Lietuvos
kultūros
galerija

Projekto rubrikos: „Kronika“, „Penktadienio pokalbiai“,
„Išnašos“, „Laikas ir žmonės“, „Atmintis“, „Paveldas“, „Etnografija“,
„Kristijono Donelaičio metai“, „Iš laiškų“, „Retro“.

Kronika 

Lenkijos permainų laikotarpis Danutos Valensos akimis

Daiva Červokienė

Scena iš spektaklio „Danuta W.“ Karolinos Wolf nuotrauka

Ar daug skiriasi istorijos įvykiai visos tautos, atskiro politiko ir jo namiškių akimis? Kiek mums gyvenimo sunkumuose padeda Dievas? Tokie klausimai kilo stebint pagal Lenkijos „Solidarumo“ vadovo ir prezidento Lecho Valensos (Lech Walęsa) žmonos Danutos autobiografinę knygą sukurtą spektaklį „Danuta W.“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Gyvenimo štrichai

D. Valensa užaugo devynių vaikų šeimoje, 1969 metais ištekėjo už būsimo „Solidarumo“ lyderio, kovotojo už Lenkijos nepriklausomybę Lecho Valensos. 1983 metais vyko į Norvegiją už vyrą atsiimti Nobelio taikos premijos, nes šis nusprendė nerizikuoti, bijodamas būti neįleistas atgal į Lenkiją. 1990 metais vyrui tapus Lenkijos prezidentu, penkerius metus buvo pirmoji Lenkijos dama. Kartu su vyru išaugino aštuonis vaikus, pergyveno audringas politines permainas. „Tekdavo lydėti vyrą kelionėse, dažnai manęs klausdavo, ar nenorėčiau to aprašyti – tiek daug garsių žmonių esu sutikusi. Kai sugalvojau tai padaryti, kilo problema, kas padės ją parengti. Pažinojau žurnalistą P. Adamovičių, nusprendžiau, kad jis mano pasakojimą užrašys“, – spaudos konferencijoje sakė D. Valensa. Atsiminimų knyga „Svajonės ir paslaptys“ greitai buvo parduota 300 tūkst. tiražu, išversta į prancūzų, rumunų, bulgarų, čekų, ukrainiečių kalbas.

Kronika

Teatrų festivalio uždaryme – padėkos koncertas ir įspūdingi prizai

Rūta Averkienė

Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio dalyviai uždaryme

Varėna. Simbolines duris uždarė visą mėnesį trukęs penktasis žymios kraštietės, iš Senosios Varėnos kilusios režisierės Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis. Jis baigėsi teatralizuota programa bei iškilmingu aštuoniolikos nominacijų laureatų apdovanojimu. Festivalio dalyviai turėjo puikią progą pamatyti Varėnos krašto talentus – įspūdingą šventinį festivalio uždarymo renginį papuošė maži ir dideli Varėnos krašto dainininkai ir šokėjai, nuo scenos prabilę gražia dzūkiška tarme. Laureatai tradiciškai apdovanoti diplomais ir žymių Maksimonyse gyvenančių ir kuriančių keramikių Elvyros Petraitienės ir Rūtos Indrašiūtės sukurtomis keramikos skulptūromis.

Šiųmečiame festivalyje buvo parodyti 22 ir suaugusiems, ir mažiesiems žiūrovams skirti įvairių Lietuvos teatrų spektakliai. Juos vertino garbinga komisija: D. Tamulevičiūtės draugė, bendražygė, kraštietė, teatro pedagogė, režisierė doc. Elena Savukynaitė, Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Regina Svirskienė, pedagogės Joana Grigaitienė ir Gailutė Giedraitienė, scenaristas, režisierius, Dalios Tamulevičiūtės giminės atstovas Eugenijus Guntulionis ir komisijai vadovavęs dramos teatro režisierius, aktorius Algimantas Pociūnas. Jie rinko kandidatus festivalio nominacijoms.

Kronika

„Pakeleivingi“ gali tapti „Bendrakeleiviais“...

Vytautas BAGDONAS

Prisiminimui įsiamžino festivalio organizatoriai, režisieriai, kai kurių šalies teatrų vadovai bei anykštėnai – jaunieji teatro mylėtojai

ANYKŠČIAI. Spalio 19–26 dienomis Kultūros rūmuose vyko pirmasis profesionalių teatrų Nacionalinės dramaturgijos festivalis „Pakeleivingi“, kurį, padedant gausiam rėmėjų būriui, organizavo rajono savivaldybė, Anykščių kultūros centras ir Menų inkubatorius. Per savaitę trukusį festivalį pilnutėlėje Anykščių kultūros rūmų salėje aštuoni Lietuvos teatrai parodė devynis lietuviškosios dramaturgijos kūrinius.

Spalio 19-ąją festivalis atidarytas dviejų dalių Šiaulių dramos teatro spektakliu „Nebylys“ (režisierius – Jonas Vaitkus), pastatytu pagal to paties pavadinimo Juozo Tumo-Vaižganto kūrinį.

Kitą dieną Kauno kamerinis teatras spektakliu pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Lapė ir višta“ pradžiugino vaikus. Spalio 21-ąją Valstybinis jaunimo teatras parodė Algirdo Latėno režisuotą spektaklį „Trys mylimos“, pastatytą pagal to paties pavadinimo Žemaitės pjesę. Spalio 22-ąją scenoje „šeimininkavo“ Keistuolių teatras, atvežęs net du netradicinius spektaklius, – apie vaikystės pasaulį mažiems ir dideliems „Kai aš mažas buvau“ (režisierius – Vaidotas Žitkus) ir muzikinį detektyvą – dviejų dalių romansų spektaklį „Išėjau aš stotin“ (režisieriai – Vytautas V. Landsbergis ir Aidas Giniotis). Dar vieną dieną anykštėnų scenoje buvo atkurti tragiški 1991-ųjų sausio 13-osios įvykiai. Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriai tai parodė spektakliu „Barikados“, kurį režisavo jaunų latvių ir lietuvių teatro menininkų trijulė – Valters Silis, Janis Balomis ir Goda Dapšytė. Per kitas dvi dienas teatras „Atviras Ratas“ parodė Aido Giniočio režisuotą premjerą „Žmogus, nužudęs gulbę“ , o Nacionalinis Kauno dramos teatras – Agniaus Jankevičiaus režisuotą spektaklį „Gentis“ pagal Ievos Simonaitytės romaną „Aukštujų Šimonių likimas“. Spalio 26-ąją festivalį užbaigė Valstybinis jaunimo Mažasis teatras spektakliu „Dėdės ir dėdienės“, sukurtu pagal to paties pavadinimo Juozo Tumo-Vaižganto apysaką (inscenizacijos autorė ir režisierė – Gabrielė Tumėnaitė).

Kronika

Festivalyje – mėgėjų teatrai

JURBARKAS. Rugsėjo 25–27 dienomis kultūros centre, Vytauto Didžiojo pagrindinėje mokykloje, Dvaro parke ir Krašto muziejuje vyko Kultūros centro Konstantino Glinskio teatro 55-mečiui skirti renginiai ir IX mėgėjų teatrų festivalis „Senjorai ir jaunystė“. Jurbarką šia proga aplankė ne tik kolegos iš kitų miestų, bet ir bičiuliai iš Prancūzijos. Vytauto Didžiojo pagrindinėje mokykloje Pamiers (Prancūzija) miesto licėjaus moksleivių teatras pristatė spektaklį „Teatro mišrainė“.

Rugsėjo 27 dieną Dvaro parke keturi Lietuvos mėgėjų teatrai iš Utenos, Vilniaus, Jurbarko ir Palangos parodė spektaklius pagal K. Donelaičio poemą „Metai“. Argi ne dyvų dyvai, kad K. Donelaičio išmintimi ir patarimais po 300 metų dalinamės visomis tarmėmis įvairiausiuose Lietuvos kampeliuose, pradėdami repeticijomis salėse, ruošdami rajonų ir miestų šventes ir pagaliau teatro kalba prabildami jubiliejinėje Lietuvos dainų šventėje „Čia mano namai“?

Kronika

Teatro šventė

KRUOPIAI. Teatras yra neatsiejama bendruomenės dalis ir čia turi gilias tradicijas. Dabartinis teatro kolektyvas įkurtas ir vadovaujamas Genutės Baliulienės, teatro pažinimo keliu sėkmingai keliauja jau 27 metus. Pastatyta nemažai spektaklių, muzikinių vaidinimų, dalyvauta rajoninėse, regioninėse, respublikinėse šventėse. Spalio 24 dieną miestelio kultūros namuose vykusioje teatro šventėje salė buvo pilnutėlė. Žiūrovai pamatė du spektaklius: Viekšnių kultūros namų dramos kolektyvo spektaklį R. Mizaro „Prašvilpta laimė“ (režisierė – Birutė Švažienė) ir Kruopių kaimo teatro vaidinimą – Seirijų Juozo (Židonavičiaus) trijų veiksmų komediją „Moterims neišsimeluosi“. Kruopių žiūrovai mėgsta teatrą, todėl negailėjo gražių padėkos žodžių, gražiausių žiedų.

Kronika

„Akmens veidai“ ir jų istorijos

Skirmantė JAVAITYTĖ

Iš kairės: Audronė Dambrauskienė, Saulius Šiurkus, Jolanta Malijonienė, Dainora Čižinauskienė

KAUNAS. Tris mėnesius Nacionalinio M. K. Čiurliono dailės muziejaus Keramikos muziejuje veikė skulptorės-keramikės Audronės Dambrauskienės pirmoji personalinė paroda „Akmens veidai“. Paskutinėmis rugsėjo savaitėmis menininkė praeivius kvietė ir į edukacinius užsiėmimus, juose buvo galima nevaržomai panardinti rankas į molį ir pasigaminti autorinį lipdinį. Ta proga pakalbinome parodos autorę, tecnologą ir kelis lankytojus.

Kas įkvėpė sukurti parodą „Akmens veidai“?

A. Dambrauskienė: Ją inspiravo 2002 metais vykusi kelionė į Graikiją. Ten liečiausi prie akmenų nuolaužų, jas tyrinėjau ir supratau, kad akmuo turi gyvybę, tad imti jį ir suskaldyti, kaip daro skulptoriai, – gaila. Mintis, kad akmuo milijardus metų guli žemėje, ypač suintrigavo, jis tiek visko savyje sukaupęs, kad norėjosi tai išskleisti įvairiausiais būdais. Visgi labiausiai kurti parodą įkvėpė įsigilinimas į akmenų grožį, noras suprasti, iš kur jie tokie ypatingi atsirado. Akmuo man toks gražus, kad negaliu praeiti. Beje, jis idealiai pasitarnauja atskleidžiant mintis.

Kronika

Išpuoselėję tradicijos sparnus

J. Klemkienė. Kūrėja, 1983.

KAUNAS. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje, veikė Jadvygos Mozūraitės-Klemkienės ir Vytauto Klemkos paroda „Išpuoselėję tradicijos sparnus: Jadvygos Mozūraitės-Klemkienės ir Vytauto Klemkos kūryba“. Šiais metais minimos gerai žinomų vyresniosios kartos Lietuvos menininkų J. Mozūraitės-Klemkienės (1923–2009) 91-osios ir V. Klemkos (1924–1991) 90-osios gimimo metinės.

J. Mozūraitė-Klemkienė garsėjo kaip universali menininkė, Juozo Mikėno tradicijos tęsėja, moters temos puoselėtoja. Baigusi skulptūros studijas Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, ji dirbo ne tik skulptūros, bet ir grafikos srityje, domėjosi tapyba, keramika, buvo puiki portretistė, sugebėjo išryškinti ne tik portretuojamojo išorės bruožus, bet ir dvasinį pasaulį.

Išnašos

Knygele įamžintas Šilų klebonas

Julė KILČIAUSKIENĖ

Antanas Mikonis – seminaristas

Šį rudenį išleista knygutė „Dievo garbei, sielų išganymui. Kunigo Antano Mikonio (1906–1969) gyvenimas ir veikla. Šilų bažnyčios istorija“. Joje rašoma apie kun. Antaną Mikonį (1906 05 25–1933 07 23–1969 05 04), Panevėžio vyskupijos Šilų parapijiečiams tarnavusį 1938–1963 metais. Ją parašė Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu Šiluose bibliotekininke dirbusi Audrė Astrauskaitė. Būdama aktyvi kraštotyrininkė, ji iš seniausių Šilų gyventojų rinko prisiminimus. Daugiausiai gerų žodžių išgirdusi apie ilgametį parapijos kleboną kun. A. Mikonį, pradėjo apie jį ruošti knygą. Greitai gimė rankraštis, kurį sudarė dvi dalys. Pirmojoje pasakojama apie Šilų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, o antrojoje – apie ilgametį jos kleboną. Ilgai ieškojusi leidėjų ir jų neradusi, autorė, turėdama sunkią negalią, ėmė paskolą iš banko ir savo lėšomis bei rūpesčiu išleido šią kuklą bet vertingą knygutę.