2014 m. rugpjūčio 29 d.    
Nr. 32
(2103)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos
kultūros
galerija


XXI Amžius


Atmintis

Antanas Smetona ir jo kelias į Ameriką

Benjaminas  ŽULYS

Kaunas. Sukako 140 metų nuo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos gimimo ir 70 metų nuo jo mirties. Ta proga Kaune, Istorinėje Prezidentūroje atidaryta paroda „Gyvenimas viltimi: Prezidentas Antanas Smetona egzilyje“, buvo pademonstruotas 1981 metais JAV sukurtas filmas „Antanas Smetona“. Šiuos dokumentinius kadrus parodoje demonstruoti teisę suteikė Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Ši paroda ženkli tuo, kad apima ne visą Prezidento gyvenimą ar didesnę dalį, o laikotarpį nuo 1940 iki 1944 metų, t. y., kai jis, į Lietuvą žengiant sovietų okupantams, buvo priverstas trauktis į Vakarus, didesniąją laiko dalį praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose. Parodos atidaryme apie tas dienas susirinkusiems lankytojams papasakojo Istorinės LR prezidentūros istorikė Ingrida Jakubavičienė, Lietuvos išeivijos instituto mokslo darbuotoja Daiva Dapkutė, mintimis pasidalijo Kauno meras Andrius Kupčinskas, kiti susitikimo dalyviai. Parodos lankytojai apžiūrėjo reikšmingą ir itin įdomią ekspoziciją – nuotraukas apie Prezidento ir jo šeimos narių išvykimą į Vakarus, jų sutikimą Amerikoje. Kaip pasakojo I. Jakubavičienė, šiandien dar mažai žinoma, kokiomis dramatiškomis aplinkybėmis Prezidentas ir jo šeima išvyko iš Lietuvos, kiek laiko truko jų klajonės po Europos šalis, kaip gyveno Amerikoje. Šią informacijos spragą užpildo paroda Prezidentūroje (eikšminga ir tai, kad čia dirbo ir Lietuvos Respublikos prezidentai Aleksandras Stulginskis bei Kazys Grinius).

1940 m. birželio 15 d. prezidentas, žmona Sofija Smetonienė, duktė Marija Valušienė su vyru pulkininku Aloyzu Valušiu, sūnus Julius Rimgaudas Smetona su žmona Birute ir jų vos metukų sūnumi Antanu Algirdu išvyko iš Prezidentūros. Palikdamas ją, Prezidentas sakė nenorįs savo rankomis subolševikinti Lietuvą, tikėjosi kur kas daugiau šalies labui nuveikti vadovaudamas egzilyje sudarytai vyriausybei, nei tapdamas marionete sovietų rankose. Nors tuo metu daug žmonių tokį Prezidento žingsnį vertino tarsi išdavystę, ypač stengėsi sovietinės propagandos meistrai, karikatūrose vaizduodami A. Smetoną, sprunkantį iš Lietuvos.

Pirmas trumpas sustojimas įvyko Virbalio stotyje, po to A. Smetona su kuklia palyda pasiekė Lietuvos pasienio postą Kybartuose. Į vokiečių pusę patekęs krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis Eitkūnų pasienio poste pasieniečiams paaiškino, kad Lietuvos prezidentas nori integruotis Vokietijoje. Tai pareiškė ir aplinkiniais keliais Eitkūnus pasiekęs pats A. Smetona. Bet paaiškėjo, kad tolimesnį Smetonos šeimos narių likimą Vokietijoje spręs pats A. Hitleris. Po ilgai trukusio laukimo iš Berlyno atėjo pranešimas, kad leista likti Vokietijoje. Jie buvo nuvežti į Karaliaučių, apgyvendinti viešbutyje, jų laisvė buvo apribota.

Lietuvos prezidentas suprato, kad jis yra nepageidaujamas Vokietijoje, todėl ieškojo neutralios šalies, kurioje galėtų su šeima apsistoti. 1940 m. rugpjūčio 17 d. Smetonų šeima atvyko į Berlyną ir tikėjosi gauti užsienio vizas kurioje nors Europos valstybėje, kad galėtų būti arčiau Lietuvos ir kovoti dėl jos nepriklausomybės. Tačiau nebuvo nė vieno krašto, kuris sutiktų priimti. Tad teko galvoti apie užjūrio valstybes, pirmiausia – apie JAV, už tai pasisakė ir kiti šeimos nariai. Ten gyveno daug lietuvių, ėjo lietuviška spauda. Galiausiai JAV valstybės departamentas pranešė savo ambasadai Berlyne, kad leidžiama išduoti vizas prezidentui A. Smetonai ir jo šeimos nariams, bet su sąlyga, „kad kol bus Jungtinėse Valstijose, jis nebus laikomas jokios vyriausybės vadovu ar nariu“. A. Smetona su ta sąlyga sutiko. Šveicarijoje, Berne, dar reikėjo laukti Prancūzijos, Ispanijos ir Portugalijos vizų. Vėlų rudenį išvyko į Portugaliją, Lisaboną. Įsigiję bilietus, jie laivu „Serpa Pinto“ išplaukė į Pietų Ameriką, pasiekė Rio de Žaneirą. Lietuvos prezidentą priėmė Brazilijos prezidentas Getulio Vargasas ir užsienio reikalų ministras Osvaldas Aranja. A. Smetonai ypač rūpėjo jo šeimos likimas. Pirmiausia Niujorką pasiekė vaikai su šeimomis, po to išvyko ir A. Smetona su žmona. Viešbutyje „Hotel Pierre“ A. Smetonai buvo surengtos sutikimo iškilmės, kuriose dalyvavo apie 400 svečių. Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone išplatino pranešimą, kad A. Smetona JAV valdžios atžvilgiu yra privatus asmuo, tačiau Lietuvos konstitucijos teisės požiūriu jis formaliai yra Lietuvos prezidentas“. Amerikoje iki pat mirties jis buvo tituluojamas Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentu. Nepaisant pažadų Amerikoje gyventi vien privatų gyvenimą, jo politinė ir visuomeninė veikla buvo labai aktyvi. Jis lankė lietuvių bendruomenes, skaitė paskaitas, susitiko su aukščiausio rango JAV valstybės atstovais. Viešose kalbose primindavo sovietų įvykdytą Lietuvos aneksiją, kalbėjo apie Lietuvos išlaisvinimo neišvengiamumą. Jis džiaugėsi, kad jam pavyko išsaugoti šeimą, kad jo vaikai įsikūrė Amerikoje.

Prezidento veiklą nutraukė 1944 m. sausio 9 d. namuose kilęs gaisras, kuriame jis žuvo.

Eksponuojamose nuotraukose, ano meto spaudos iškarpose užfiksuota aktyvi ir labai įvairi Prezidento visuomeninė ir politinė veikla Amerikoje: jis lanko lietuvių bendruomenes, skaito paskaitas, susitinka su aukščiausio rango JAV valstybės atstovais, viešose kalbose primena sovietų įvykdytą Lietuvos aneksiją.

Parodos lankytojus džiugina užmegzti ryšiai su Smetonų šeimos giminėmis ir palikuonimis Sigute Smetonaite-Petrauskiene, Klivlende gyvenančiu prezidento vaikaičiu Vytautu Juliumi Smetona ir jo dukra Ann Marie Smetona, kurie pasidalijo nuotraukomis iš asmeninių archyvų.

Paroda Istorinėje Prezidentūroje veiks iki 2015 m. vasario 22 d.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija