2014 m. lapkričio 7 d.    
Nr. 42
(2113)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Baudžiamoji teisė popiežiaus Pranciškaus svarstymuose

Mindaugas Buika

Su Šventuoju Tėvu kalbasi kaliniai,
kurie su prižiūrėtojais ir kapelionu
dalyvavo spalio 22 dienos bendrojoje
audiencijoje Šv. Petro aikštėje

Popiežius Pranciškus mielai
bendrauja su kaliniais

Keršto kurstymo ir kriminalinio populizmo pavojai

Šiuo metu, kai korupcija yra tapusi kone svarbiausiu šiuolaikinės „demokratinės“ santvarkos bruožu, kai teisėsauga naudojama susidorojimui su politiniais ar ideologiniais priešininkais, kai kyla nuolatiniai skandalai dėl netvarkos ir piktnaudžiavimų sulaikymų ir kalinimo institucijose, verta susipažinti su popiežiaus Pranciškaus požiūriu į šias problemas. Apie tai jis kalbėjo gana išsamiame pranešime, darytame spalio 23 dieną audiencijoje Vatikane priėmęs Tarptautinės baudžiamosios teisės asociacijos (AIDP) atstovus. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad Bažnyčia yra labai suinteresuota, kad būtų įgyvendinamas toks „teisingumas, kuris gerbtų žmogiškojo asmens orumą ir teises be jokios diskriminacijos“, kadangi tai susieta su jos evangelizacine misija bei tarnyste taikai ir teisingumui. Šiuolaikinėje visuomenėje turimos teisinės bei politinės priemonės negarantuoja, kad bus išvengta absurdiškų kaltinimų, nukreiptų į atskirus individus, kad jie, neva, atsakingi už visus sunkumus, panašiai kaip senovėje primityvi minia savaisiais „linčo teismais“ bausdavo tariamus bloguosius, išimtinai atsakingus už visas bendruomenės nelaimes. Popiežius Pranciškus kalbėdamas pripažino, kad gerai organizuotoje visuomenėje turi efektyviai veikti įstatymai ir juos įgyvendinančios institucijos, kad būtų tinkamai atsiliepta į savavališkus pažeidimus bei nusikaltimus.

„Tačiau mes gyvename laikais, kada tiek tam tikruose politikos sluoksniuose, tiek ir kai kuriose žiniasklaidos priemonėse vyksta kurstymas į prievartą ar net vendettą (kerštingus veiksmus) tiek viešumoje, tiek ir privačiai ne tik prieš už nusikaltimus padariusius asmenis, bet ir prieš tuos, kurie tik įtariami pagrįstai ar nepagrįstai jų darymu tarsi būtų tikri įstatymų pažeidėjai“, – aiškino Šventasis Tėvas, šį kartą susilaikydamas nuo konkrečių atvejų minėjimo, bet duodamas suprasti, kad jų yra visur. Šiame kontekste formuojasi tam tikras mentalitetas ar net savotiška ideologija, kad nepakantumu, viešomis įkalinimo bausmėmis ar kitais suvaržymais galima išspręsti labai skirtingas socialines problemas, panašiai kaip įvairioms ligoms gydyti būtų siūlomi tie patys vaistai. Pavadinęs tokią tendenciją „kriminalniu populizmu“, Popiežius patikslino, jog čia kalbama ne apie pasitikėjimą teisėsauga ar baudžiamuoju kodeksu, kiek apie įsitikinimą, jog bausmėmis galima „atsipirkti“ užuot ieškojus socialinių bei politinių sprendimų, kurių stygius dažnai yra teisinių pažeidimų ištakose. Svarbu suvokti, kad, einant minėtu, daug abejonių keliančiu keliu, ieškoma ne tik „atpirkimo ožių“, kurie turi sumokėti savo laisve ar net gyvybe už visą socialinį blogį (tai būdinga primityvioms visuomenėms), bet iškyla nauja tendencija, irgi žinoma istorijoje, sąmoningai kurti priešų grupes, kuriose yra neva susitelkę visi pavojai normaliam visuomenės gyvenimui. Šių įvaizdžių kūrimo mechanizmai, kai dėl viso blogio ar nusikaltimų yra kaltinami prieglobsčio ieškantys migrantai, kitokio tikėjimo žmonės, čigonai ar savanaudžių biurokratų „kasta“, labai primena istorinę situaciją, kuri buvo palanki rasinės neapykantos ar antisemitizmo plėtojimui.

Prieš manipuliavimą teismais ir mirties bausmės taikymą

Tokioje atmosferoje iškyla pavojus, kad baudžiamos teisės sistema gali peržengti savąją sankcijų ir pažeidimų funkciją ir būti nukreipta prieš individų ar jų grupių laisvę bei teises, ypač prieš labiausiai pažeidžiamų, bet labiausiai gintinų ir globotinų. Vardan vadinamosios prevencijos ar regimo teisinių pastangų veiksmingumo, tačiau be garantuoto patvirtinimo gali būti skiriamos net sunkios bausmės, keliant riziką proporcionalumui, svarbiam bruožui, kuris atspindi valstybės ginamų vertybių skalę. Popiežius Pranciškus perspėjo, kad dėl tokio manipuliavimo jėgos struktūromis ir teismine praktika susilpnėja baudžiamosios teisės, kaip „ultima ratio“, samprata, pagal kurią sankcijų imamasi tik tais atvejais, kai akivaizdūs pažeidimai ir išpuoliai prieš saugotinus individų ir kolektyvų interesus. Esant minėtiems juridiniams piktnaudžiavimams, silpnėja reikalingos diskusijos dėl kalinimo pakeitimo kitomis alternatyviomis bausmės atlikimo galimybėmis. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad tokioje prieštaringoje situacijoje savo pašaukimą gerbiančių teisininkų misija yra pasipriešinti šioms tendencijoms, nors tai nėra paprasta. Juk teisėjai ir kitų juridinių struktūrų darbuotojai savo pareigas turi atlikti neretai esant dideliam neobjektyvios žiniasklaidos, skrupulų neturinčių politikų ar keršto ištroškusios minios akivaizdoje. Tai – didelė atsakomybė, kuri kartais reikalauja pasiaukojimo peržengiant savųjų funkcijų ribas, pirmenybę teikiant žmogiškojo asmens orumo apsaugai (primatus principii pro homine), kai jo gerovei ar net gyvybei yra iškilę pavojai.

Popiežius Pranciškus ta proga priminė dabartinį Bažnyčios mokymą (šventojo Jono Pauliaus II encikliką „Evangelium Vitae“, 56; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2267), jog šiuo metu mirties bausmės taikymas yra nereikalingas, kadangi valstybė turi kitų patikimų priemonių apginti visuomenę nuo pavojingų nusikaltėlių juos izoliuojant. O juk būna atvejų, kad žmogaus gyvybė atimama, kai uzurpavę valdžią veikėjai bei jų grupės savo nusikaltimams bando suteikti tariamo legalumo pobūdį ir eliminuoti teisėtą opoziciją. Tokias egzekucijas galima vadinti žmogžudystėmis, o ne sunkių nusikaltėlių nubaudimu, nes jomis norima palaužti besipriešinančius įvestiems diktatoriškiems režimams.

Šventasis Tėvas nurodė, kad dar 60 pasaulio valstybių (įskaitant Jungtines Amerikos Valstijas ir komunistinę Kinijos Liaudies Respubliką) neatšaukė mirties bausmės, o 35 iš jų pastarąjį dešimtmetį jos jau nebetaikė. Tačiau įvairiais atvejais „mirties bausmė“ (faktiškais susidorojimais) taikoma nelegaliai ir sisteminiu būdu (pavyzdžiui, pagrobiant įkaitus) ne tiek valstybės valdžios, kiek įvairių sukilėlių grupių, ir tarptautinė bendruomenė šiuos pasikėsinimus turi vienareikšmiškai pasmerkti kaip sunkius nusikaltimus. Griežto įvertinimo ypač nusipelno totalitariniai režimai, kurie šią išskirtinę bausmę naudoja kaip įrankį malšinti politinius disidentus, persekioti religines ir kultūrines mažumas, joms klijuojant „prigimtinių pažeidėjų“ etiketes. „Visi krikščionys ir geros valios žmonės šiandien yra pašaukti ne tik kovoti už panaikinimą mirties bausmės, tiek kai kur įstatymų numatytos, tiek ir visomis jos formomis nelegalios, bet ir už kalinimo sąlygų pagerinimą, gerbiant žmogiškąjį orumą asmenų, iš kurių teisėtai (dėl padarytų nusikaltimų) buvo atimta laisvė“, – aiškino popiežius Pranciškus. Jis pabrėžė ir nepriimtinumą kalinimo iki gyvos galvos, nes tai faktiškai yra „paslėpta mirties bausmė“, kuri iš Vatikano baudžiamojo kodekso jau yra pašalinta.

Dėmesys žmoniškumui įkalinimo įstaigose

Kalbėdamas baudžiamosios teisės ekspertams Šventasis Tėvas minėjo neretai pasitaikantį piktnaudžiavimą vadinamuoju „preventyviniu įkalinimu“, tiek laukiant (kartais gana ilgai) teismo skirtos bausmės, tiek ir remiantis ne visada pagrįstais įtarimais dėl galimo nusikaltimo įvykdymo ar siekio tai padaryti. Šiandien tai galima vadinti „slapta neteisėta bausme“, nors ir su legalumo priedanga. Šiuo atžvilgiu ypač smerktinos situacijos, susidariusios tose šalyse ir regionuose, kur įkalinti be teismo sudaro daugiau nei 50 proc. visų suimtųjų! Pasipiktinimo pelno ir prastos kalinimo sąlygos, tapusios beveik visuotiniu reiškiniu, kurio neišsprendžia ir naujų kalėjimų statyba. Neretai vos tik atidavus juos eksploatavimui jau tampa aišku, kad jie vėl bus perpildyti, ir tenka planuoti naujas įkalinimo įstaigas. Dažnai ne ką geresnė padėtis ir policijos areštinėse bei kituose sulaikymo bei tardymo punktuose. Tokios apgailėtinos sąlygos susidarė ne tik dėl pačios baudžiamosios sistemos trūkumų ir planavimo bei infrastruktūrų netobulumo, bet neretai ir dėl negailestingo elgesio, savivaliavimo sulaikytų asmenų atžvilgiu, aiškino popiežius Pranciškus, kuris dažnai į išvykų programas prašo įrašyti ir įkalinimo įstaigų aplankymą, kad susipažintų su esama padėtimi. Jis nurodė pasitaikantį žiaurų prižiūrėtojų elgesį, būdingą ypač maksimalaus saugumo kalėjimuose. Tai išprovokuoja psichines ir fizines kančias, paranoją, depresiją, išsekimą, polinkį į savižudybę. Deja, tai vyksta taikant įvairius kankinimų būdus, kuriais siekiama ne tik išgauti prisipažinimą ar reikiamą informaciją, bet ir suteikti kuo daugiau skausmo suimtiesiems, kad jie „pajustų“ savo kaltę.

Ir tai, anot Šventojo Tėvo, yra būdinga ne tik įslaptintiems tardymų centrams ir šiuolaikinėms koncentracijos stovykloms (tai irgi yra nepriimtina), bet netgi nepilnamečių pataisos namams, psichiatrinėms ligoninėms bei policijos areštinėms. Tai yra pasikėsinimas į žmogiškąjį orumą. Popiežius Pranciškus perspėjo, kad bet koks kankinimų legalizavimas nesuderinamas su tikrąja baudžiamosios teisės paskirtimi ir atveria kelius dar didesniems piktnaudžiavimams. „Kai kurios valstybės yra atsakingos už neleistiną asmenų pagrobimo praktikavimą ar toleravimą savose teritorijose, įskaitant išpuolius prieš kitų šalių piliečius, bei suteikimą savo oro erdvės jų nelegaliam transportavimui į sulaikymo ar tardymo centrus, kuriuose yra praktikuojamas kankinimas, – sakė Šventasis Tėvas. – Šie piktnaudžiavimai gali būti sustabdyti, jeigu tarptautinė bendruomenė tvirtai įsipareigos pripažinti žmogiškumo (pro homine) primatą, pagarbos žmogiškojo asmens orumui svarbą teisiniuose reikaluose“. Jis priminė gailestingumu paremtą Bažnyčios mokymą, kad valstybėse būtų, kiek įmanoma, susilaikyta nuo vaikų ir nepilnamečių kriminalinio spaudimo, nuo senų žmonių ir neįgaliųjų kalinimo, nuo laisvės atėmimo iš tų prasižengusių šeimos tėvų ir motinų, kurie yra vieninteliai savo mažamečių vaikų išlaikytojai. Verta naudingai priimti viešus nusikaltusių asmenų liudijimus apie savo padarytas klaidas, nes reikia mokytis ne tik iš šventųjų tobulumo, bet ir iš nusidėjėlių prisipažintų trūkumų.

Didieji prekybos žmonėmis ir korupcijos nusikaltimai

Popiežius Pranciškus baudžiamosios teisės ekspertams išsamiau pristatė savuosius vertinimus didžiųjų šių laikų kriminalinių tendencijų, nukreiptų prieš bendrąjį gėrį ir asmens orumą, prekybos žmonėmis ir korupcijos blogį. Bažnyčios požiūriu, „prekyba žmonėmis (seksualinio ir kitokio išnaudojimo tikslams), kaip naujos vergystės forma, savo sunkumu yra prilygintina nusikalstamumui prieš žmoniją ir karo nusikaltimams. Tai turi būti įtvirtinta tiek tarptautinėje teisėje, tiek nacionaliniuose įstatymuose. Jeigu valstybės nesiima pakankamai teisinių priemonių prekybos žmonėmis prevencijai, jos įveikimui ar iš viso nusišalina nuo šios skaudžios problemos sprendimo, tai jos savotiškai bendrininkauja nusikaltimuose prieš žmoniškumą. Pasitaiko, kad pareigūnai, kurie atsakingi už žmonių saugumą ir laisvę, netgi dalyvauja (tiesiogiai ar netiesiogiai) tokiuose neleistinuose sandėriuose, todėl yra pilnai teisiškai atsakingi prieš savo piliečius ir tarptautinę bendruomenę už susidariusią padėtį bei jos dramatiškus padarinius, o korupcija yra atsakinga už daugelį socialinių negerovių ir skandalingų valdžios ir turto sutelkimą „išrinktųjų“ („elito“ ar „pažįstamų mafijos“) rankose. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad korupciją (lotynų k. Corruptio – sugedimas) galima suvokti ir kaip „mirties procesą, nes kai kūnas miršta, jis pradeda gesti“. Korumpuotas (moraliai sugedęs) žmogus stengiasi išnaudoti visas pasipelnymo ir naudos galimybes savo pareigose, netgi prisidengęs suprantančio, padedančio ir padoraus asmens kauke, bet jausdamas vidinį savo veikimo blogį, jis negali priimti jokių perspėjimų ir kritikos, stengdamasis susidoroti su bet kuo, kas abejoja jo nuoširdumu ir autoritetu. Jis rezga išpuolius prieš kiekvieną, kuris mąsto ir veikia kitaip, nepritardamas susidariusiai privilegijų ir papirkinėjimų sistemai. Jeigu turimi galios santykiai leidžia, korumpuotas žmogus persekioja kiekvieną, kuris jam prieštarauja, taip skatindamas naujas iškrypėliško blogio nepastebėjimo tradicijas.

Taigi, korupcija reiškiasi dirbtinoje triumfo atmosferoje, kadangi korumpuoti žmonės tiki savo priemonių pergalingumu, aiškino popiežius Pranciškus, perspėdamas dėl tapataus žmogiškumo praradimo tokiomis aplinkybėmis. „Korumpuotas žmogus nepripažįsta tikro broliškumo ir draugiškumo, nes viskas suvedama į bendrininkavimą, kuriame nedalyvaujantys laikomi priešais“. Tragiškiausia yra tai, kad tokioje būklėje užtvėrus sąžinės duris, nusikalstama veikla priimama kaip neišvengiamumas, nes „kitaip ir negali būti“. Todėl korupcija savo esme yra didesnis blogis už klaidą ir nuodėmę: jos jau negalima atleisti, bet būtina išgydyti, darė išvadą Šventasis Tėvas. Ir tai reikia daryti neatidėliojant, kadangi korupcija plėtojasi savo mastais, ir vis labiau tampa įprasta komercijos versle, finansiniuose sandėriuose, viešuosiuose pirkimuose, netgi politinėse derybose, kuriose dalyvauja atsakingi pareigūnai. „Tai – regimybės pergalė prieš tikrovę ir nepadoraus įžūlumo pergalė prieš garbingą mandagumą, – perspėjo Šventasis Tėvas. – Tačiau Viešpats nepaliauja belstis ir į korumpuoto žmogaus sielos duris: korupcija niekada netaps galingesnė už viltį“. Kita vertus jis pripažino, kad baudžiamoji teisė kol kas nėra pakankamai aktyvi kovoje prieš korupciją ir visos tarptautinės sutartys daugiau orientuotos ne ginti eilinius ir labiausiai pažeidžiamus piliečius, kurie yra ryškiausios tokio reiškinio aukos, bet pirmiausia pagrindinių ekonomikos ir finansų rinkų veikėjų interesus. Popiežius Pranciškus apgailestaudamas sakė, kad baudžiamosios sankcijos prieš korupciją yra selektyvios: jos daugiau primena tinklą, kuriuo gaudomos smulkios žuvys, o didieji rykliai laisvai plaukioja vandenyne. Prieš visas korupcijos formas turi būti kovojama su reikiamu griežtumu dėl tos didžiulės žalos, kurią jos neša ekonominiam ir socialiniam gyvenimui, ir dėl to, kad korupcija tampa rimta kliūtimi teisingumui. Įsivyravus pakantumo melui, papirkinėjimui, grobstymui, „savųjų“ protegavimui ir nebaudžiamumo atmosferai, sunku tikėtis palankaus daugelio didžiųjų nacionalinių ir tarptautinių problemų sprendimo. Baigdamas savo fundamentalų pranešimą, popiežius Pranciškus užtikrino savo artumą baudžiamosios teisės atstovams jų tarnystėje žmogui ir kvietė remtis pagalba Dievo, kuris yra tikrasis visos išminties ir teisingumo šaltinis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija