|
Užgrūdintas žemaitis
Arkivysk. Sigitas Tamkevičius SJ
Lapkričio 7 dieną (penktadienį) į Tėvo namus palydėjome neeilinį Lietuvos ir Bažnyčios sūnų, kuriam Apvaizda leido pereiti erškėčiuotą, bet labai tiesų ir šviesų gyvenimo kelią. Šio kelio gali baltai pavydėti daugelis dvasininkų ir pasauliečių. Jis žemaitis, partizanas, ilgametis kalinys, pogrindžio darbuotojas, didelės šeimos tėvas, Kovo 11-osios Akto signataras. Visas jo gyvenimas tiesus, sąžiningas ir pažymėtas meile. Jėzus savo mokiniams kalbėjo: Jūs žemės druska. (...) Jūs pasaulio šviesa. (...) Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje (Mt 5, 1316). Velionio Liudo gyvenimas šviečia ir žavi. Liudvikas Simutis gimė 1935 metais Kaunatavos bažnytkaimyje, Telšių apskrityje. Tėvai turėjo tik 4,5 ha žemės, papildomai vertėsi įvairiais amatais ir buvo žmonių labai gerbiami. 1941 metais komunistai tėvą ypatingai žiauriai nukankino Rainiuose. Buvau 5 metų amžiaus, kai man parodė tėvo lavoną, prisiminė L. Simutis. Pusė veido ištinusi, mėlyna, kita pusė kruvina. Akys išdurtos. Rankų ir kojų oda atšokusi nuo kūno, nuvirinta. Liežuvis ištrauktas ir surištas virve. (...) Greta daug kitų taip pat subjaurotų lavonų. Mano motinos ir kitų man nepažįstamų žmonių verksmas. Prakeikimai bolševikams.
|
|
Partizanas-signataras-žmogus
Pro memoria Liudui Simučiui (19352014)
Algirdas Patackas
Mirė Liudas Simutis. Nuo vėlių suolelio ant balto dausų žirgo persikėlė į Anapus partizanas, karys, politinis kalinys, signataras, Vyčio ordino karininko kryžiaus kavalierius... Sąmoningai jo įvardijimų sąrašą pradedu nuo partizano, o ne nuo signataro, nes partizanas yra svarbiau nei signataras ar ordininkas. Nuopelnai aukščiausioms vertybėms, tokioms kaip Tėvynės meilė, yra matuojami kaina, kurią žmogus yra pasiryžęs sumokėti. Partizano atveju tai gyvybė; ir ne tiek svarbu, ar ji buvo sumokėta, ar ne svarbu, kad buvo padėta ant likimo svarstyklių. Liudui teko kita dalia nei tiems, kurie sumokėjo iškart ir pilnutinai tiems dvidešimt su viršum tūkstančių, kurie sugulę pamiškėse, kurių daugelio ir vardai, ir kapai nežinomi arba paženklinti varganu paminklėliu iš lauko akmenų. Ta Jam Viešpaties skirta dalia, ne mažiau atsakinga ir sunki, o gal netgi sunkesnė nei žūti už Tėvynę tai atlikti pareigą iki galo, atvesti Lietuvą iki galutinio tikslo laisvės, pačiu savimi paliudyti, kas yra partizanas. Tikras partizanas ne tas siaubūnas iš NKVD pasakojimų ar suklaidintųjų vaizduotės blūdo. Štai jis tikras partizanas, galite jį netgi paliesti, su juo pasikalbėti, pasiginčyti, stebėti jo pokarinio gyvenimo kelią; dargi įtariai ir su piktdžiuga sekti, ar nepaslys, ar neišduos idealų, už kuriuos kadaise dėjo galvą...
|
|
Kam parūpo išniekinti senolio kunigo kapą?
Vytautas Bagdonas
Šių metų vasario 20-ąją minios anykštėnų tikinčiųjų, trys dešimtys dvasininkų, tap pat ir Panevėžio vyskupijos vyskupai Jonas Kauneckas ir Lionginas Virbalas SJ Anykščių Šv. apaštalo Evangelisto Mato parapijos bažnyčioje atsisveikino su Amžinybėn iškeliavusiu devyniasdešimtmečiu kunigu Broniumi Žilinsku (1923 11 091960 04 132014 02 17). Nuo 2000-ųjų kovo kun. B. Žilinskas buvo Anykščių bažnyčios altaristas. Tiktai paskutinį pusmetį kunigas gyveno Panevėžio Šv. Juozapo globos namuose ir vasario 17-ąją mirė. Velionis buvo pašarvotas Anykščių Šv. apaštalo Evangelisto Mato bažnyčioje, kurioje jis aukodavo šv. Mišias, sakydavo pamokslus, klausydavo tikinčiųjų išpažinčių. Atsisveikinti su kunigu plūdo tikintieji iš Anykščių ir kitų vietovių, kuriose paliko ryškius pėdsakus, gražius prisiminimus. Jis liko ištikimas bažnyčios tarnas, darbavosi, kiek tiktai leido jėgos, nors slėgė metų našta, šlubuodavo sveikata, labai susilpnėjo regėjimas. Jis buvo palaidotas Anykščių bažnyčios šventoriuje, kur vietą kapavietei pasirinko pats. Kunigas, laukdamas gyvenimo saulėlydžio, pasistatė šventoriuje raudono akmens kryžių su iškaltu užrašu: Viešpatie,Tau dėkoju, kad mane išgirdai.
|
|
Katedroje melstasi už mirusius dvasininkus
Vilkaviškio vyskupijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Katedroje lapkričio 4 dieną kaip ir kiekvienais ankstesniais metais Vėlinių oktavos metu vidudienio šv. Mišiose melstasi už mirusius vyskupijos vyskupus, kunigus, diakonus ir seminaristus. Šiemet šis vyskupijos kunigų susitikimas prie Katedros altoriaus paženklintas skaudžia netektimi melstasi ir už lapkričio 2 dieną staiga mirusį Vištyčio Švč. Trejybės parapijos kleboną kun. Liną Dūkštą. Šv. Mišioms vadovavo vyskupas ordinaras Rimantas Norvila, kartu meldėsi daugiau kaip 50 kunigų iš įvairių vyskupijos parapijų, nemažai atėjusių tikinčiųjų parapijiečių. Alytaus dekanato dekano g. kan. Arūno Užupio homilijoje nuskambėjo mintis, jog kiekviena diena mus artina prie Amžinybės ir labai svarbu, kaip išnaudojame mums Dievo duotą laiką. Svarbu turėti tikėjimą ir viltį dėl amžinojo gyvenimo ir prisikėlimo, suvokti maldos galią kaip veiksmingą pagalbą mirusiesiems ir sau patiems. Juk didelė malonė, kad pakrikštytuosius, tikinčiuosius sieja Dievo meilės ryšys, bendra praeitis, dabartis ir ateitis, o gyvųjų ir mirusiųjų bendrystė įgyvendinama šv. Mišių auka, malda.
|
|
|