2014 m. liepos 11 d.    
Nr. 28
(2099)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Palaimintojo minėjimas

Maldininkai prie Marijampolės
Šv. arkangelo Mykolo Bazilikos

Padėkos diena liepos 6-ąją, sekmadienį, Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo Bazilikoje prasidėjo Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio MIC paskelbimo Palaimintuoju minėjimas ir atlaidai. Gausiai susirinkę maldininkai dėkojo Dievui už palaimintojo Jurgio Matulaičio užtarimu patirtas malones ir meldė jo paskelbimo šventuoju. Šv. Mišias aukojo Vilkaviškio vyskupas ordinaras Rimantas Norvila, koncelebravo vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC, generalvikaras mons. Gintautas Kuliešius, kiti kunigai. Homilijoje vysk. J. Žemaitis MIC citavo Šventojo Rašto mintis, tinkančias Palaimintajam, kuris buvo romios širdies, daug kentėjo. Homilijoje buvo daug dėmesio skiriama šeimos metams, pabrėžta, kad šeima yra tokia erdvė, kur gimsta, auga, tarpsta iš Dievo gauta meilė. Bažnyčiai rūpi šeimos, jų tarpusavio supratimas, gerovė. Prisiminti šv. Pauliaus priesakai vyrams ir žmonoms, nes tik dora, meilė, pasiaukojimas vieno kitam yra tikros šeimos pagrindas. Vienas kitą mylėdami, paremdami visais gyvenimo atvejais vyras ir žmona daug pasitarnaus būsimos šeimos ir tėvynės labui. Kalbėdami apie šeimą, jos reikšmę ir svarbą, artinamės prie Palaimintojo, prisimename jo gražią vaikystę ir nelengvą našlaičio paauglio dalią, jo rūpestį, kad katalikiškos šeimos būtų tvirtos, kad mūsų krašte išnyktų girtuoklystė ir kitos blogybės, nes šeima yra tautos ir Bažnyčios ateitis, namų bažnyčia, tautos gyvybės lopšys. Todėl esame raginami sugrąžinti šeimas į Bažnyčią ir sugrįžti reikėtų ne pavieniui, bet visiems kartu. Tik Kristus apvalo ir pašventina šeimą, namų sienas, darbą. Tik Kristus paverčia šeimos židinį dangaus karalystės pradžia, todėl tuo skaudesnis tautai ir Bažnyčiai yra jaunų žmonių pasirinkimas gyventi ne santuokoje arba tik civilinėje santuokoje be Bažnyčios palaiminimo. Pabaigoje kreiptasi į palaimintąjį Jurgį Matulaitį prašant užtarimo pas Dievą už šeimas. Atnašas – votas ir Eucharistinę duoną bei vyną – atnešė šeimos, patyrusios Dievo malonę per Palaimintojo užtarimą.

Po šv. Mišių ir maldų Palaimintojo koplyčioje naujų votų sudėjimui prie Palaimintojo altoriaus vadovavo Bazilikos klebonas kun. Andrius Šidlauskas MIC. Jis pristatė pirmą motinos liudijimą apie 2013 metais sunkiai sirgusį sūnų, kuriam nuo apsinuodijimo trūko plaučiai. Gydytojų pastangos buvo didžiulės, bet jie patys patarė melstis, nes situacija buvo labai sudėtinga. Maldos į Palaimintąjį padėjo. O ponia Vita liudijo ir dėkojo už marčią ir išmelstą gimusį vaikaitį. Dalytė iš Kazlų Rūdos dėkojo Palaimintajam už sugrąžintą sveikatą ir gyvenimą vyrui.

Po giesmių, kurias giedojo Bazilikos choras (vargonininkė – Alma Sakalauskienė), visi susirinko vienuolyno kieme, vaišinosi ir bendravo.

Kaip kasmet piligrimai vyko į tėvo Jurgio tėviškę Lūginėje, kad ten, šventoje vietoje, meditacijoje ir maldoje prisiliestų švento gyvenimo, priimtų jį širdimi ir tikėjimu.

Liepos 7-ąją, pirmadienį, Katalikiškų judėjimų ir bendruomenių dieną, į Marijampolės Baziliką rinkosi piligrimai iš Alytaus dekanato parapijų. Atvyko maldininkų iš Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos, daug vietinių. Visi meldėsi už maldos grupes, tikinčiųjų draugijas, bendruomenių ir judėjimų narius. Rožinio maldai Palaimintojo koplyčioje vadovavo Alytaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos skyrių nariai. Katechezę vedė ir homiliją šv. Mišiose sakė mons. dr. Artūras Jagelavičius. Jis pabrėžė, kad atlaidų centre yra Palaimintasis ir jo šūkis „Nugalėk blogį gerumu“, tai mus ragina peržiūrėti savo santykius su žmonėmis, laikytis Dievo įsakymo mylėti artimą kaip save patį. Taip gyvendami mes ir kitame žmoguje turime matyti savo antrininką, kurį kaip ir Dievą privalome mylėti ne iš išskaičiavimo, mylėti turėtume visa savo esybe. Palaimintojo Jurgio Matulaičio dorybė – priimti kiekvieną žmogų, neskirstant į tautybes ir religijas. Privalome kurti tikinčiųjų bendruomenes, jungti skirtingus tikėjimus. O bendruomenėse iškyla santykių problema, žmonės tampa vienas kitam nepakenčiami. Lieka viena išeitis – malda. Todėl turime prisiminti Meilės įsakymą, kurį Naujajame Testamente Jėzus išplečia iki priešų meilės, sakydamas mylėkite savo priešus ir melskitės už persekiotojus. Kartais žymiai geriau protingas priešas nei kvailas draugas, juk išduoda mus dažniausiai draugai sukeldami mums nusivylimą ir skausmą. Priešų nereikia sutrypti, suniekinti ar išsityčioti; Jėzus mus moko juos mylėti ir laikui bėgant paversti draugais. Tai nėra taip lengva ir paprasta, reikalauja daug laiko ir kantrybės. Be to, reikia atidžiai stebėti ir save, nes kartais, kas mus erzina kituose, yra mumyse pačiuose. Negali sau priskirti gerų savybių ir dorybių neišbandęs savęs. Prelegentas priminė Kalno pamokslą ir Jėzaus įsakymus, o Kristaus žodžiai pasilikite mano meilėje parodo, kad laikytis Dievo įsakymų neįmanoma be širdies atsivertimo. Tikra krikščioniška malda pakyla iki atleidimo dorybės: atleisk mums, Viešpatie, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Todėl prašykime Viešpaties išminties ir didelės kantrybės bendrauti su visais: ir kitaip manančiais, ir kitaip tikinčiais.

Šv. Mišias aukojo vyskupas emeritas J. Žemaitis MIC, koncelebravo generavikaras mons. Gintautas Kuliešius, Alytaus dekanato kunigai. Homilijoje mons. dr. A. Jagelavičius praplėtė katechezės mintis apie tėvo Jurgio sugebėjimą ir norą tarnauti visų tautybių tikintiesiems, priminė užrašą ant paminklo Palaimintajam Lichene (Lenkija), kur jis vadinamas Tėvu, lenkų, lietuvių ir rusų tautų suvienytoju bei globėju, citavo Palaimintojo „Užrašų“ mintis apie visų žmonių lygybę, tik Vilniuje tautiniai reikalai buvo labai opūs, todėl Palaimintasis buvo priverstas atsargiai elgtis. Kadangi arkivyskupas meldėsi už visus, todėl popiežius Jonas Paulius II, skelbdamas jį Palaimintuoju pabrėžė, kad jis buvo uolus ir tikras Jėzaus Kristaus tarnas ir apaštalas, drąsus ir pilnas iniciatyvos Ganytojas, pilnai atsidavęs jam patikėtų sielų išganymui. Popiežius pavadino tėvą Jurgį tikru vienybės apaštalu, nes jis negailėjo nei laiko, nei savo jėgų Evangelijos skelbimui ir sielų vedimui į šventumą. Jo namuose lankėsi įvairių tautybių, tikybų, profesijų atstovai, asmeniškiems pokalbiams skyrė tiek laiko, kiek jo reikėjo atėjusiems, kuriuos priimdavo meiliai ir draugiškai, kaip Dievo dovaną. Socialinį darbą pradėjęs dar Varšuvoje, tęsė Vilniuje, visus užtardamas, šelpdamas, niekada niekam nekeršydamas. Meilė ir pagarba kiekvienam – esminiai Palaimintojo bruožai, nes uolumas be meilės yra nevaisingas, jei prie jo neprisideda Kristus. Baigdamas homiliją prelegentas priminė Palaimintojo šūkį ir pakvietė: Būkime nusižeminę, nes Jėzus toks buvo, mokykimės iš Jo. Alytaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos nariai prie altoriaus nešė duoną, kaip mūsų pagrindinį maistą; Marijampolės Tikėjimo ir šviesos bendruomenė – vynuoges, kaip bendruomenės vienybę su Kristumi; Marijos legiono narės – rožantėlius prašydamos laiminti ligonius, už kuriuos meldžiasi. Po šv. Mišių vyskupas J. Žemaitis MIC padėkojo kunigams, Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčios chorui (vargonininkė – Brigita Krisiūnaitė) ir kiekvienam, kuris atėjo į susitikimą su Dievu, pakvietė dar susitelkti maldai prie Palaimintojo relikvijų, pasidalinti meile ir duona agapėje bei aplankyti Lūginės koplyčią.

Išsamiau apie kitas atlaidų Marijampolėje dienas rašysime kitame numeryje.

Vida Mickuvienė,
Palaimintojo J. Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija