2014 m. birželio 27 d.    
Nr. 26
(2097)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos
kultūros
galerija


XXI Amžius


Etnografija

Lietuvių tautinių šokių šventės išeivijoje – paskata išsaugoti lietuvybę

II Tautinių šokių šventė 1963
metais vyko Čikagoje, į ją
susirinko daugiau kaip 1700 šokėjų

Į šventę atvyko JAV prezidento
žmona Pat Nikson

Šoka „Grandinėlė“

Šoka „Grandinėlė“

Jau rytoj Lietuvoje, Kaune, prasideda Dainų šventė, kuri po to tęsis Vilniuje visą savaitę, baigdamasi liepos 6-ąją Vingio parke. Dainų šventės turi ištakas Nepriklausomoje Lietuvoje. Jos vyko ir sovietinėje Lietuvoje su didele propagandine potekste. Tačiau tokia šventė, peraugusi į Lietuvių tautinių šokių šventę, vykdavo ir išeivijoje, o labiausiai – didžiausiame lietuvių emigrantų telkinyje – Čikagoje (JAV). Verta prisiminti šį emigrantams labai reikalingą renginį, padėjusį susitelkti svetimame krašte gyvenusiems tautiečiams.

1944 metais, Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos, maždaug 70000 lietuvių pasitraukė į Vokietiją. 1945 metais, karui pasibaigus, lietuviai buvo apgyvendinti įvairiose stovyklose. Čia prasidėjo lietuvių kultūrinis gyvenimas: įsteigtos mokyklos, gimnazijos, teatrai, chorai ir tautinių šokių grupės. 1948–1949 metais prasidėjo lietuvių emigracija į įvairias pasaulio valstybes. Didesni lietuvių židiniai susitelkė Kanadoje ir JAV. Dirbdami sunkų fizinį darbą, lietuviai nepamiršo kultūrinio: organizavo lituanistines mokyklas, tautinių šokių grupes ir chorus, atgaivino seną lietuvių tradiciją – išeivijoje ėmė rengti Dainų ir tautinių šokių šventes. Negalėdami palaikyti ryšių su giminėmis už Geležinės uždangos, jie bijojo prarasti savo kultūrinį paveldą – kalbą, muziką, šokius, papročius. Todėl iš karto ėmė kurti lietuviškas šeimas, steigti lituanistines mokyklas, kurti lietuviškas parapijas, organizuoti šokių, teatro, bei choralines grupes tam, kad išlaikytų savo paveldą gyvą atminty. Lietuviai ypatingai brangino dainas ir šokius. Ypač tautiniai šokiai jungė išeivius.

Kai 1956 metais Čikagoje sėkmingai buvo surengta pirmoji išeivijos dainų šventė, po metų įvyko ir pirmoji lietuvių tautinių šokių šventė. Joje dalyvavo ne tik suaugusieji, bet ir vaikai, lietuvių moksleivių tautinio ansamblio kanklininkės. Jau 1957 metais Čikagoje gyvenantys Lietuvių Bendruomenės nariai surengė pirmąją Šiaurės Amerikos Lietuvių tautinių šokių šventę, kurioje dalyvavo apie 600 šokėjų iš 18 vietovių, 29 šokių grupės. Šventei vadovavo meno vadovas Bruno Šotas (Bruno Shot). Pirmosios šventės nuotaika buvo labai pakili. Tai buvo istorinis ir puikiai pasisekęs renginys, pažymintis pirmą iš daugelio dar nesibaigiančių šokių švenčių. Tais metais įsteigtas Lietuvių tautinių šokių institutas (LTSI) ėmėsi užduoties – išlaikyti ir puoselėti tautinių šokių meną, šokių muziką, autentišką aprangą bei papročius. Nuo 1957 metų LTSI kartu su JAV ir Kanados lietuvių bendruomenėmis kas ketverius metus (būtent nuo 1968 metų) organizuoja tautinių šokių šventes. Sukviečiami šokėjai iš Kanados, Pietų Amerikos, Australijos ir Europos.

II Tautinių šokių šventė 1963 metais vyko Čikagoje. Joje jau šoko 1100 šokėjų. III Tautinių šokių šventė 1968 metais irgi vyko Čikagoje. Pirmą kartą kartu su šokėjais dalyvavo chorai. Dalyvavo bemaž 1500 šokėjų. IV Tautinių šokių šventėje 1972 metais Čikagoje dalyvavo šokių grupės iš Pietų Amerikos ir Vokietijos. Į šventę susirinko per 1700 šokėjų, atvyko JAV prezidento žmona Pat Nikson (Pat Nixon). V Tautinių šokių šventėje 1976 metais Čikagoje dalyvavę 1800 šokėjų, paminėdami Amerikos 200 metų Nepriklausomybės sukaktį, šokių aikštėje „išrašė“ skaičių – 200 ir sušoko amerikiečių šokį „Virginia Reel“. Šventėje dalyvavo JAV Prezidento žmona Beti Ford (Betty Ford). VI Tautinių šokių šventė 1980 metais tradiciškai vyko Čikagoje. Čia susirinko daugiausiai šokėjų – per 2200. Šventėje dalyvavo Čikagos miesto merė Džeinė Bern (Jane Byrne).

Nuo 1984 metų šventės vykdavo ir kituose JAV miestuose arba persikėlė net į kitą valstybę – Kanadą. VII Tautinių šokių šventė 1984 metais pirmą kartą „iškeliavo“ iš Čikagos ir vyko Klivlende (Cleveland). Joje dalyvavo 2000 šokėjų. VIII Tautinių šokių šventė 1988 metais persikėlė į Kanadą. Hamiltono (Ontario) žiūrovai pamatė šokių grupes ne tik iš Amerikos, bet ir iš Sidnėjaus (Australija) bei Punsko (Lenkija). Šventėje šoko 1800 šokėjų. IX ir X Tautinių šokių šventės 1992 ir 1996 metais grįžo į Čikagą, o XI Tautinių šokių šventė 2000 metais vėl vyko Kanadoje, Toronte. XII Tautinių šokių šventė 2004 metais į Čikagą sukvietė per 1500 šokėjų. XIII Tautinių šokių šventė 2008 metais pirmą kartą vyko JAV vakarinėje pakrantėje – Los Andžele (Los Angeles). Paskutinioji XIV Tautinių šokių šventė 2012 metais vyko Bostone.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šokių grupės iš Lietuvos gali laisvai keliauti ir pasirodyti pasaulyje. Nuo 1992 metų Šiaurės Amerikos šventėse dalyvavo kelios grupės iš Lietuvos. Nauja ateivių banga praturtino grupių gretas mokytojais bei choreografais, pasiryžusiais puoselėti lietuviško tautinio šokio meną.

Lietuviškų tautinių šokių šventės išeivijoje, dažniausiai Amerikoje (JAV), vykdavo labai pakiliai, Lietuvių Bendruomenę sutelkdavo į vieną šeimą. Verta prisiminti kai kurias iš jų. Pavyzdžiu galėtų būti 1980 metų liepą per „Amerikos balsą“ žurnalisto Romo Sakadolskio parengtas įdomus reportažas apie tada Čikagoje vykusią VI Lietuvių tautinių šokių šventę. Į ją atvykę lietuviai iš tolimiausių Amerikos, Kanados vietų, iš Europos, Australijos ir Pietų Amerikos rinkosi į Čikagos Tarptautinį amfiteatrą.

Tautinių šokių vadovė Nijolė Pupienė, kalbėdamasi su R. Sakadolskiu, prisiminė pirmąjį saviveiklos ratelį pokario Europoje: „Kai buvau maža mergaitė, Kotryna Marijošienė Austrijoje įsteigė tokį ratelį, kuriame ji pradėjo mokyti tautinių šokių. Emigravus į Ameriką, ir Čikagoje pradėjo steigtis tautinių šokių grupės, pradėjau šokti „Grandies“ tautinių šokių grupėje, vadovaujamoje Irenos Šilingienės. Išvykus studijuoti į Urbaną, studentai ten subūrė grupę ir dalyvavo tautinių šokių šventėje. Grįžusi į Čikagą ėmiau lankyti tautinių šokių mokytojų kursus, kurie buvo rengiami Lietuvių bendruomenės pastangomis, išklausiau keletą kursų. Paskiau pati pradėjau tuose kursuose dėstyti“.

Savaitę iki šventės N. Pupienė ir kitų ansamblių vadovai ir šokėjai rinkosi paskutinėms repeticijoms Čikagos lietuvių Jaunimo centro salėse. Dienomis girdėjosi akordeonų garsai ir šokėjų klegesiai. Vakarais vyko įvairios pramogos. Los Andžele jaunimas surengė kelis kabaretinius spektaklius „Viva Europa“, primenančius 1979 metais vykusį Pasaulio lietuvių jaunimo IV Kongresą. Kiti lietuviai susirinko pagerbti tautinių šokių puoselėtojo Vytauto Beliajaus. 1933 metais jis Čikagoje įsteigė pirmąjį tautinių šokių kolektyvą, kuris tais metais dalyvavo pasaulinėje parodoje, o paskiau su šokių programomis aplankė daugybę JAV vietovių.

Šokių šventės išvakarėse dalyviai vyko į lietuvišką Market Parko (Marquette) rajoną. Čia suruošta Lietuvių diena, į kurios atidarymą atvyko Čikagos merė Džeinė Bern. Ji paskelbė liepos 5-ąją ir 6-ąją Lietuvių dienomis Čikagoje. Karštą liepos dieną lankytojai gurkšnojo šaltą alutį, pirkosi įvairių valgių pagal lietuviškus receptus, lankėsi lietuvių parduotuvėse, įsigydavo lietuviškos trispalvės ženkliukų, ėjo gintaro, medžio, metalo dirbinių pasižiūrėti.

Vakare minia persikėlė į Jaunimo centro sodelį. Ten ant neaukštos kalvos, prie Laisvės kovų paminklo ir koplytstulpių, oficialiai atidaryta VI Tautinių šokių šventė. Išeivijos lietuvių susirūpinimą dėl lietuvių tautos likimo ir Lietuvos ateities bei ryžtą kovoti už pavergtos tautos siekius rodė dauguma kalbėtojų – Lietuvių Bendruomenės vadovų. Atidaryme PLB valdybos pirmininkas Vytautas Kamantas sakė: „Susirinkome čia, Jaunimo centre, prie laisvės kovų aukuro, lietuvių atstovai iš Laisvojo pasaulio kraštų, kad simboliškai išreikštume savo mintis ir jausmus, liūdesį ir džiaugsmą, ir dar didesnį pasiryžimą ateityje išlaikyti tautinę lietuvišką kultūrą savo ir mūsų vaikų širdyse, mintyse ir darbuose. Ryžtamės išlaikyti tą tautinę kultūrą, kuri ypatingai gražiai atsispindi mūsų lietuviškoje dainoje ir tautiniuose šokiuose. Su giliu liūdesiu prisimename ir pagerbiame mirusius ir laisvės kovose žuvusius lietuvių tautos sūnus ir dukras, kurių aukos ir darbai kasdien mums primena, kad visos lietuvių tautos ateitis priklauso nuo bendrų ir vieningų išeivijos lietuvių pastangų visokiais būdais padėti pavergtai lietuvių tautai tėvynėje atgauti laisvę ir valstybinę Lietuvos nepriklausomybę“. Po jo kalbos šokėjoms iš šešių valstybių uždegus laisvės kovų paminklo aukurą, susirinkusiems kalbėjusi Lietuvos generalinė garbės konsulė Juzefa Daužvardienė sakė: „Ši šventė (...) vyksta Lietuvos tautos liūdesio šešėlyje, Lietuvos okupacijos ir tautos kankinimo 40 metų sukakties periode. Prie šio paminklo pagarbiai prisimename kovojusius ir žuvusius dėl Lietuvos laisvės, giliu liūdesiu prisimename sovietų vykdomo genocido aukas, okupanto žiauriai kankintus ir nužudytus brolius, seseris, prisimename ir tuos, kurie dabar yra persekiojami ir kankinami už pagrindinių žmogaus teisių gynimą“. Baigdama kalbą, p. J. Daužvardienė išreiškė išeivijos požiūrį į tais metais vykusį tarptautinį renginį Maskvoje – Olimpiadą. Ji sakė: „Okupantas neleidžia Lietuvos jaunimui atvykti į mūsų šventes, įsijungti į lietuviškų šokių ratelius. Pavergtos Lietuvos šokėjai bus vežami varu į Maskvą dalyvauti komunistų olimpinių žaidynių atidaryme, jie bus priversti šokti tokius šokius, kaip „Olimpinė polka“ ir „Aš žygiuoju per Maskvą“. Mūsų, laisvųjų lietuvių, šokių šventės atgarsiai lai stiprina sovietų pavergtų lietuvių atsparumą atsilaikyti prieš okupanto nužmoginimo ir nulietuvinimo siekius. Mūsų vieninga veikla lai atgaivina ir stiprina jų ir mūsų viltis ir tikėjimą, kad Lietuva bus laisva ir nepriklausoma“. Tokie pareiškimai stiprino išeivijos susitelkimą okupantų interesams pajungtos tautos akivaizdoje ir skatino patriotiškai nusiteikusius tautiečius Lietuvoje siekti laisvės ir nepriklausomybės.

Liepos 6-ąją, sekmadienį, žiūrovai į amfiteatrą pradėjo rinktis jau nuo vidudienio. Susirinko apie 10000 žmonių. Dalyvių būtų ir daugiau, jei prieš kelis mėnesius nebūtų pritrūkę bilietų. Festivalio iškilmėms po pietų buvo iškabintos vėliavos tų šalių, iš kurių atvyko dalyviai, o aukščiausiai – lietuviška trispalvė ir Amerikos vėliava. Apačioje ant paaukštinimo atidarymą stebėjo Čikagos kardinolas Koni (Coni) ir merė Džeinė Bern, JAV Kongreso ir lietuviškų organizacijų atstovai. Prasidėjus šokėjų paradui žinomo muziko ir dirigento Fausto Strolios diriguojamam pučiamųjų orkestrui pradėjus groti, iš amfiteatro užkulisių pasirodė pirmosios šokėjų grupės, ansambliai žygiavo kartu, toliau kitos šokėjų grupės. Šventėje dalyvavo 62 šokių ansambliai, iš jų 15 iš Čikagos bei apylinkių, „Aras“ iš Baltimorės, „Spindulys“ iš Los Andželo, „Grandinėlė“ iš Klivlendo, „Gintaras“ iš Kanados, „Lietuva“ iš Anglijos, „Nemunas“ iš Brazilijos, „Trintukas“ ir Vasario 16-osios gimnazijos ansamblis iš Vokietijos ir daugybė kitų – iš viso beveik 2300 šokėjų. Įspūdingas buvo ir festivalio rengimo pirmininko Jono Talandžio pasveikinimas, vėlgi atsigręžimas į tautos pastangas kovoti už savo teises: „Tai – nepaprasta mūsų tautiškumo manifestacija, tai – mūsų tautos darbų tęsimas ir puoselėjimas. Užtat anoje pusėje Atlanto, mūsų pavergtoje Lietuvoje, neseniai daugiau nei 148000 lietuvių pasirašė proklamaciją, pasmerkdami okupanto jungą ir kovodami prieš vergiją. Pasirašė proklamaciją, rizikuodami savo gerove ir net savo gyvybe. Tai – istorinis drąsus tautos žygis“ (čia galvoje turima 1972 metais surinkti parašai prie pareiškimo už tikinčiųjų ir žmogaus teises, pasiųsti tuometiniam Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui Kurtui Valdhaimui).

VI Tautinių šokių šventėje atlikta 20 tautinių šokių: „Kalvelis“, „Blezdingėlė“, „Oželis“, „Šustas“, „Suk suk ratelį“, kurį šalia pučiamųjų orkestro palydėjo specialiai sudarytas mišrus choras, vadovaujamas F. Strolios. Didelį žiūrovų susidomėjimą sukėlė „Sadutė“, kurią palydėjo 60 liaudies instrumentalistų orkestras. Paskui šimtai šokėjų su baltomis ir raudonomis gėlėmis rankose suėjo į kelis didžiulius, bet glaudžius ratus amfiteatro centre, susikabino rankomis, nusilenkė ir lėtai, pradedant nuo vidurinio rato, aukštyn pakėlė rankas su gėlėmis, ir prieš akis prasiskleidė tarsi didžiulė gyva gėlė. Šventės pabaigoje buvo šokamas visų mėgstamas „Malūnas“.

Pabaigoje žiūrovų laukė dar vienas jaudinantis momentas. Kai festivalio šeimininkas, Amerikos lietuvių bendruomenės pirmininkas Vytautas Kutkus, tarė atsisveikinimo žodį, dešimttūkstantinė minia sukilo ir sugiedojo antruoju Lietuvos himnu vadinamą Maironio dainą „Lietuva brangi“.

Tokios tautinių šokių šventės, pratęsiančios iš tėvynės atsivežtą Dainų švenčių tradiciją išeivijoje, būdavo įspūdingas ir reikšmingas įvykis stiprinant emigravusių tautiečių vienybę ir priešinimąsi asimiliacijai bei priemonė išreikšti paramą už laisvę kovojančiai tautai.

Parengė Livija ŠIUGŽDIENĖ

Jono Kuprio nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija