2014 m. rugsėjo 19 d.    
Nr. 35
(2106)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Kaip skamba mūsų laisvė?

Valdas Kilpys

Praėjusi savaitė buvo viltinga ir šviesi ne vien dėl vasariškų orų. Šiluvoje kaip ir kiekvienais metais vyko Šilinių atlaidai. Lietuva džiaugsmingai, su malda šventė dangiškosios Motinos Švč. Mergelės Marijos Gimimą. Užplūdus vasariškiems orams, į Šiluvą traukė vilkstinės automobilių, o centrinė aikštė priešais Baziliką dažnai vos talpino maldininkus. Į atlaidus antrąją Šilinių dieną atvyko daug bendrajam visuomenės gėriui, jos saugumui tarnaujančių Lietuvos Policijos, Valstybės sienos apsaugos bei Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų, trečiąją dieną rinkosi kariai, šauliai, ginkluotos rezistencijos dalyviai ir atrodė, kad Lietuva tokia saugi turėdama tiek daug uniformuotų, statutams ir įsakymams paklūstančių ir šiaip disciplinuotų karių ir pareigūnų. Tačiau Piktasis nesnaudžia... „Vladas ir Zofija Sacevičiai buvo mirtinai sužaloti pėsčiųjų perėjoje, kuomet į juos rėžėsi girto policijos pareigūno vairuojamas „Renault Espace“, – tokia lakoniška informacija praėjusią savaitę mirgėjo Lietuvos naujienų sraute. Kalbėdamas šiam įvykiui skirtoje spaudos konferencijoje Policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis pabrėžė, kad per dvejus su puse metų nuo paskutinio skaudaus įvykio, kur dėl žmonių žūties kaltas irgi buvo policijos pareigūnas, buvo imtasi daug drastiškų priemonių. Ir tai yra tiesa. Tačiau yra ir kita tiesa. Po visų priemonių rezultatas toks pat – dėl pareigūnų nusikalstamo neatsakingumo vėl žūsta žmonės. S. Skvernelis žurnalistams prisipažino, kad po tokių įvykių jam gėda vilkėti policininko uniformą, tačiau iš pareigų dėl įvykio trauktis neketina. Šis policijos vadovas iš tiesų nemažai padarė tobulindamas policijos veiklą. Jis pirmasis prabilo apie nepakankamas algas policijos pareigūnams (iki jo buvę komisarai taikėsi prie politinės konjunktūros). Generalinis komisaras atvirai įvardino policijos bėdas ir nebijojo rėžti tiesą į akis aukščiausiems politikams (tik apie Prezidentę arba gerai, arba nieko...), įkūrė Imuniteto valdybą, kuri iš pradžių aktyviai ėmėsi aiškintis įvairius nusižengimus policijos viduje. Tačiau žmonės po girtų pareigūnų ratais žūsta ir toliau. Kodėl taip nutinka? Atsakymai gali būti keli. Pirmiausia visiems aišku, kad policijoje niekur nedingo iš sovietmečio atėjęs visagalystės, arba nebaudžiamumo, sindromas. Buvimas policijos pareigūnu yra garantija, kad tarnybos broliai neišduos. Paradoksas, tačiau būtent policijoje stebime itin ryškias įkalinimo įstaigų papročių mutacijas. Viena iš jų – niekada neišduok saviškio. Minėtoje spaudos konferencijoje S. Skvernelis pripažino, kad nusikaltimą padaręs pareigūnas už girtavimą buvo baustas prieš kelis metus, tik tada iš darbo jo niekas neatleido, o tik pažemino pareigose. Kiek gyvybių kainavo toks sprendimas, dabar žino visa Lietuva. Tad klausimas lieka toks pat: kada pagaliau „savos šutvės (chebros)“ ir panašius „zonos įstatymus“ policijoje pakeis vakarietiškas „vienas už visus, o visi už vieną“ supratimas?


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija