2014 m. rugsėjo 12 d.    
Nr. 34
(2105)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

LLRA išstojimas iš koalicijos – tiek vieni, tiek kiti bando „išsiplauti mundurus“

Gediminas KAZĖNAS

Premjeras ilgai „kentęs“, pagaliau galutinai supyko ant buvusios koalicijos partnerių – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA). Tiesą sakant, pakankamai keistai ta koalicija atrodė nuo pat pradžių. LLRA vykdyta akivaizdžiai konfrontacinė politika, keliant tokius reikalavimus, kurie daugumai Lietuvos visuomenės buvo ir yra nepriimtini, rodė, kad kompromisų čia nelabai ieškoma. Kiekvienam sveiko proto žmogui buvo aišku, kad priėmus LLRA į koaliciją, vargu ar lietuvių ir lenkų santykiai pagerės. Taigi problemos esmė sprendžiama nebuvo, o buvo pabandyta ją politiškai neutralizuoti. Socialdemokratai, matyt, tikėjosi pagerinti savo įvaizdį santykiuose su Lenkija (užsienio reikalų ministras net atsiprašė už kažką) ir turbūt atimti dalį balsų iš LLRA per Europos Parlamento rinkimus, t. y. tiesiog elementariai pabandė papirkti lenkų rinkėjus ir tokiu būdu net užmerkė akis prieš ilgai LLRA vykdytą Lietuvai priešišką politiką (čia naivuoliams verta priminti Ryšardo Maceikianeco pasakymą, kad LLRA žino dešimties balsų tikslumu, kiek surinks kiekvienoje apylinkėje). Nesiliaunantys LLRA išsišokimai, žeminantys valstybę ir lietuvių tautinį orumą galiausiai metė šešėlį ant visos koalicijos, o pirmiausia ant koalicijos ašies, t. y. socdemų. Akivaizdu, kad artinantis savivaldos rinkimams, tiek vieniems, tiek kitiems reikėjo „išsilaisvinti“ vieniems nuo kitų ir tautai parodyti savo „principingumą“. Daugumos lietuvių ir net nemažos dalies lenkų nepasitenkinimas LLRA yra akivaizdus, o tai kerta per socdemų reitingus, o LLRA prieš savo elektoratą irgi negali niekuo pasigirti. Tai reiškia, kad nėra kuo pateisinti savo buvimą koalicijoje. Taigi abiem partijoms reikėjo grįžti į pirmines pozicijas, vieniems netiesiogiai užsimenant apie tolesnį LLRA nepageidavimą, kitiems prasitariant apie neva socdemų diktatą koalicijoje. Taip abi partijos bando „išplauti savo mundurus“ prieš savo rinkėjus. Iš esmės LLRA pasitraukimas buvo tik laiko klausimas, nes akivaizdu, kad artinantis naujam politiniam sezonui reikės kažkaip „atkreipti“ į save dėmesį.

Analizuojant lietuvių ir lenkų santykius, negali nestebinti Lietuvos laikysena ir bejėgiškumas šiame reikale. Visos Lietuvos partijos šiame kontekste elgiasi veidmainiškai ir neprincipingai, panašiai kaip Vakarai dabar elgiasi Ukrainos krizės akivaizdoje. Ne išimtis ir konservatoriai, kurie buvo sudarę koaliciją su LLRA Vilniaus mieste, dėl to nuo šios partijos net atskilo tautininkai, kurie vėliau buvo išvadinti „naudingais idiotais“. V. Tomaševskio su Georgijaus juostele kontekste turbūt galima būtų iš naujo kelti klausimą, kas čia buvo tikrai „naudingas idiotas“ ir kas ką už nosies vedžiojo. Konservatoriai turėjo „progą“ suvaldyti LLRA, kai 2008 metais iškilo aikštėn „Lenko kortos“ klausimas, tačiau ir čia jiems pritrūko elementarios valios ir principingumo, triukšmo buvo daug, o rezultato jokio. Dabar jau proga praleista ir bandymas klausimą kelti iš naujo rodytų absoliutų bejėgiškumą, kuomet norint spręsti dabarties problemas, bandoma grįžti į praeitį.

Ne ką geresni ir socdemai, kurie lietuvių ir lenkų santykių kontekste, kuomet dešinieji yra vadinami nacionalistais, o kairieji tarsi vaizduojami politiškai santūrūs, Punske, Žolinės iškilmių metu, vaikščiojo demonstratyviai apsivilkę raudonus marškinėlius su Gedimino stulpais ir užrašu „Vilniaus komanda“. Vaizdas buvo „neblogas“, kai tokie „raudonieji“ ėjo į šv. Mišias Punsko bažnyčioje. Įdomu, kokios mintys sukosi galvose tenykščių lietuvių, gimusių ir užaugusių katalikiškoje Lenkijoje... Matyt, čia socdemai norėjo pasirodyti tautiškai susipratę ir atkreipti potencialių rinkėjų dėmesį. Tačiau užuot siuntę „Vilniaus komandą“ pasilinksminti į Punską, galėjo, pavyzdžiui, atsiųsti paramą, kad būtų sutvarkyti ir perdengti Skanseno (lietuviškų Rumšiškių atitikmuo) pastatų Punske stogai, arba pasirūpinti keliu iš Sangrūdos į Punską. Juk nedaro Lietuvai garbės, kad Lenkijos pusėje šis kelias išasfaltuotas, o Lietuvoje – žvyrkelis. Nors tiesiai iš Punsko per Kreivėnus iki sienos yra tik apie 5 km, tačiau norint pasiekti Punską reikia važiuoti aplinkkeliais (pro Lazdijus–Aradnikus arba Kalvariją–Budziską). Gal mums tai per brangu? Bet kažkodėl tiltui Vilniuje iš Geležinio Vilko gatvės link Seimo pinigų atsiranda.

Nė viena Lietuvos valdžia nebandė iš esmės spręsti Vilniaus krašto problemų. Čia nekalbu apie vietovardžių ar asmenvardžių rašymą, nes tai – tik pretekstas. Visos Lietuvos valdžios nekreipė pakankamai dėmesio į šį specifinį regioną, galvodamos, kad problemos savaime išsispręs (juk iki pat 2000 metų LLRA gaunamų balsų skaičius nuosekliai mažėjo). Neatsitiktinai Mykolo Romerio universiteto mokslininkų atliktame tyrime du trečdaliai Lietuvos lenkų respondentų teigia, kad Vilniaus kraštui reikia daugiau centrinės valdžios dėmesio. Tas kraštas yra probleminis nuo sovietinių laikų, viena respondentė netgi pasakė, kad nuo sovietinių laikų šis kraštas yra užmirštas, o žmonės apsipirkti važiuoja į Ukmergę ir Uteną... Šitoks Lietuvos valdžios aklumas nesudaro prielaidų vietiniams lenkams būti pilnaverčiais Lietuvos piliečiais, pasak vieno iš respondentų, „nėra Lietuvoje už ką balsuoti, nėra nė vieno savo Tėvynės patrioto“. Pabendravus su vietiniais lenkais atrodo, kad jie sveiko proto yra išlaikę daugiau nei kai kurie Vakarų universitetuose mokslus krimtę veikėjai.

Mes patys kalti, kad leidome tokiai betvarkei Pietryčių Lietuvoje išaugti. Galime prisiminti, kaip VRK reaguodavo į įvairius rinkimų įstatymų pažeidimus Vilniaus kašte. Atsakymas būdavo visada standartinis – „pažeidimai esminės įtakos rinkimų rezultatams neturėjo“. Tad nieko nuostabaus, kad per paskutinius Seimo rinkimus sukčiavimai pasiekė aukščiausią lygį, o balsų pirkimas jau nieko nebestebina. Vilčių teikia tai, kad Prezidentė pastaruoju metu bent jau garsiai įvardijo, kad Pietryčių Lietuvai reikia skirti daugiau dėmesio.

Alkas.lt

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija