|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Iš perplėštos širdies pražysta rožėm kraujas
Spalio 26 dieną Leipalingyje Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje klebonas kun. Paulius Marčiulionis aukojo šv. Mišias už 19441953 metais kankintus, kalintus, nužudytus šio miestelio ir jo apylinkių kovotojus už laisvę. Joms pasibaigus, žmonės sustojo prie Dzūkų gatvėje 15 numeriu pažymėto buvusio mokytojų Kaukų namo, kur pokario metais įsikūrė NKVD būstinė. Suskambo Druskininkų tremtinių choro giedamas Lietuvos himnas. Renginio vedėja ir paminklinio akmens statymo darbų koordinatorė TS-LKD Druskininkų skyriaus pirmininkė G. Kuneikienė išvardijo tuos, kurių dėka iškilo šis atminties ženklas. Akmenį atidengė Angelė Ūselytė-Priekulienė ir Gintaras Žilys. Kartu su kitais dėdama gėles prie paminklo, A. Kuckailienė pasakė, jog jos skiriamos mirusiai mamai, kuri, atplėšta nuo šešių vaikų, taip buvo per tardymus kankinama, jog supūliavo stuburas. |
||
|
|
||
Kryžių kalne LLKS koplytstulpis Jonas Burokas
Mintis pastatyti koplytstulpį Kryžių kalne nepaliko visą sovietinės okupacijos laikotarpį, nepaliko ir iki šiol. Nedavė ramybės prisiminimai apie Vytauto Vaineikio ir mūsų motinas, kurių vaikai kalėjo sovietiniuose lageriuose. Jos abi turėjo tą patį Bronės vardą ir kasdien meldėsi prašydamos Dievo, kad jų vaikai sveiki sugrįžtų į Tėvynę. Jos dažnai susirašinėjo laiškais, aprašydamos savo dvasios kančias, dalinosi prisiminimais apie savo vaikus ir linkėjo viena kitai greičiau pamatyti savo sūnus prie namų slenksčio. Tai buvo seniai, prieš 50 metų. Jos abi nutarė, kad pastatys Kryžių kalne po kryžių. Vytauto mama gyveno Šiauliuose ir savo sumanymą įvykdė. Kaip ji rašė, nunešė kryžių iš Šiaulių ant savo pečių į Kryžių kalną. Mūsų tėvelis suvirino vamzdžio formos kryžių, bet jis dėl atstumo ar kitų priežasčių taip ir liko stovėti įsmeigtas prie mūsų senelių ir broliuko Ramučio kapo Ukmergėje. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |