krepšyje nešiotis Dievo Žodį! Ir paskaityti pastraipėlę...“ Popiežius Pranciškus paminėjo ir „šventą girtumą“, kuris leidžia prabilti meilės kalba tiems, kurie yra atsidūrę egoizmo valdžios pinklėse.

Tėvas Raniero Cantalamessa OFM Cap. rašė apie dvasinį atsinaujinimą Katalikų Bažnyčioje ir pastebėjo, kad kai kurių maldos grupių nariai kartais vengia priimti kryžių, kad iki širdies gelmių patirtų prisikėlimą... Šventoji Dvasia kiekvieną krikščionį laipsniškai ragina žengti „siauru“ Evangelijos keliu – apsimarinimo, klusnumo ir nuolankumo – keliu. Pasak tėvo Raniero, charizmos turėtų parodyti Dvasios vaisius. Labai pavojinga, jei tai nevyksta. Tuomet turime sustoti ir tai apmąstyti. Jėzus pasakė: „Juos atpažinsite iš vaisių“. Jis kalbėjo apie Dvasios vaisius: meilę, džiaugsmą, ramybę, malonumą, kantrybę, nuolankumą, klusnumą...

Šventosios Dvasios veikimas – kaip miško ošimas: regi linguojančias medžių viršūnes, tačiau nepastebi paties vėjo pūtimo. Kai atsiveriame Jos viską atnaujinančios meilės veikimui, patiriame ir „švento apsvaigimo“ maldoje akimirkų, kurios mus stipriau įkvėpia nebepriklausyti sau (žr. 1 Kor 6, 19). Tada Ji taip perkeičia mūsų vidų, kad mes, užuot vaikęsi žmogiškosios sėkmės miražų, tampame imlesni priimti Jos kvietimą gerti gyvąjį Kristaus mokymo vandenį, kuris per mus ilgainiui galėtų tekėti ir į kitų širdis...

Šv. Kryžiaus Jonas sako, kad Dievas labiausiai myli sielą tada, kai ją apiplėšia, tai yra ją atitraukia ne tik nuo kūrinių prisirišimo, bet ir nuo vienašališko pasikliovimo savo galiomis ir jėgomis. Nors šis sielos apsivalymo procesas dvasiškai skausmingas (negrįžtamai atsisakoma tuštybės ryšių), bet užtat jo vaisiai palaimingi: siela, nuskaistina Šventosios Dvasios žaizdre, pakyla į dieviško apšvietimo pakopą ir pradeda dar artimiau vienytis su Dievu, vis labiau trokšdama, kad jos gyvenime pildytųsi Jo valia. Tada žmogaus, besivienijančio su savuoju Viešpačiu, gyvenime išryškėja meilės dovanos pirmenybė.

Įprasmindami mažus kasdienybės dalykus neišvengiamai išvystame didesniųjų aušrą. Ne veltui šv. Bazilijus Didysis rašė: „Nusivalius purvus, kuriais buvome susitepę per nuodėmę, ir susigrąžinus prigimtinį grožį, tarsi nuvalius paveikslą ir taip atkūrus pirminį jo pavidalą, pagaliau tampa įmanoma prisiartinti prie Parakleto (...). Kūniško žmogaus protas nėra išlavintas kontempliuoti, toks žmogus savo protą paskandina kūniškų minčių pelkėje ir nebegali pakelti akių į dvasinę tiesos šviesą. Todėl pasaulis, tai yra gyvenimas, dar labiau negauna Dvasios malonės, nei ligota akis nesugauna saulės šviesos“.

Šventoji Dvasia, be Tavęs esame niekas, nes vėjais eina visi ant kryžiaus Jėzaus laimėtos kovos nuopelnai... Tu esi Švenčiausios Trejybės Asmuo, turinti dieviškos prigimties pilnatvę, kuri irgi priklauso ir Tėvui, ir Sūnui. Ateik į mūsų širdis ir gyvenimus! Savo meilės kaitra sudegink mūsų nuodėmių liekanas ir sutraukyk visas slaptų ambicijų grandines, įkalinusias mūsų tikrąją laisvę. Viešpatie Dvasia, taip apsvaigink mūsų protus ir širdis, kad mes trokštume Trejybę, save bei artimą, esančius Joje, labiau pažinti bei mylėti negu šį praeinantį pasaulį“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija