Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Cinizmo apraiškos

Romas BACEVIČIUS

Liepos 21-ąją palaidojome legendinį Lietuvos kunigą, daugiau kaip 20 metų už kovą dėl tikinčiųjų teisių ir laisvos Tėvynės kalėjusį „demokratiškiausios“ pasaulio šalies – Tarybų Sąjungos – lageriuose monsinjorą Alfonsą Svarinską. Jam mirus ir išgirdus, kad monsinjoras bus palaidotas Ukmergės Dukstynos kapinėse, šalia partizanų, kai kuriems žmonėms pasirodė, kad tai būtų šio garbaus dvasininko įžeidimas, – esą jis yra tiek daug nusipelnęs, kad turėtų būti palaidotas arba Vilniaus Antakalnio kapinėse, arba Kauno Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje, šalia prel. Mykolo Krupavičiaus. Iš tiesų turbūt joks kitas Lietuvos dvasininkas to nenusipelnė kaip mons. A. Svarinskas, bet turime gerbti jo paties valią – norą būti palaidotam ten, kur pasirinko ir tam rengėsi ne paskutinę dieną. Mirus mons. A. Svarinskui, pajutome tautos susivienijimą. Apie garbųjį dvasininką rašė ir jo kovą dėl tikinčiųjų teisių už Tėvynės laisvę priminė įvairiausia Lietuvos spauda ir interneto tinklapiai. Net dauguma piktųjų internautų pripažino, kad tai buvo kunigas, už kovą dėl savo idealų nepabūgęs daug metų kalėjime pasėdėti. Galima tik džiaugtis, kad aplankyti Šv. Ignoto bažnyčioje pašarvoto monsinjoro atėjo ne tik kardinolas, Premjeras ir Seimo pirmininkė, bet ir gausus būrys jaunimo, vilniečių, buvusių kolegų Seimo narių, parapijiečių ir kovos draugų. Laidotuvių dieną mons. A. Svarinsko karstą kariai atnešė į Arkikatedrą Baziliką, kur kardinolas, du arkivyskupai, aštuoni vyskupai ir beveik šimtas kunigų aukojo šv. Mišias prie to altoriaus, prie kurio pats velionis, gyvas būdamas, taip ir liko nepageidaujamas kai kurių tą dieną už jį besimeldusių konfratrų. Gražu, kad ir jie savo dalyvavimu pripažino klydę, o laidotuvėse gausiai susirinkę žmonės, taip pat ir tiesioginės LRT televizijos transliacijos pagalba namuose prie televizorių susėdę liudijo, kad jie vertino mons. A. Svarinsko indėlį į Lietuvos laisvę. Daug gerų žodžių tomis dienomis buvo pasakyta apie mons. A. Svarinską, puikios buvo ir kalbos prie kapo, tačiau ir aš, ir kiti kapinėse šalia stovėję žmonės nesupratome, kodėl gražiai gedulingas melodijas ir giesmes grojęs kariuomenės pučiamųjų orkestras nuėjo nuo kapo, pamiršęs sugroti Lietuvos himną. Atrodo, kad net pats laidotuvių komisijos pirmininkas, Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas to nepastebėjo. Gerai, kad žmonės nutraukė jo pradėtą kalbą ir patys užgiedojo: „Lietuva, Tėvyne mūsų...“ Bet himnas be melodingos muzikos vis tiek ne toks himnas. Juk Vincas Kudirka „Tautišką giesmę“ sukūrė su melodija. Nežinia, tyčia ar netyčia taip įvyko, bet pats mons. A. Svarinskas, mėgęs dalyvauti įvairiuose patriotiniuose renginiuose, visada juos baigiant norėdavo išgirsti Lietuvos himną, todėl jei ne laidotuvių dalyvių spontaniškai užtraukta „Tautiška giesmė“, visa ta jam parodyta pagarba būtų užbraukta vieninteliu šiuo cinišku poelgiu.

Vasara – atlaidų metas. Kiekvieną sekmadienį įvairiose Lietuvos bažnyčiose pagerbiamas kuris nors šventasis, prašoma jo užtarimo. Tačiau į atlaidus susirenka vis mažiau žmonių. Puikiai prisimenu, kad prieš 15–20 metų į tose pačiose vietose vykdavusius atlaidus susirinkdavo pilnos bažnyčios, o šventoriuose irgi būdavo daug žmonių, net tų, kurių kitu metu čia nepamatysi. Keliose klausyklose sėdėdavę kunigai svečiai ir per kelias šv. Mišias turėdavo darbo. Eucharistinėse procesijose nešti baldakimą, altorėlius, vėliavas ir juostas būdavo kam. Bet tai, ką pamačiau šią vasarą, visai nuliūdino. Žmonių per pagrindines šv. Mišias bažnyčiose prisirinko tik tiek, kad vos keliems neliko vietos atsisėsti. Tų, kurie bijo ateiti į bažnyčią ir visada stoviniuoja šventoriuje, irgi mažai. O vienoje vietoje, kur bažnyčios bijantys žmonės slėpdavosi šventoriaus medžių pavėsyje, šiemet buvo išpjauti medžiai. „Daugiau jų ateis į bažnyčią“, – pagalvojo ne vienas. Kur tau! Dabar šitie „maldininkai“ per šv. Mišias užuovėją ir atgaivą rado už šventoriaus, kur net šv. Mišių metu skambėjo muzika ir liejosi alus. Nežinau, ką apie tai galvoja seniūnas ar rajono meras, kuriuos mačiau bažnyčioje, bet man atrodo, kad tai yra pasityčiojimas iš tikinčių žmonių ir, tiesiai šviesiai sakant, cinizmas. Neįvardiju vietos, nes pasikalbėjęs su bičiuliais supratau, kad tai vyksta daug kur. Todėl labai sveikinu Pakruojo rajono valdžią, uždraudusią prekiauti alkoholiniais gėrimais per atlaidus Linkuvoje, Klovainiuose ir Pakruojo miesto šventę. Gal iš tiesų visų Lietuvos savivaldybių valdžia turėtų uždrausti prekiauti alkoholiniais gėrimais bent per tose vietose vykstančius atlaidus, nes dabar, kai vienur leidžia, o kitur neleidžia, kai kurie prekybininkai, pripažįstantys, kad per atlaidus susirinkdavo daugiausiai pajamų, motyvuotai jaučiasi diskriminuojami ir sako, kad, kur nėra draudimų, atlaidų dienomis alus ir alkoholis liejasi laisvai.

© 2014 „XXI amžius“