2014 m. spalio 24 d.    
Nr. 40
(2111)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Meilė Kristui, Bažnyčiai ir žmogui

Beatifikuoto Dievo tarno Pauliaus VI mokymo ir veiklos bruožai

Mindaugas BUIKA

Palaimintasis popiežius Paulius VI
(1897–1963 –1978)

Popiežius Pranciškus su kardinolais
aukoja Vyskupų Sinodo asamblėjos
uždarymo ir savo pirmtako Pauliaus VI
beatifikacijos šv. Mišias

Į iškilmę buvo atneštos
palaimintojo Pauliaus VI relikvijos

Popiežius Pranciškus sveikina
į beatifikacijos pamaldas atvykusį
popiežių emeritą Benediktą XVI

Popiežiaus Pranciškaus vertinimai

Popiežius Pranciškus retokai sako ilgesnes kalbas ar homilijas, geba savo mokymo teiginius išdėstyti glaustai ir visiems suprantamu stiliumi. Tačiau kartais jis pateikia išsamesnius vertinimus, norėdamas pabrėžti, kad tai yra išskirtinai svarbus aptarimo dalykas, reikšmingas ir jo paties veiklai bei pažiūroms. Kaip tik tokią ilgesnę kalbą Šventasis Tėvas pasakė apžvelgdamas savo pirmtako popiežiaus Pauliaus VI pontifikatą, kurį spalio 19 dieną, baigdamas dvi savaites vykusią neeilinę Vyskupų Sinodo asamblėją, paskelbė Bažnyčios palaimintuoju. Minėtoji kalba buvo pasakyta dar 2013 metų birželį, audiencijoje priimant tūkstančius iš dabar jau palaimintojo Pauliaus VI gimtojo Brešos miesto į Romą atvykusių piligrimų, kurie šia kelione norėjo paminėti 50-ąsias savo kraštiečio išrinkimo į apaštalo šv. Petro sostą metines. Tame pasisakyme popiežius Pranciškus iškėlė kaip tik tas praėjusį sekmadienį beatifikuoto savo pirmtako mokymo, veiklos ir asmeninio charakterio detales, kurios dvasiniu stiprumu didelį įspūdį paliko jam pačiam. Tuomet pavadinęs Paulių VI didžiuoju popiežiumi Šventasis Tėvas akcentavo tris fundamentalius dalykus, kuriuos jis liudijo ir kurių mokė visus mus, – meilę Kristui, Bažnyčiai ir žmogui. Šios gyvenimiškos ir tikėjimo nuostatos buvo persmelktos visiško atsidavimo ir aukos dvasios.

Pripažinęs, kad palaimintasis Paulius VI gebėjo ištikimai liudyti meilę Viešpačiui labai nelengvu išbandymų metu, kai prieštaringumų sandūroje vyko Vatikano II Susirinkimas (1962–1965) ir jo mokymo sąlygotos bažnytinio gyvenimo reformos, popiežius Pranciškus sakė, kad jo pirmtako invokacija buvo „Tu mums esi būtinas, Kristau“. Dabar ji yra labai svarbi šiandienos žmogui ir Bažnyčiai, dažnai atsidūrusiai sekuliaraus pasaulio „dykumoje“. Anot Šventojo Tėvo, visiškas naujojo palaimintojo atsidavimas Kristui buvo parodytas jau pasirenkant popiežiškąjį vardą, nes kaip yra patvirtinęs pats Paulius VI, jis pasirinko vardą didžiojo tautų Apaštalo, „kuris aukščiausiu laipsniu mylėjo Kristų ir dėjo visas pastangas, kad Kristaus Evangelija būtų perduota visiems žmonėms, ir kuris visą savo gyvenimą buvo paskyręs Kristaus meilei“. Patvirtindamas šio pasirinkimo svarbą, Paulius VI mirus popiežiui Jonui XXIII nutrūkusio Vatikano II Susirinkimo antrąją sesiją 1963 metų rudenį iškilmingai pradėjo būtent Romos Šv. Pauliaus bazilikoje. Minėtoje kalboje iš Brešos atvykusiems maldininkams popiežius Pranciškus sakė, kad ypač įsiminė palaimintojo Pauliaus VI pateiktas Jėzaus Kristaus dieviškumo ir žmogiškumo apibūdinimas 1970 metais Filipinų sostinėje Maniloje aukotų šv. Mišių metu uždarant ten vykusį Tarptautinį Eucharistinį kongresą. „Jis yra visko pagrindas. Jis yra žmonijos Mokytojas. Jis yra Atpirkėjas. Jis yra istorijos ir pasaulio centras. Jis yra tas, kuris mus pažįsta ir myli. Jis yra mūsų gyvenimo bendrakeleivis ir draugas. Jis yra liūdesio ir vilties žmogus. Jis yra mūsų egzistencija ir laimė“, – tuomet skelbė popiežius Paulius VI, patvirtindamas klasikinę tos, iš širdies kylančios išmintingos formuluotės reikšmę, popiežius Pranciškus sakė, kad šiuos žodžius reikia girdėti ir šiandien, bei klausti savęs, ar Jis – mūsų gyvenimo centras, ar Jį mes liudijame savo kasdieniniuose darbuose.

Aiški šiandienos pastoracijos vizija

Šventasis Tėvas aiškino, kad karšta jo beatifikuoto Pauliaus VI meilė Bažnyčiai ir viso kunigiško gyvenimo paskyrimas Jai, pirmiausia atsiskleidė pontifikaliniame mokyme. 1964 metų rugpjūtį buvo paskelbta pirmoji enciklika „Ecclesiam Suam“, kurioje aptarta Katalikų Bažnyčios, kaip mistinio Kristaus Kūno, esmė, kartu pabrėžiant jos dialogo su pasauliu svarbą evangelizacinio uždavinio įgyvendinimui. „Palaimintasis Paulius VI turėjo labai aiškią viziją, kad Bažnyčia yra Motina, kuri priima Kristų ir neša Jį pasauliui“, – sakė popiežius Pranciškus, nurodydamas 1975 metais paskelbtą apaštalinį paraginimą „Evangelii nuntiandi“. Jis tą dokumentą pavadino reikšmingiausia pastoracine direktyva naujųjų laikų Bažnyčios veiklai. Jame keliamas ir šių dienų ganytojams aktualus klausimas, ar Bažnyčia vis dar jaučiasi pajėgi įtikinamai, laisvai ir veiksmingai skelbti Evangeliją, diegti ją į šiuolaikinio žmogaus širdį? Kiek Bažnyčia išlaiko stabilią pusiausvyrą tarp rodomo solidarumo žmonių reikalams ir visiškos ištikimybės Dievo absoliutui? Ar ji atsidavusi Viešpaties kontempliavimui ir šlovinimui bei tuo pat metu uoliai atlieka savo karitatyvinę ir išlaisvinamąją misiją? Ar ji lieka įsipareigojusi pastangoms siekti visiškos krikščionių vienybės atkūrimo ir bendrai liudyti, „kad pasaulis įtikėtų“? Anot popiežiaus Pranciškaus, šie jo palaimintojo pirmtako klausimai tinka ir šiandien XXI amžiaus Bažnyčiai, kuri turi būti pasirengusi eiti „skelbti Kristų egzistencinėms periferijoms“, o ne būti užsibarikadavusi savyje, mažuose savosios avidės aptvaruose ir bijoti iš jų iškišti galvą. „Ar mes mylime didžiąją Bažnyčią, Motiną Bažnyčią, tą Bažnyčią, kuri mus siunčia į misijas ir kviečia išeiti iš savęs?“ – klausė Šventasis Tėvas.

Pagaliau trečias palaimintojo popiežiaus Pauliaus VI mokymo ir veikimo bruožas – meilė žmogui – yra susijęs su ištikimybe Kristui, bet būtent karšta Dievo meilė suteikia akstiną eiti pasitikti žmogų, tokį, koks jis yra, rodyti jam pagarbą, jį pripažinti ir jam tarnauti, aiškino popiežius Pranciškus. Jis prisipažino, kad jam stiprų įspūdį padarė pirmtako homilija, sakyta baigiant Vatikano II Susirinkimą. Joje atvirai ir pranašiškai nurodomos dabartinės supasaulėjusios žmonijos problemos, kalbama apie profanuoto, sekuliaraus humanizmo iššūkius, bandymus tikrajai Dievą garbinančiai religijai priešpastatyti religiją žmogaus, kuris pats save stato į Dievo vietą. Tačiau Vatikano II Susirinkimas gebėjo nepasiduoti šiam pavojui ir vadovaujant popiežiui Pauliui VI sekė Gerojo Samariečio pavyzdžiu: susitelkdamas į žmogaus poreikius, jis atmetė tą modernųjį humanizmą, kuris neigia aukščiausių dalykų antgamtiškumą, ir pakvietė priimti naująjį krikščionišką humanizmą. Tuo savo mokymu Bažnyčia yra pasirengusi tarnauti žmogui visomis gyvenimo sąlygomis. Ir tas palaimintojo popiežiaus Pauliaus VI iškeltas Bažnyčios, kaip žmonijos tarnaitės, įvaizdis suteikia daugiau aiškumo sielovadai šių dienų pasaulyje, kuris neigia tikrąją žmogaus prigimtį ir jo dvasinius poreikius, yra linkęs eiti gnosticizmo ir pelagianizmo keliu, nepripažįstant Dievo tapimo žmogumi ar net sakant „ne“ pačiam Dievui, iškeliant tik prometėjišką žmogų, kuris, neva, gali daryti pažangą, – aiškino Šventasis Tėvas. Kaip tik tokio viliojančio melo akivaizdoje Bažnyčia tiki ir skelbia įsikūnijusį Kristų ir tokiu būdu tarnauja žmogui, myli jį ir juo pasitiki: „Toks yra didžiojo Pauliaus VI įkvėpimas“, – tvirtino popiežius Pranciškus susitikime su Brešos piligrimais, linkėdamas, kad Dievo tarno (dabar jau palaimintojo) liudijimas mumyse uždegtų ištikimos meilės Kristui ir Bažnyčiai liepsną, suteiktų naują postumį skelbti Evangeliją šiandienai su reikiamu gailestingumu, kantrybe, drąsa ir džiaugsmu.

Ganytojiškos tarnystės kelias

Palaimintasis popiežius Paulius VI (Džoanis Batista Montinis, Giovanni Batista Enrico Antonio Maria Montini) gimė 1893 metų rugsėjo 26 dieną Kočesijo gyvenvietėje, netoli Brešos miesto, Italijos Lombardijos srityje, turtingo žemvaldžio, žurnalisto, politinio veikėjo ir aktyvaus kataliko visuomenininko šeimoje. Baigęs jėzuitų mokyklą, 1916 metais įstojo į vietinę kunigų seminariją, bet dėl sveikatos sutrikimų studijų laiku jam buvo leista gyventi savo šeimos namuose. 1920 metų gegužės 23 dieną priėmęs kunigystės šventimus, mokslus tęsė Romoje studijuodamas Grigaliaus ir La Sapienza universitetuose bei Vatikano diplomatus rengiančioje Nobili Acclesiatici akademijoje. Nuo 1922 metų pakviestas darbuotis Vatikano valstybės sekretoriate ir įvairiose pareigose ištarnavo daugiau nei tris dešimtmečius.

Šios veiklos pradžioje jaunasis dvasininkas vienerius metus darbavosi apaštalinėje nunciatūroje Lenkijos sostinėje Varšuvoje. Vėliau, jau būdamas popiežiumi Pauliumi VI, jis 7-ajame dešimtmetyje du kartus prašė Lenkijos komunistinės vyriausybės leidimo aplankyti šią šalį, tačiau prašymas buvo atmestas. Grįžęs į Romą tuometinis monsinjoras D. Montinis dėstė minėtoje Nobili Ecclesiasstici akademijoje, buvo Italijos katalikų studentų federacijos dvasinis vadovas, užmezgė santykius su tais jaunais intelektualais, kurie sudarė pokarinės krikščionių demokratų partijos branduolį. Beje, sunkiais Antrojo pasaulinio karo metais jis Vatikane buvo atsakingas už paramos kančiantiems žmonėms organizavimą, ypač rūpinosi politinių pabėgėlių rėmimu.

Popiežius Pijus XII savo artimą ir ištikimą pagalbininką Vatikano valstybės prosekretorių monsinjorą D. Montinį (beje, atsisakiusį siūlyto kardinolo titulo) 1954 metais paskyrė Italijos ir Europos didžiosios Milano arkivyskupijos (tuomet joje buvo 3,5 mln. katalikų ir 2,5 tūkst. kunigų) ganytoju. 1954 m. gruodžio 12 d. Romos Šv. Petro bazilikoje vykusioje jo konsekracijoje Šventasis Tėvas dėl sunkios ligos dalyvauti negalėjo, bet jo homilija buvo transliuota per radiją ir naujasis arkivyskupas D. Montinis pristatytas kaip popiežiaus Pijaus XII asmeninė dovana Milanui. Paskirtasis ganytojas tuoj pat ėmėsi bažnytinio gyvenimo vystymo darbų, ypač stengdamasis Bažnyčią priartinti prie pasaulietinės visuomenės, stengdamasis suteikti didesnį dvasingumą darbo pasauliui, šią iniciatyvą pavadindamas Milano misija. Arkivyskupas D. Montinis užmezgė kontaktus su profsąjungomis, kitomis dirbančiųjų asociacijomis, pats lankėsi gamyklose, domėjosi darbo sąlygomis ir dėl šios socialinės veiklos netgi vadintas darbininkų arkivyskupu. Ganytojas skatino visų lygių katalikišką švietimą ir studijas, aktyviai rėmė katalikišką spaudą, inicijavo daugiau nei 100 naujų bažnyčių statybą išsiplėtojusiuose priemiesčiuose. Dėl šios aktyvios pastoracinės veiklos arkivyskupas D. Montinis patraukė didelį dėmesį ne tik Italijoje, bet ir tarptautinėje plotmėje, buvo kviečiamas apsilankyti Afrikoje ir Lotynų Amerikoje ir dalintis savo patyrimu.

Mirus popiežiui Pijui XII, 1958 metų konklavoje jis buvo minimas kaip galimas įpėdinis apaštalo šv. Petro soste, tačiau, nebūdamas kardinolu, negalėjo dalyvauti naujo Šventojo Tėvo rinkimuose. Išrinktas popiežius Jonas XXIII jau pirmojoje naujų kardinolų kolegijos narių skyrimo kosistorijoje 1958 metų gruodžio 15 dieną arkivyskupą D. Montinį pakėlė kardinolu ir dar labiau išplėtojo jo veiklos horizontą. Visuotinėje Bažnyčioje popiežiui Jonui XXIII priėmus sprendimą sušaukti Vatikano II Susirinkimą, Milano arkivyskupas kardinolas D. Montinis 1961 metais buvo paskirtas tiek į Centrinę parengiamąją komisiją, tiek ir į Organizacinę techninę komisiją. Po pirmosios Susirinkimo sesijos mirus vėžiu sirgusiam popiežiui Jonui XXIII, gana greitai, vos 42 valandas trukusioje konklavoje, jo įpėdiniu buvo išrinktas kardinolas D. Montinis. Jis pasirinko popiežiškąjį Pauliaus VI vardą, įsipareigodamas pratęsti minėtą svarbų Bažnyčios renginį bei išmintingą reformatorišką jo sprendimų įgyvendinimą. Šios veiklos prioritetai, kuriuos minėtoje kalboje išsamiai aptarė popiežius Pranciškus, buvo gana aiškūs: geriau suprasti esamą Katalikų Bažnyčios, mistinio Kristaus Kūno, padėtį, siekti visų krikščionių vienybės ir vesti atsakingą dialogą su pasauliu.

Taikos ir teisingumo skatinimas

Popiežius Pranciškus giliai vertino savo pirmtako Pauliaus VI pontifikatą. Šventasis Sostas per tuos metus užmezgė diplomatinius santykius su 24 valstybėmis, įskaitant komunistų valdytas Jugoslaviją ir Vengriją. Tai patvirtino popiežiaus Pauliaus VI didžiulį tarptautinį autoritetą ir rūpinimąsi Katalikų Bažnyčios padėtimi netgi pačiomis sunkiausiomis vietinių politinių režimų sąlygomis. Jo pontifikato pabaigoje Vatikane akredituotų diplomatinių atstovybių skaičius išaugo beveik iki šimto, o Šventasis Sostas įvairiose pasaulio dalyse išlaikė 84 nunciatūras ir 22 apaštališkąsias delegacijas. Vatikano II Susirinkimo išdavų pagrindu buvo radikaliai atnaujinti ir išplėtoti Katalikų Bažnyčios ekumeniniai santykiai su kitomis krikščioniškomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis bendruomenėmis. Čia galima prisiminti dar Susirinkimo metu 1964 metų sausį įvykusį palaimintojo Pauliaus VI istorinį vizitą į Šventąją Žemę ir susitikimą ten su tuometiniu Stačiatikių Bažnyčios vadovu Konstantinopolio patriarchu Atenagoru. Buvo atšaukta beveik tūkstantmetį trukusi abipusė ekskomunika, ir prasidėjo nauja broliška katalikų ir stačiatikių bendradarbiavimo epocha. Popiežius Paulius VI iš viso atliko devynias apaštalines keliones į užsienį, tapo pirmuoju Katalikų Bažnyčios vadovu, skridusiu lėktuvu ir aplankiusiu penkis žemynus. Taip prasidėjo popiežiškųjų piligrimysčių į atokiausius regionus epocha. Lankydamasis svetur, palaimintasis Paulius VI rūpinosi ne tik religiniais reikalais, bet ir vargstančiųjų bėdomis, suteikdavo pagalbą kartais labai praktiniu būdu. Štai pavyzdžiui, Popiežiui 1964 metais lankantis neturtingoje Indijoje, automobilis, naudotas toje kelionėje, jo sprendimu buvo padovanotas artimo meilės apaštalei Motinai Teresei, kad jį pardavus, gautomis lėšomis galėtų gelbėti Kalkutos vargšus.

Įsimintina palaimintojo Pauliaus VI trečioji apaštalinė kelionė (po apsilankymo Šventojoje Žemėje ir Indijoje) į JAV didžiausią miestą Niujorką ir dalyvavimas su taikos misija Jungtinių Tautų Organizacijos įkūrimo 20-ųjų metinių minėjime. Iš JTO generalinės asamblėjos tribūnos, kreipdamasis į pasaulio tautas, Paulius VI kvietė daryti viską, kad būtų nutrauktos karinės kovos ir įsivyrautų taika. „Niekados daugiau karo, niekados daugiau karo! Tik taika turi apspręsti tautų ir visos žmonijos likimą“, – dramatiškai kalbėjo tada palaimintasis Paulius VI, kviesdamas sudėti ginklus, pamąstyti apie visų bendrą kilmę, istoriją ir visuose politiniuose sprendimuose apeliuoti į moralę ir sąžinę. Jis įsteigė Pasaulio taikos dieną, kuri nuo 1968-ųjų Katalikų Bažnyčioje švenčiama Naujųjų metų dieną ir tą proga skelbiamuose pareiškimuose ypač pabrėžė, kad taikos kūrimas neatsiejamas nuo teisingumo įtvirtinimo, kad tam, jog taika įsiviešpatautų pasaulyje, ji pirmiausia turi būti mūsų širdyse, šeimose, namuose, kvartaluose, miestuose, tautose. Beje, popiežiaus Pauliaus VI mokyme ypatingą vietą užima Bažnyčios socialinės doktrinos vystymas. Šiuo atžvilgiu labiausiai žinoma 1967 metais paskelbta jo enciklika „Populorum Progressio“, kurioje patvirtinamos dirbančiųjų teisės į teisingą atlyginimą, užimtumą, saugias darbo sąlygas, teisė vienytis į profsąjungas ir ginti savo reikalavimus. Patvirtinta visuotinė žmonijos resursų ir gėrybių paskirtis bei atsakingas privatinės nuosavybės principo įgyvendinimas. Dokumente apginta ir integralios žmonijos pažangos koncepcija, pabrėžiant, jog tikrasis vystymasis neturi būti suvestas tik į ekonomikos augimą, bet apimti visapusišką, kartu ir dvasinę, kiekvieno žmogaus gerovę.

Padėka už ištikimą liudijimą

Kituose svarbiausiuose savo mokymo dokumentuose palaimintasis Paulius VI tais permainų laikais atkakliai gynė tradicinį Bažnyčios magisteriumą, kuris remiasi Apreiškimu ir negali pataikauti to meto madoms ar būti keičiamas kažkokio konsensuso sprendimais. Štai stiprėjant negimusių kūdikių žudymo tendencijai, legalizavus abortus bei plėtojant palaidumą skatinančią dirbtinę kontracepciją, 1968 metais buvo paskelbta garsioji enciklika „Humane Vitae“, kurioje primintas krikščioniškas žmogaus seksualumo supratimas. Pabrėžta, jog tai – Dievo dovana, o ne prekė ar malonumo siekimo priemonė, todėl seksualumu reikia naudotis laisvai, bet kartu ir atsakingai vyro ir moters santuokinėje meilėje, kuri visada turi būti atvira naujai gyvybei pradėti. Jau Vatikano II Susirinkimo metu, provokuojant klausimą dėl katalikų kunigų celibato praktikos peržiūrėjimo, popiežius Paulius VI 1967 metais paskelbė encikliką „Sacerdotalis caelibatus“, kurioje patvirtinamas celibato, susieto su sakramentine kunigyste, privalomumas Katalikų Bažnyčioje, pabrėžiant absoliučią tarnystę Dievo Karalystei žmonių bendruomenėje. 1965 metais paskelbtoje enciklikoje „Mysterium Fidei“ ryžtingai atmestas reliatyvistinis siekis padaryti, kad Eucharistijai būtų suteiktas tik simbolinis pobūdis, kuris prieštarautų tikėjimo tiesai apie konsekruotos duonos ir vyno perkeitimą į Viešpaties kūną ir kraują šv. Mišių aukoje. Paminėtinas didelis palaimintojo Pauliaus VI, rodžiusio ypatingą pamaldumą Dievo Motinai, įnašas į mariologijos vystymą. Tam buvo skirtos trys jo enciklikos. Užbaigdamas Vatikano II Susirinkimo trečiąją sesiją jis paskelbė savo apaštalinį paraginimą „Marialis cultus“, kuriuo Švč. Mergelei Marijai pripažintas „Bažnyčios Motinos“ titulas.

Po sunkios širdies ligos, artėjant 81-ajam gimtadieniui, popiežius Paulius VI mirė 1978 m. rugpjūčio 6-ąją, Kristaus Atsimainymo liturginio minėjimo dieną. Visą gyvenimą pasižymėjęs paprastumu ir nuolankumu, atsisakęs anksčiau pontifikalinėms iškilmėms būdingos pompastikos, jis testamente prašė, kad jo laidotuvės būtų kuklios, be katafalko, kad jo kūnas būtų palaidotas „paprastoje žemėje“, o ne sarkofage, ir ši valia buvo įvykdyta. Jo kapas be jokio antkapinio paminklo yra Vatikano bazilikos grotoje greta kitų popiežių kapų. Popiežiaus Pauliaus VI beatifikacijos procesas jo įpėdiniui Jonui Pauliui II pritarus buvo pradėtas 1993 metais. Popiežius Benediktas XVI 2012 metų pabaigoje patvirtino herojišką jo gyvenimo vertingumą, o 2014-ųjų gegužę galutinai užbaigtas beatifikacijos bylos tyrimas, kadangi popiežius Pranciškus patvirtino Jungtinėse Amerikos Valstijose įvykusį stebuklingą negimusio kūdikio motinos įsčiose išgijimą meldžiant garbingojo Dievo tarno Pauliaus VI užtarimo. Jo beatifikacijos iškilmė praėjusį sekmadienį Romos Šv. Petro aikštėje vyko kartu su Vyskupų Sinodo, beje, irgi 1965 metais palaimintojo Pauliaus VI įkurto, neeilinės asamblėjos užbaigimu. Todėl šv. Mišias, dalyvaujant dešimtims tūkstančių tikinčiųjų, kartu su popiežiumi Pranciškumi aukojo tame susitikime dalyvavę kardinolai ir vyskupai. Koncelebrantu buvo ir popiežius emeritas Benediktas XVI, kurį palaimintasis Paulius VI pakėlė kardinolu jo vadovautoje konsistorijoje. Beatifikacijos šv. Mišių homilijoje priminęs Pauliaus VI vadovavimą Bažnyčiai gana sudėtingomis sąlygomis, popiežius Pranciškus sakė, kad kylant sekuliarizuotai ir tikėjimui priešiškai epochai, naujasis palaimintasis gebėjo išlaikyti tvirtumą, toliaregiškumą ir išmintį – kartais likdamas vienumoje prie apaštalo šv. Petro laivo vairo, bet niekada neprarasdamas džiaugsmo ir pasitikėjimo Viešpačiu. „Žvelgdami į šį didįjį Popiežių, šį drąsų krikščionį ir nenuilstantį apaštalą, Dievo akivaizdoje negalime neištarti tiek pat paprasto, kiek ir nuoširdaus žodžio: ačiū! Ačiū tau, mūsų brangus ir mylimas popiežiaus Pauliau VI! Ačiū tau už tavo nuolankų ir pranašišką meilės Kristui ir jo Bažnyčiai liudijimą“, – sakė Pranciškus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija