|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kristaus meilė tvirtas šeimos pamatas Popiežiaus Pranciškaus mokymas santuokiniam gyvenimui Mindaugas BUIKA
Naminiai gyvūnai nepakeičia vaikų Tai, kad popiežius Pranciškus nusprendė pirmąsias savajame pontifikate sušauktas Vyskupų Sinodo asamblėjas skirti šeimai (pradinė Romoje prasidėjo praėjusį sekmadienį, o kita vyks 2015 metų spalį), patvirtina, kokį svarbų vaidmenį jo mokymui turi dabar didelius išbandymus patiriančio santuokinio gyvenimo tema. Ta proga verta prisiminti tokią gražią Šventojo Tėvo iniciatyvą, kai jis šiemet vasario 14-ąją, Šv. Valentino dieną, tradicinėje įsimylėjėlių šventėje Romos Šv. Petro aikštėje susitiko su dešimčia tūkstančių sužadėtinių porų, atsakė į jų aktualius klausimus ir teikė apaštalinį palaiminimą. O štai prieš mėnesį, Šv. Kryžiaus išaukštinimo šventėje (sutapimas, matyt, neatsitiktinis), Vatikano bazilikoje popiežius Pranciškus vadovavo Santuokos sakramento šv. Mišioms, kurių metu sutuokė dvidešimt jaunavedžių porų iš savosios Romos vyskupijos. Paminėtina, kad jeigu popiežiai Krikšto sakrementus ir Kunigystės šventimus suteikia kiekvienais metais, tai jų vadovavimas Santuokos apeigoms iki šiol buvo gana retas atvejis. Štai popiežius emeritas Benediktas XVI per savąjį aštuonių metų pontifikatą nei karto nėra suteikęs Santuokos sakramento. Šventasis popiežius Jonas Paulius II per savo ilgą beveik ketvirtį amžiaus trukusį pontifikatą iškilmingoms Santuokos pamaldoms yra vadovavęs tik du kartus ypatingomis progomis: 2000-ųjų jubiliejinių metų Šeimų šventėje ir 1994-aisiais, kai buvo minimi Tarptautiniai šeimos metai. Dabartinis Šventasis Tėvas jau savojo pontifikato pradžioje, organizuodamas masinius susitikimus su sužadėtiniais ir atlikdamas Santuokos sakramento apeigas bei sušaukdamas minėtas Vyskupų Sinodo asamblėjas, nori pabrėžti išskirtinę santuokinio ir šeimos gyvenimo sielovados reikšmę Bažnyčios misijai ir visuomenės egzistencijai. Didelio dėmesio susilaukė popiežiaus Pranciškaus išsakytas mokymas šiais bei kitais atvejais, aptariant didžiausias šeimų problemas ir Bažnyčios siūlomus jų įveikimo būdus, taikant amžinuosius Evangelijos principus. Pradedant šio mokymo aptarimą, pirmiausia norisi priminti Šventojo Tėvo pastabas, išsakytas birželį, kai jis savo privačioje koplyčioje Santa Marta namuose aukojo šv. Mišias penkiolikai pagyvenusių sutuoktinių porų, kurios minėjo įvairių savo vedybinio gyvenimo sukakčių nuo 25 iki 60 metų jubiliejus. Toje pamaldų homilijoje popiežius Pranciškus pabrėžė, kad sėkminga ilgalaikė santuoka turi tris pagrindines atramas: ištikimybę, ištvermę ir vaisingumą. Ypač jis pabrėžė pastarąjį bruožą ir priminė savotišką pastarojo meto sutapimą, kai dramatišką gimstamumo mažėjimą lydi skyrybų gausa. Šventasis Tėvas pastebėjo, jog nemažai sutuoktinių porų bando vaikų turėjimą ir auklėjimą pakeisti mažiau rūpesčių keliančiu naminių gyvūnų šunų ir kačių laikymu. Kai kam atrodo geriau ir patogiau laikyti šunį, dvi kates ir meilė yra skiriama tiems gyvūnams, o ne vaikams. Ar ne tiesa? Visi juk esame tai matę, kalbėjo apgailestaudamas popiežius Pranciškus. Iš tikrųjų čia kalbama ne apie kokią nors mielų gyvūnėlių kaltę, bet kada parke pamatai sutuoktinių porą, vaikštinėjančią ne su savo atžalomis, bet su net su trimis ir daugiau šuniukų (kai kurie dvasininkai neatsisako tų augintinių ir pakrikštyti), nuostaba visai pateisinama. Bet tai nėra pakaitalas ar išsigelbėjimas sąmoningai pasirinktam šeimos modeliui su mažai vaikų ar be vaikų, nes vyresniame amžiuje tokia padėtis galiausiai atveda į vienišumą su kartėlio ir liūdesio jausmu, perspėjo Šventasis Tėvas, ir ši jo paprasta, bet teisinga pastaba susilaukė plačių komentarų tarptautinėje žiniasklaidoje. Galimų sunkumų įveikimas Rugsėjo 14 dieną Šventojo Kryžiaus išaukštinimo šventėje, aukodamas Santuokos šv. Mišias, popiežius Pranciškus sakytoje homilijoje jaunavedžiams priminė apie neišvengiamai laukiančius šeimyninio gyvenimo išbandymus, kurių įveikimui reikia didelio pasiaukojimo bei kantrybės. Pirmajame tų pamaldų skaitinyje cituojamas Senojo Testamento pasakojimas apie žydų tautos ilgą ir sekinančią kelionę per dykumą iš Egipto nelaisvės. Pagalvokime apie tuos Mozės vedamus keliaujančius žmones: tai buvo daugiausia šeimos tėvai, motinos, vaikai, seneliai, kurie patyrė didelį vargą, aiškino Šventasis Tėvas. Ši išrinktosios tautos kelionė primena dabartyje per pasaulio dykumą keliaujančią Bažnyčią, primena Dievo tautą, kurios daugumą sudaro šeimos. Popiežius sakė, kad galvoja apie šiandienines mūsų šeimas, keliaujančias per gyvenimą savaisiais keliais su kasdiene patirtimi, sunkumų įveikimu. Neįmanoma aprėpti gylį ir stiprybę žmoniškumo, kuris yra sukaupiamas šeimoje: abipusė pagalba, ugdomasis ir švietėjiškas palydėjimas, besivystantys santykiai šeimos narių brandoje, dalijimasis džiaugsmais ir sunkumais. Šeima yra ta pirmoji ir svarbiausia vieta, kurioje formuojasi asmenybės ir tuo pat metu nepakeičiama plyta visuomenės pastato statybai. Po tokio šeimos svarbos apibūdinimo Šventasis Tėvas homilijoje grįžo prie biblijinio pasakojimo apie žydų tautos kelionę, kurioje sunkumus patyrę žmonės netenka kantrybės. Jie yra pavargę, jų jau nebepatenkina dangaus dovanos (mana) ir toje krizėje ima skųstis Dievu, protestuoja prieš savo vadą Mozę, nori nutraukti kelionę į laisvę ir grįžti atgal. Panašiai, anot popiežiaus Pranciškaus, yra ir su daugeliu šiandienos sutuoktinių porų, kurios praranda kantrybę savo kelyje santuokiniame ir šeimos gyvenime. Dėl vidinio išsekimo ir nesutarimų vedybinis maistas praranda skonį, nustojama malšinti troškulį vandeniu iš Santuokos sakramento šaltinio. Kasdienis šeimos gyvenimas tokioms sutuoktinių poroms tampa sunkiai pakeliama našta ir netgi neretai taip apkarsta, kad veda juos prie skyrybų, kurių skaičius pastaruoju metu labai išaugęs. Gegužę interneto portalo therichest.com paskelbtame labiausiai išsiskyrusių pasaulio šalių dešimtuke (1. Belgija 71 proc. (subyrėjusių santuokų dalis); 2. Portugalija 68 proc.; 3. Vengrija 67 proc.; 4. Čekija 66 proc.; 5. Ispanija 61 proc.; 6. Liuksemburgas 60 proc.; 7. Estija 58 proc.; 8. Kuba 56 proc.; 9. Prancūzija 55 proc.; 10. JAV 53 proc.), deja, didžiąją dalį sudaro tradicinės katalikiškos tautos ir tos, kurios patyrė žlugdančią komunistinio ateizmo ideologiją. Iš tikrųjų, kai save katalikiškomis laikančiose šalyse išlieka neiširusių tik trečdalis ar dar mažiau santuokų, pesimizmas dėl šios institucijos ir bendrai dėl šeimos gyvenimo perspektyvų yra visiškai suprantamas. Antrą ar trečią kartą sudarytos santuokos subyra dar dažniau: pavyzdžiui, JAV 73 proc. trečiųjų santuokų užsibaigia skyrybomis. Rekomenduodamas minėtą Šventojo Rašto pasakojimą, kad moralinio paklydimo metu tautos kelionėje atsirado nuodingų žalčių , kurie savo įkandimu (vilionėmis) žudė žmones, ir kad ant susinaikinimo ribos atsidūrusi bendrija atgailavo, prašė atleidimo bei išgelbėjimo, o gailestingas Viešpats siūlė priešnuodį varinį žaltį, Šventasis Tėvas sakė, jog tai yra simbolis, rodantis, kad Dievas skleidžia išgydomąją galią, savo gailestingumą, kuris yra stipresnis už Gundytojo (šėtono) nuodus. Naujajame Testamente, kaip aiškina to šventadienio Evangelijos skaitinys (Jn 3, 1317), tokia išganomoji priemonė yra pats Jėzus: iš begalinės meilės žmonėms gailestingas Dievas atidavė savo vienintelį Sūnų, kad pasaulis būtų išgelbėtas Jo kryžiaus auka. Vyriškumo ir moteriškumo reikšmė Taigi, kas patiki save nukryžiuotam Jėzui ir atgailoje priima Dievo gailestingumą, randa išsigelbėjimą iš nuodėmės nuodų, aiškino popiežius Pranciškus jaunavedžiams. Jis paminėjo, kad šis mokymas ypač galioja sutuoktinių poroms, kurios kartais praranda kantrybę savo kelyje, pasiduoda šėtoniškoms neištikimybės vilionėms, nusivylimui, silpnumui ir apsileidimui. Kaip tik ir joms Dievas Tėvas siunčia savo Sūnų Jėzų, kad jas ne pasmerktų, bet išgelbėtų per gailestingąją meilę, kuri sklinda nuo kryžiaus su savosios malonės stiprybe, kuri atnaujina sutuoktinių poras ir šeimas, sugrąžindama jas į teisingą kelią. Tokiu būdu nesibaigianti Kristaus meilė, kuri palaimina ir sustiprina vyro ir žmonos sąjungą, geba palaikyti ir atnaujinti žmogišką jų tarpusavio meilę, kuri kaip kiekvienas trapus dalykas gali būti pažeista, susidėvėjusi ar net visai prarasta. Kalbėdamas apie teisingo sutuoktinio gyvenimo esmę, Šventasis Tėvas jaunavedžiams sakė, kad toje bendroje kelionėje vyras turi padėti savo žmonai tapti labiau moteriška, o moters užduotis padėti savo sutuoktiniui tapti labiau vyrišku, taip įprasminant jų skirtingą prigimtinį tapatumą. Šis popiežiaus Pranciškaus mokymas yra visiškai priešingas dabar plintančiai vadinamajai genderizmo teorijai, kuri bando marksistinę dialektinio materializmo filosofiją perkelti į lyčių santykius, pabrėždama, kad jų skirtumus sąlygoja ne prigimtis, bet, neva, socialinis procesas, kad tik ištrynus visus lyčių skirtumus galima pasiekti tikrą lygiateisiškumą, išnaudojimo ir smurto įveikimą (panašiai marksistai kalbėjo apie vadinamąją klasių kovą ir išnaudojimą gamybiniame procese, bet ta jų teorija patyrė visišką fiasko sovietinio komunizmo praktikoje). Popiežius Pranciškus pabrėžia, kad lyčių santykiuose tiek šeimos, tiek ir visuomeniniame gyvenime žmogiškumo augimas turi būti susietas su vyriško ir moteriško tapatumo stiprinimu, su abipusiškai papildančias skirtumais ir bendravimu. Jis ragino Santuokos sakramentą priėmusius jaunavedžius vienas kitam sakyti: Myliu tave ir dėl šios meilės noriu padėti tau būti labiau moteriška, arba: myliu tave ir ir dėl šios meilės padedu tau būti labiau vyrišku. Panašiai Šventasis Tėvas kalbėjo ir sužadėtiniams vasario 14-ąją, Šv. Valentino dieną, vykusį susitikimą Šv. Petro aikštėje, pabrėždamas, kad tokį santuokinį gyvenimą su abipuse vyro ir žmonos pagalba skirtingo tapatumo įprasminimui visada laimina Dievas. Tam pritardami žmonės sako: Pažvelk į ją, kokia nuostabi moteris, kaip puikiai atrodo Turint tokį vyrą, tai galima suprasti. Arba vėlgi sako: Pažiūrėk, koks puikus vyras Kai tokia žmona, tai galima suprasti. Popiežius Pranciškus pastebėjo, kad su tokia vyro ir žmonos tarpusavio pagalba skirtingo tapatumo išlaikymui ir bendram augimui, vaikai gauna gerą paveldą ir matydami tėvo ir motinos pavyzdį bręsta kartu vienas kitam padėdami tapti labiau vyriškais (berniukais) ir labiau moteriškomis (mergaitėmis) savo skirtingoje bei gerbtinoje prigimtyje. Šventasis Tėvas kalbėdamas rugsėjo 14 dieną jo sutuoktiems jaunavedžiams pripažino, kad santuokinis ir šeimos gyvenimas niekada nebūna visiškai sklandus, nebūna be ginčų ir nesutarimų ir suprantama, nes kitaip jis nebūtų žmogiškas. Ir šių sunkumų sprendimui yra vienintelis paprastas žmogiškas būdas: atsiprašymas, atleidimas ir susitaikymas. Mano patarimas toks: niekuomet nebaikite dienos nesusitaikę. Niekuomet! Ir tam pakanka nedidelio gesto. Tokiu būdu kelionę vėl galima bus tęsti, sakė Popiežius. Kasdienis susitaikymas ir malda Šį klausimą palietęs ir Šv. Valentino dienos susitikime su sužadėtiniais bei pripažinęs, kad savo gyvenime mes padarome tiek daug klaidų, kad net Biblija teigia, jog ir teisingas žmogus nusideda septynis kartus per dieną, kad nėra tobulų vyrų ar tobulų žmonų ir tuo labiau nebūna tobulų uošvių, Šventasis Tėvas vėl pabrėžė, jog baigimas dienos su atleidimu ir susitaikymu yra meilės ir ramybės šeimoje išsaugojimo slėpinys. Jeigu diena bus užbaigta be susitaikymo, kita bus dar atšiauresnė, ir nusiraminti bus sunkiau. Jeigu mes išmoksime vienas kito atsiprašyti ir vienas kitam atleisti, santuoka bus tvirta ir ilgalaikė, galės judėti į priekį. Taip aiškindamas popiežius Pranciškus sakė, jog kada audiencijose jis sutinka pagyvenusias poras, atšventusias auksinį santuokos jubiliejų, visada klausia, kuris iš jų rodė didesnį kantrumą bei atlaidumą. Ir visada pažvelgę vienas į kitą sutuoktiniai atsako, kad abu. Tai yra nuostabus liudijimas! teigė Šventasis Tėvas. Jis pripažino, kad sakramentinės santuokos amžinumą, vedybinę priesaiką būti ištikimais iki gyvenimo pabaigos dabar įsivažiavusioje laikinumo kultūroje nėra lengva ištesėti, ypač kada paplitęs mentalitetas, kad pasirinkimas visam gyvenimui nėra įmanomas ar netgi varžo asmenybės laisvę. Todėl reikia įsisamoninti, kad santuokinis įsipareigojimas nėra paprasta psichofiziologinės būklės išraiška, bet pasiryžimas bendram šeimos namų statymui, kuris niekada nesibaigia. Jūs neturite tų namų statyti ant smėlio sentimentų, kurie ateina ir pasibaigia, bet ant tikros meilės uolos, kuri kyla iš Dievo. Šeima gimsta iš šios meilės projekto, kuri nuolat auga kaip namai, kupini artumo, pagalbos ir vilties, aiškino popiežius Pranciškus. Kaip Dievas visuose išbandymuose lieka stabilioje ir amžinoje meilėje žmogui, taip ir šeimyninės meilės namų pamatas turi būti tvirtas, skirtas visam gyvenimui. Šventasis Tėvas sakė, kad krikščionys sutuoktiniai niekada neturi užsimiršti maldoje prašyti Viešpaties Jėzaus Kristaus pagalbos, kad Jis palaikytų ir stiprintų jų meilę. Popiežius Pranciškus sužadėtiniams priminė Tėve mūsų maldos žodžius kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien, nurodydamas, jog sutuoktiniai turi panašiai melsti meilės: Viešpatie, kasdienės mūsų meilės duok mums šiandien. Išmokyk mus mylėti vienas kitą ir norėti daryti gera vienas kitam! Tokia malda yra svarbi, kadangi kasdienė meilė yra santuokos duona, tikras sielos maistas, palaikantis šeimos gyvenimo kelionę. Ir kuo labiau sutuoktiniai save patiki Dievui, tuo labiau jų tarpusavio meilė tampa visam gyvenimui, geba atsinaujinti ir įveikti visus sunkumus. Šią Šventojo Tėvo mokymo apžvalgą norisi užbaigti jo palinkėjimu jaunavedžiams rugsėjo 14 dieną aukotų sutuoktuvių šv. Mišių homilijoje: Santuoka yra realaus gyvenimo simbolis, tai nėra fikcija. Tai Kristaus meilės ir Bažnyčios sakramentas, meilės, kuri kryžiuje patvirtinama ir garantuojama. Trokštu, kad jūs turėtumėte gerą, vaisingą (šeimos gyvenimo) kelionę, kad augtumėte meilėje. Linkiu jums laimės. Bus kryžių! Bet Viešpats visada šalia, kad padėtų žengti į priekį. Telaimina jus Viešpats!
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |