|
Kodėl lietuvis turi mažiau galių negu Lietuvos lenkas?
Povilas Urbšys Pastaruoju metu daug diskutuojama apie
Tautinių mažumų įstatymą. Gal nuskambės paradoksaliai: iš principo nesvarbu, koks
jis bus, svarbu tai, kad priėmus įstatymą tokiu pavadinimu Lietuvoje gyvenančių
kitų tautybių atstovų statusas pasikeistų iš esmės, mat pagal tarptautinę teisę
tautinių mažumų gyvenama teritorija siejama su jai priklausančiomis etninėmis
žemėmis. Lietuvos lenkai, kalbėdami apie būtinybę priimti Tautinių mažumų įstatymą,
apeliuoja į lietuvius, gyvenančius Lenkijos teritorijoje. Dvikalbiai užrašai,
kuriuos galime pamatyti Punsko krašte, mums dažnai rodomi kaip svarbus argumentas,
tačiau nutylimas vienas esminių skirtumų tarp Lietuvos lenkų ir Lenkijoje gyvenančių
lietuvių: lietuviai Punsko krašte yra tautinė mažuma, gyvenanti savo protėvių
etninėse žemėse, ir jai, kaip tautinei mažumai, Lenkija pagal tarptautinius įsipareigojimus
privalėjo leisti vartoti dvikalbius užrašus. Lietuvos lenkų statusas Lietuvoje
yra visai kitas jie yra tautinė bendrija, dėl istorinių priežasčių susidariusi
lietuvių etninėse žemėse, ir, kaip tautinė bendrija, ji turi kitokias teises nei
tautinė mažuma. Beje, tautinių mažumų sąvokos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje
nėra, matyt, Konstitucijos kūrėjai suvokė, kad kitoks tautybių, gyvenančių Lietuvoje,
teisinis statusas iškreiptų istorinį ir teisinį santykį su Lietuvos valstybe.
Štai kodėl Tautinių mažumų įstatymu, nesvarbu, koks būtų jo turinys, mes iškreiptume
savo tautos istoriją juk Lietuvoje nėra kitų tautybių etninių žemių. Ir todėl
Tautinių mažumų įstatymas reikštų, kad mes patys, savo noru atsisakome lietuvių
tautai priklausančių etninių žemių Lietuvoje, kuriose kompaktiškai gyvena ne lietuvių
tautybių žmonės. Užliptume vėl ant to paties grėblio kaip ir 1989 metais, kai
LTSR Aukščiausioji Taryba priėmė ne Tautinių bendrijų, bet Tautinių mažumų įstatymą
jo neigiamas pasekmes jaučiame ir šiandieną. Be to, Vardų ir pavardžių rašymo
dokumentuose įstatymo pataisos atveria papildomą galimybę sukurti paralelinę asmenvardžių
rašymo sistemą mūsų valstybėje bei valstybinėse institucijose, ir tokiu būdu dar
labiau padėtų įtvirtinti išskirtinį tautinių bendruomenių statusą Lietuvos valstybėje.
Lietuvos Seime yra pritarta ir Politinių partijų įstatymo
pataisoms, kuriomis išbraukiama kaip privaloma nuostata, kad Lietuvos politinių
partijų veikloje gali dalyvauti tik Lietuvos Respublikos piliečiai. Ši nuostata
į Lietuvos įstatymus įtraukiama vadovaujantis Lietuvos pasirašyta Stojimo į ES
sutartimi. Jeigu bus priimta tokia Politinių partijų įstatymo nuostata, jose galės
dalyvauti ir kitų valstybių piliečiai iš Europos Sąjungos, nuolat gyvenantys Lietuvoje.
Pagal šį įstatymą jie galės formuoti ir išreikšti savo interesus ir politinę
valią, dalyvauti rinkimuose į Europos Parlamentą ir į savivaldybių tarybas. Turint
mintyse, kad Lietuvos žmonių ir valdžios susvetimėjimas tik stiprėja, tad ir kitų
tautybių atstovų, ypač Lietuvos lenkų, noras turėti kitokį išskirtinį statusą
tik stiprės: kaip ir lietuviai, jie nesijaučia visaverčiais Lietuvos valstybės
piliečiais. Ir jei lietuviai tam bando priešintis spontaniškai ir neorganizuotai,
tai Lenkų rinkimų akcija šį nusivylimą Lietuvos valdžia išnaudoja Lietuvos lenkų
bendruomenės pilietiniam tautiniam susitelkimui. Manau,
paminėti įstatymai Tautinių mažumų, Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose bei
Politinių partijų sudarys palankesnes sąlygas Lietuvos lenkų bendruomenei dar
labiau įtvirtinti savo identitetą ateityje ir imtis aktyvesnio politinio veikimo
kelti reikalavimus, kad būtų pripažintas išskirtinis jų gyvenamosios teritorijos
administracinis statusas. Toks veiksmas išties būtų logiškas juk Tautinių mažumų
įstatymas Lietuvos lenkams, gyvenantiems Vilniaus krašte, leis teigti, jog jie
gyvena neva jiems priklausančiose etninėse žemėse. Ir būtų keista, kad jie nepasinaudotų
suteiktomis galimybėmis sustiprinti savo tautiniu pagrindu sukurtą partiją ne
Lietuvos piliečiais. Tokiu būdu sisteminių Lietuvos politinių partijų savanaudiškumas
ir trumparegiškumas jau ima veikti prieš Lietuvos valstybę, esminius jos pagrindus.
Galima suprasti, kodėl Lietuvos lenkai sovietiniais laikais tapatino save ne su
Lietuva, o su tam tikra Sovietų Sąjungos teritorija. Ir tai suprantama sovietinė
valdžia ir neskatino Lietuvos lenkų integruotis į lietuvių visuomenę. Tačiau ir
po nepriklausomybės atgavimo nė viena Lietuvos politinė partija nejautė poreikio
suformuoti strategiją, kaip integruoti Vilniaus krašte gyvenančius Lietuvos lenkus
į atsikūrusią Lietuvos valstybę ir paversti juos visaverte Lietuvos pilietinės
visuomenės dalimi. Deja, visiškai taip pat nutiko ir su Lietuvos lietuviais. Tą
vakuumą užpildė lyderiai, atsiradę iš pačių Lietuvos lenkų, kurie ir ėmėsi tą
visuomenės dalį pilietinti burti Lietuvos lenkus kaip politinę bendruomenę.
Norime to ar nenorime, bet dabar jau turime pripažinti, kad Vilniaus krašto lenkai
Lietuvoje yra viena pilietiškiausių ir labiausiai susitelkusių mūsų visuomenės
dalių. Lietuvio nusivylimas savo valstybe virto abejingumu
jos likimui, o Lietuvos lenko veikimu už savo išlikimą. Todėl dalis lietuvių
į valdžią renka tuos, kurie rūpinasi tik savo išlikimu, o Lietuvos lenkai renka
tuos, kuriems rūpi bendruomenės išlikimas. Gal būtent todėl šiandien lietuvis
jaučiasi turįs mažiau galių negu Lietuvos lenkas, nors ir vieną, ir kitą jų išrinkti
atstovai siekia atskirti nuo Lietuvos valstybės. Tiesos.lt
© 2014 XXI amžius |