2014 m. spalio 24 d.    
Nr. 40
(2111)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos
kultūros
galerija


XXI Amžius


Kristijono Donelaičio metai

Kristijonas Donelaitis ir jo biblioteka

Prof. Domas Kaunas
Virginijos Valuckienės nuotrauka

Mūsų grožinės literatūros pradininkas, evangelikų liuteronų kunigas Kristijonas Donelaitis buvo labai įvairiapusė asmenybė: klebonaudamas Tolminkiemyje pastatė mokyklą, klebonų našlių namą, perstatė kleboniją, nemažomis parapijos sukauptomis lėšomis parėmė naujos bažnyčios statybą. Laisvalaikiu rašė eiles lietuvių ir vokiečių kalba, komponavo muziką, konstravo barometrus, muzikos instrumentus, optinius prietaisus. Laisvalaikiu mėgęs skiepyti vaismedžius. Apie žymųjį tautietį, kurio kūryba labai svarbi ne tik mūsų, bet ir viso pasaulio literatūrai, po tarptautinės mokslinės konferencijos „Kristijono Donelaičio epochos knygos kultūra daugiatautėje Prūsijos visuomenėje“ kalbėjomės su knygotyrininku, Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtoju, Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu ir jos viceprezidentu, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto profesoriumi Domu Kaunu.

Kaip manote, kas suformavo tokią įvairiapusę Kristijono Donelaičio asmenybę?

Atsakysiu pernelyg ilgai nesvarstydamas: prigimtis ir geri mokytojai. Studijuodamas Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultete, K. Donelaitis gilinosi ne tik į kunigo tarnystei būtinus dalykus, bet ir į antikinę literatūrą, iškalbos meną, muziką, mokėsi Lietuvių kalbos seminare, pagaliau, profesorių paskaitų galėjo klausyti ir kituose fakultetuose – Teisės, Medicinos, Filosofijos. Tad labai tikėtina, kad baigęs universitetą K. Donelaitis gerai išmanė poetiką, literatūrą, gamtos mokslus, muzikos teoriją ir praktiką, mokėjo giedoti ir groti, sklandžiai rengė teisinius dokumentus ir prieš oponentus nukreiptus poleminius raštus. Jis mokėjo tobulai remtis tais laikais nepaneigiamu autoritetu – Biblija.

Jau porą metų panirote į empirinį tyrimą – bandote patvirtinti K. Donelaičio asmeninės bibliotekos tikroviškumą arba bent jos tikimybę ir nusakyti jos turinį. Kaip kilo šis sumanymas?

Kaltas Dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys. Baigiant restauruoti Tolminkiemio kleboniją, jis pasiteiravo nuomonės dėl ekspozicijos įrengimo. Aš kone pirštu parodžiau į knygas ir griebiausi už galvos: o ką gi K. Donelaitis turėjo ir bent ką skaitė? Nei aš, nei kas nors kitas to nežino. Su šia mintimi vaikščiojau 25 metus, bet jos nepamiršau. Rengdamas pranešimą konferencijai nusistačiau tokią atramos poziciją: karališkoji Prūsija XVIII amžiaus pradžioje ėmė griežčiau kontroliuoti kunigų gebėjimų ugdymą ir asmeninį gyvenimą: pradėtos vykdyti kunigų ir parapijų vizitacijos, rengti patikros protokolai, reikalauta trūkumus pašalinti iki nurodyto termino. Dvasininkai buvo priversti apsirūpinti informacinių leidinių ir lavinimosi literatūra. Be to, tuo metu Karaliaučiaus universitetas teologijos kandidatų parengdavo kur kas daugiau, nei buvo kunigų tarnybos vietų. Laukdami laisvos parapijos, jaunuoliai metų metais dirbdavo bažnytinių mokyklų mokytojais (precentoriais), vargonininkais ir chorų vedėjais. Kai kurie jų paskyrimo kunigu nė nesulaukdavo. Jie viltį palaikydavo tęsdami lavinimąsi ir savišvietą. Tirdamas bibliotekos tikimybę, rėmiausi prielaida, kad Donelaitis buvo tipiškas XVIII amžiaus provincinės parapijos klebonas ir privalėjo turėti savo užduotims atlikti būtinos literatūros rinkinį.

Bibliotekos formavimas yra ilgas procesas, juo labiau, kad tai vyko XVIII amžiuje?

Jis turėjo prasidėti nuo rinkinio užuomazgos ir rutuliotis, priklausomai nuo asmeninių savišvietos, informacijos ir komunikacijos poreikių su dvasininkų bendruomene, tarnybinių išvykų ir materialinių išteklių. K. Donelaičio giminės, artimi bičiuliai ir jam palankūs bažnytinės aplinkos asmenys buvo broliai juvelyrai Fridrichas ir Mykolas, seserys, pusbrolis Zaumarų dvaro nuomotojas Georgas Albrechtas Donelaitis, konfratrai – kunigai klebonai: Kempferis, Ruigys, Šperberis, tėvas ir sūnus Jordanai, bažnytinė vyresnybė (archipresbiteriai Hanas ir Miuleris), amtmanas Bolcas, girininkas Ekartas, statybų direktorius Fišeris. Dėl duomenų stygiaus šis sąrašas nėra išsamus, tačiau ir iš jo galima spręsti apie Tolminkiemio klebono ryšius.

Iš kur tolimo Tolminkiemio klebonas galėjo gauti žinių apie literatūros naujoves ir kaip jas įsigydavo?

Tais laikais visiems įprastu būdu. Sparčiausiai žinios apie naujas knygas ir bibliotekos papildymo galimybes sklido susirašinėjant. XVIII amžius – entuziastingi laiškų rašymo laikai. Paliudyti K. Donelaičiui artimi adresatai žinomi vos keli, daugiausiai dėmesys kreiptinas į Karaliaučiaus spaustuvininkus ir knygininkus. Jie parapijų klebonams nemokamai siuntinėjo spausdintus katalogus ir laiškus-sąrašus, siūlydami įsigyti naujų giesmynų, katekizmų ir kitų tikybinių knygų, pasaulietinės literatūros. Karaliaučiaus Hartungų spaudos leidykla tokių katalogų K. Donelaičio gyvenimo metais išplatino daugiau kaip 50. Juose buvo grožinių, mokslinių, informacinių, religinių ir plataus spektro kitokio turinio knygų lotynų, vokiečių, prancūzų, italų, anglų, lenkų, lietuvių, latvių, rusų ir švedų kalbomis skyriai. Jau pirmuoju klebonavimo Tolminkiemyje dešimtmečiu K. Donelaitis iš tokių katalogų galėjo gauti informaciją ir įsigyti apie 30 vien lietuviškų leidinių.

O kitų būdų įsigyti knygų nebuvo?

Aišku, buvo. Paskata K. Donelaičiui papildyti asmeninę biblioteką galėjo būti išvykos. Kai kuriems tyrėjams atrodė, kad jis buvo namisėda, paskendęs ganytojiškuose rūpesčiuose ir statybose. Aš manau kiek kitaip. Nepaisant būtinybės gauti bažnytinės vyresnybės – dekano – leidimą išvykti už parapijos ribų, Tolminkiemio klebonas suvaržymų nepatyrė ir tokia galimybe pasinaudojo, nors dažniau lankė gretimas parapijas, ypač Encūnų ir Valtarkiemio.

Formuojant biblioteką labai svarbu lėšos?

Taip, vienas svarbiausių ir problemiškiausių dalykų siejosi su finansiniais ištekliais. Lėšos buvo dvejopos: bažnyčios kasos, tvarkomos bažnyčios seniūno, ir asmeninės klebono. Finansiniu požiūriu Tolminkiemio parapija skirtina prie turtingesnių. Klebonaujant K. Donelaičiui, atstatyta sudegusi mokykla, klebonija, prisidėta prie naujos bažnyčios statybos. Žinių nepateikta apie asmenines klebono pajamas, nors nustatyta, kad jos nuolat didėjo ir tapo gana geros. Taip teigti leidžia ir kunigo našlių namo statybos istorija: nesulaukęs valdžios paramos, klebonas jį statė savo lėšomis ir padovanojo parapijai. K. Donelaičiui teko pajamos iš klebonijos išlaikymui skirto ūkio (beveik 40 ha dydžio), kalėdojimo, krikšto, sutuoktuvių, išpažinties rinkliavų, tad jis galėjo skirti nemažai lėšų knygoms ir mechanikos bei muzikos instrumentų gamybai reikalingoms medžiagoms įsigyti.

Ką manote apie galimą K. Donelaičio bibliotekos turinį?

Formuojant biblioteką, manau, pirmenybė teikta ganytojiškai veiklai, į kurią įėjo ir mokyklų inspektavimas, užduotis skelbti bažnytinės ir karališkosios vyresnybės nusiunčiamus spausdintinius įsakus ir kitus dokumentus. Evangelikų liuteronų provincijos kunigų bibliotekos buvo dvikalbės. Tai lėmė gyventojų tautinė sudėtis. K. Donelaičio klebonavimo laikais Tolminkiemio parapijoje buvo apie 3000 gyventojų: vietinių evagelikų liuteronų vokiečių ir lietuvių, nuo katalikų persekiojimų bėgusių reformatų prancūzų hugenotų, reformatų-kalvinų šveicarų, evagelikų liuteronų vokiečių iš Pietų Zalcburgo. Lietuviai sudarė nuo pusės iki trečdalio gyventojų – tuo galima pagrįsti lietuviškų knygų poreikį kunigo tarnybai ir bendruomeninių santykių palaikymui.

Ar galėtumėte nurodyti nors keletą K. Donelaičio turėtų knygų?

Keblu, tačiau net spėdamas nedaug apsiriksiu. Neabejotinai pirmenybė skirta religinei raštijai: teologijos veikalams, apeigynams, religijos praktikos vadovams ir didaktikos literatūrai. Reikšmingiausia tarp jų – Biblija, bet kurio kunigo parankinė knyga. K. Donelaičio įsikūrimo Tolminkiemyje metu parapijų klebonai dažniausiai naudojosi Prūsijos generalinio superintendento Johano Jokūbo Kvanto pastangomis išleistu Martyno Liuterio parengtos Biblijos leidimu vokiečių kalba (1734) ir lietuviškuoju vertimu Biblia, tai esti Visas Šventas Raštas (1735). Tiesa, K. Donelaičiui pradėjus klebonauti, jos prekybininkai jau nebeturėjo, jam buvo prieinamas tik mažiau paklausus leidinys, sudarytas iš dviejų bene svarbiausių Biblijos dalių: Naujojo Testamento ir Dovydo psalmių (1728). Jis naudotas ir mokyklose mokytis skaityti, giedoti ir pažinti tikybos pagrindus. Vėliau Tolminkiemio kleboniją pasiekė antrasis lietuviškos Biblijos leidimas (1755). Uolų Biblijos studijavimą patvirtina visas Donelaičio rašytinis palikimas. Jo raštuose, adresuotuose būsimam klebono įpėdiniui ir ypač priešininkams, Įsruties teismo kolegijos nariams ir kitiems, dažnai remiamasi evangelijomis pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną, Apaštalų laiškais, Psalmių, Senojo Testamento Mozės, Pranašystės, Patarlių, Pamokslininko knygomis, parankiomis teisintis arba kaltinti oponentus. Kelissyk primenamas visais laikais populiarus evangelijos posakis Tėve, atleisk jiems, nes nežino, ką darą.

Tai – daugiau spėjimas, nors ir įtikinamas. Ar esama patikimesnių įrodymų?

Taip, esama. Mišių bei sakramentų teikimo apeigose K. Donelaitis naudojosi vokišku apeigynu, vadinamu agenda. Ji buvusi puošni, aptaisyta sidabru. Kilus Septynerių metų karui, 1757 metų birželį bažnyčios seniūnas apeigyną kartu su kitais vertingais bažnytiniais reikmenimis išgabeno saugoti į Karaliaučių. Jo likimas nežinomas. Atvykęs į Tolminkiemį, K. Donelaitis rado arba netruko pats įsigyti ir lietuviškąjį apeigyną Davadnas pamokinimas kaipo (...) klebonų urėdą viernai išpildyti (1730). Agendų rengimas buvo Prūsijos bažnytinės vyresnybės pareiga. Karaliaus nurodymu, ji atsakė už vokiškojo apeigyno tobulinimą, vertimą į lietuvių ir lenkų kalbas, skyrė finansavimą išleidimui. Kitas pataisytas lietuviško apeigyno leidimas Agenda tatai esti surašymas pagraudinimų ir maldų, Lietuvos bažnyčiosa skaitomų išėjo 1775 metais. Iš vokiečių kalbos vertė žinomas lietuvių kalbos mokovas Trempų kunigas Gotfrydas Ostermejeris. K. Donelaitis šia agenda taip pat naudojosi. Įrodymas yra kunigo Gotlybo Milkaus liudijimas, paskelbtas vienoje kalbinei polemikai su vertėju skirtoje publikacijoje. Joje rašoma, kad tikrai lietuvių kilmės kunigas Donelaitis kaip ir kai kurie kiti kunigai pastebėjo vieną akivaizdžią sutuoktuvių apeigos vertimo klaidą.

Ne kartą skaičiau, kad mažlietuviai buvo dideli giedojimo mėgėjai. Be giesmynų nei jie, nei kunigas tikriausiai neapsėjo?

Klebonavimo Tolminkiemyje laikotarpiu parankinės Donelaičio knygos buvo minėtojo superintendento Kvanto nurodymu atnaujinti ir išleisti bažnytinės vyresnybės aprobuoti giesmynai vokiečių ir lietuvių kalbomis. Lietuviškasis vadinosi Iš naujo perveizdėtos ir pagerintos giesmių knygos. Esant didelei paklausai, giesmynai buvo dažnai atnaujinami ir spausdinami. K. Donelaičio klebonavimo laikais lietuviškasis giesmynas išleistas mažiausiai 13 kartų. Juo remtasi rašant pamokslus, laikant mišias, kartu su bendruomene giedotos giesmės bažnyčioje, laidotuvėse ir kitais dvasinio gyvenimo atvejais.

Minėjote, kad klebonas po ranka laikė ir vadovėlius?

K. Donelaičio knygų lentynoje turėjo gulėti bent keli mokomieji leidiniai, būtini parapijos mokykloms. Juos įsigyti vertė klebonų pareiga kontroliuoti mokytojų darbą, mokinių pažangumą, tikybos mokymo tvarką. Be to, valdžia 1740 metais įsaku paliepė parapijų vadovams elementoriais ir katekizmais aprūpinti valstiečius, kad jie negaištų kelionėse norėdami tokių knygų ar knygelių nupirkti vaikams. Tai buvo naudinga spaustuvėms. Jų savininkai leidinius pristatydavo nemokamai, o klebonui už talką (100 parduotų egzempliorių) 10 dovanodavo.

Ar yra kokių nors tai patvirtinančių dokumentų?

Donelaičio naudotas mokymo priemones patvirtina vizitacijų aktai. Sprendžiant iš Tolminkiemyje 1779 metais surašyto akto, visi vaikai turėjo skaityti ir atversti, rečituoti atgailos psalmes bei katekizmą, pagiedoti įvairių mintinai išmoktų giesmių, buvo trumpai klausinėjami biblinės istorijos ir Išganymo kelio. Nors knygos tiksliai neįvardintos, tačiau aiškiai nurodytas jų pobūdis. Sprendžiant iš to, parankiniai kunigo, mokytojo ir vaikų vadovėliai buvo Liuterio Mažas Katgismas (...) lietuviškai ir vokiškai, Anastazijaus Freilinghauzeno Davadnas mokslas apie dušios išganymą, kol kas patikimai nenustatyto autoriaus dorovinio auklėjimo vadovas Penas mažiems vaikeliams ir kiti tikybos vadovėliai. Minėtos knygos buvo verstos iš vokiečių kalbos, jų originalai tikriausiai taip pat naudoti ir Tolminkiemio vokiškojo jaunimo švietimui.

Įsivaizduojame, kad grožiniams ir filologijos veikalams K. Donelaičio bibliotekoje turėjo tekti svarbi vieta?

Neabejotina, kad taip, tačiau tai pagrįsti sunku. Vien būsimojo poeto studijos universitete tyrėjų dėmesį nukreipia į klasikinių kalbų ir antikinių autorių pasaulį. Jį būsimasis poetas galėjo pažinti išsamiai ir gerai įsiminti. Neatsitiktinai nuolat įrodinėjamos „Metų“ sąsajos su Hesiodo „Darbais ir dienomis“, Vergilijaus „Bukolikomis“ ir „Georgikomis“, Teokrito idilėmis. Žinoma donelaitininkė Dalia Dilytė įžvalgas papildė herojinių epų poetikos iš Vergilijaus „Eneidos“ ir Homero poemų raiška „Metuose“, teigė, kad Donelaitis, be abejo, buvo skaitęs Aristotelį, Plutarchą, Lukrecijų ir kitus antikinius autorius.

Gal Donelaitis gimtąją kalbą gerai mokėjo iš vaikystės? Ar jos išmoko iš gramatikų ir mokslinių veikalų?

Keblus klausimas. Kadangi jaunasis Kristijonas tėvų pastogę paliko dar vaikas ir įsikūrė vokiškame Karaliaučiuje, tai manau, kad iki studijų universitete jis lietuvių kalbos greičiausiai nepamiršo, bet nutolo. Prie jos sugrąžino Teologijos fakulteto Lietuvių kalbos seminaras, būsimiems kunigams privalomas lankyti. Prieš paskyrimą į parapijas jie turėjo išmokti abi parapijiečių – vokiečių ir lietuvių – kalbas. Be to, geras K. Donelaičio lietuvių kalbos mokėjimas ir valdžios įsakų vertimas į lietuvių kalbą dėmesį nukreipia į tris tėvo ir sūnaus Ruigių leidinius, apėmusius lietuvių kalbos ypatumų tyrinėjimą, gramatikos pagrindus ir žodyną (1747). Juos įsigyti Tolminkiemio klebonui kliūčių nekilo: galėjo nusipirkti Karaliaučiuje ar net gauti dovanų iš Ruigio vyresniojo, kaimyninės Valtarkiemio parapijos klebono. Vėlesniais laikais šiuos leidinius, įrištus į vieną knygą, Tolminkiemio klebonijoje užtiko Leipcigo profesorius Francas Tecneris ir nedvejodamas susiejo su K. Donelaičio palikimu, nors įrodymų ir nepateikė. Iš tikro jų galima rasti. Poetas „Metuose“ pavartojo liaudiškos kūrybos lapės ir kiškio pravardžiavimus syveida ir sturluks, kurie užfiksuoti tik minėtame veikale. Tecneris pažymėjo dar K. Donelaičio egzemplioriuje neradęs jokių įrašų. Iš to galima daryti prielaidą, kad poetas knygas labai vertino ir gerbė.

Kas dar rasta Tolminkiemio klebonijoje?

Joje Tecneris užtiko didelį Prūsijos valdžios spausdintų įsakų ir pamokymų rinkinį. Jie buvo leidžiami vokiečių kalba ir vertimais į lietuvių ir lenkų kalbas. Lietuviškuosius, pavadindamas Prūsijos valdžios gromatomis, pagraudenimais ir apsakymais lietuviams valstiečiams, 1960 metais paskelbė akademikas Povilas Pakarklis. Valdžios įsakų Tolminkiemio klebonijoje iš viso galėjo susikaupti labai daug, galbūt net daugiau kaip šimtas. K. Donelaitis šiuos dokumentus vadino gromatomis. Ne kiekviena iš jų buvo leidžiama lietuviškai. Vokiečių kalba spausdintus įsakus lietuviams kunigas aiškindavo lietuviškai. Savo pareigingumą K. Donelaitis pabrėžė. Viename 1775 metų rašte Karo ir duomenų rūmams Gumbinėje jis tvirtino: Visa mano parapija žino, kad aš dažnai karaliaus įsakymus kalu į galvą ir skelbiu paklusnumą.

Ar tie valdiški įsakai galėjo turėti poveikio ir Donelaičio kūrybai?

Valdžios įsakų vaidmenį K. Donelaičio gyvenime ir kūryboje patvirtina „Metų“ turinys. Jų pėdsakus poemoje iš karto atpažins kiekvienas, kuris į rankas paims ir kuopščiai perskaitys minėtąjį fundamentalųjį P. Pakarklio rinkinį. Mano galva, K. Donelaitis „Metuose“ panaudojo ne mažiau kaip 12 tokių dokumentų, išleistų 1721–1777 metais Prūsijos karaliaus pavaldinių visomis – vokiečių, lietuvių ir lenkų – kalbomis. Porą įdomesnių paminėsiu. Net triskart dėl pasėliams daromos žalos XVIII amžiuje skelbtas karaliaus nurodymas naikinti paukščius. Metinė užduotis: būras privalėjo nudaigoti 12, kumetis ir malūnininkas – po 6 žvirblius, o kaip įrodymą pristatyti jų galvas. Jėgeriai ir girininkai įpareigoti sumedžioti tiek varnų, kad galėtų pristatyti 24 jų kojas. „Metuose“ apie tai kalbama „Žiemos rūpesčiuose“. Štai tinkama citata: Dočys glupam Durakui užtaisyta šautuvą davė liepdams, kad jam tuo nušautų dvylika varnų, bet tas šovė taip durnai, kad šaudams uždegė skūnę / Ir kaimynų tuo visas supleškino trobas. Remdamasis spausdintais paliepimais apie tauriųjų medžių apsaugą, K. Donelaitis „Metuose“ perspėja būrus tausoti ąžuolus, uosius, liepas ir kitus vertingus medžius (mat, vienas toks jo personažas aužuolus šulnus durnai sukapojęs / Duoną kept ar ką džiovyt į kakalį kiša!).

O koks K. Donelaičio bibliotekos (žinia, jei ji buvo) likimas?

Siūlosi išvada, kad K. Donelaičio asmeninės bibliotekos istorija nutrūko jo mirties dieną. Abejonių nekelia „Metų“ pirmosios publikacijos (1818) įvade jos rengėjo Martyno Rėzos pateikta informacija, kad kai kuriuos poeto rankraščius (greičiausiai tik su kūryba susijusią archyvo dalį) našlė perdavė kaip mirusio atminimą jo jaunesniam bičiuliui, Valtarkiemio prie Gumbinės superintendentui Jordanui. Gavėjas garbingai globojo vertingus rankraščius. Per dvidešimt metų išlaikęs pas save kūrinį, jis pirmąsias dvi jo giesmes („Metų“ dalis) draugiškai atsiuntė man, kai aš paprašiau jo bent kiek liaudies dainų. Taigi, knygos nepaminėtos. Tecneris spėjo, gal išliko poeto draugams dovanotų knygų, kurios išsisklaidė įvairiose bibliotekose, tačiau tyrinėtojų pastangos po šimto metų ką nors užtikti klebonijose ir pas privačius asmenis nedavė rezultato. Atsižvelgiant į tai, galima manyti, kad K. Donelaičio knygos liko Tolminkiemyje. Galbūt jas našlė padovanojo įpėdiniams – bažnytinės vyresnybės paskirtiems klebonams, kurie Donelaitienės našlavimo laikais keitėsi net triskart. Jei kas ir atiteko Jordanui, sunaikino 1859 metais įvykęs Valtarkiemio klebonijos gaisras.

Kaip manote, kaip K. Donelaitis vertino savo poemą, ar nujautė, kad būtent ja įeis į Lietuvos ir viso pasaulio literatūros istoriją?

Mano manymu, K. Donelaitis poemą labai vertino ir galbūt laikė svarbiausiu gyvenimo kūriniu. Jis jautė savo talento galią, todėl veikalą nepaliaujamai tobulino. Tai nelyginant jo viso amžiaus projektas, manifestas ir dorovinis perspėjimas įpėdiniams. O klausimas, ar nujautė, kad „Metais“ pateks į literatūros istoriją, yra mūsų išgalvotas ir atgaline data poetui netaikytinas.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva ČERVOKIENĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija