|
Keičiasi krašto gynybos strategija
Dr. Povilas Jakučionis
Truputis istorijos. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) daugiau nei 15 metų vis rašė rezoliucijas ir straipsnius, mūsų atstovai Seime teikė įstatymų projektus ir pasiūlymus ragindami stiprinti Krašto apsaugą, didinti jos finansavimą, plėsti gynybos infrastruktūrą, didinti reguliarios kariuomenės karių skaičių, neatsisakyti šauktinių kariuomenės, o jeigu būtina, tai pirma sukurti viso jaunimo pradinio karinio apmokymo sistemą, plėsti rezervo ir savanorių kariuomenės pajėgumus, tobulinti Teritorinės gynybos sistemą, visaip remti Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS), sudaryti jai sąlygas mokyti savo narius karo dalykų, duoti šauliams ginklus ir teisę palaikyti tvarką visuomenėje. Juk esame demokratinės Europos pakraščio valstybė, iš dviejų pusių spaudžiama nedraugiškų kaimynų.
Deja, iki šiol į mūsų įspėjimus ir reikalavimus nebuvo kreipiama jokio dėmesio. Priešingai, 19921996 metais, valdžioje esant Lietuvos demokratinei darbo partijai (LDDP), buvo bandyta atsisakyti kariuomenės. Dėl to pasipiktino patriotinė visuomenė, net kilo savanorių maištas Pakaunės miškuose. Samprotauta: Niekas mūsų nepuls, neprovokuokime Rusijos. Lėšų trūksta liaudies gerovei kelti ir valstybės ūkiui gelbėti. Begelbėdami kolūkius ir savųjų prichvatizuotas buvusias visasąjungines įmones, jie sužlugdė bankus, sugriovė visą valstybės finansų sistemą ir per eilinius Seimo rinkimus pasitraukė į politikos nuošalę.
19962000 metais valdžioje buvusi Tėvynės sąjunga-Lietuvos konservatoriai (TS-LK) pradžioje energingai ėmėsi valstybės finansų sanavimo, kėlė ūkį, algas ir pensijas. Rūpinosi krašto gynybos būkle. Bet netikėtai užklupo Rusijos ūkio krizė ir sužlugdė visas greito geresnio gyvenimo svajones. G. Vagnorius atsistatydino, įkūrė naują partiją, tuo gal norėdamas sukelti politinę krizę, bet TS-LK mobilizavosi, liko valdžioje ir tęsė pradėtus darbus. Deja, daug laiko buvo prarasta, kadencija baigėsi, liko nebaigti projektai ir darbai.
20002008 metais Lietuvos saugumas buvo ženkliai sustiprintas. Buvome priimti į NATO ir Europos Sąjungą. Po šių laimėjimų socialdemokratai vėl sugrįžo prie senos idėjos, esą Lietuvą gins NATO, ir mums didelės kariuomenės nereikia. Pakaks mažos, bet stiprios kariuomenės. Esą reikia tik dviejų trijų batalionų dalyvauti NATO užsienio misijose ir dar Garbės sargybos kuopos iškilmėms papuošti. Kilo opozicijos ir visuomenės pasipiktinimas. Valdantieji kaltino opoziciją, jog ši nepasitiki NATO, o tai kenkia geram Lietuvos įvaizdžiui.
Nei lenkų autonomininkų antilietuviškos politikos inspiruotos Draučių kaimo lietuvių žudynės, nei Rusijos ketinimai pramušti per pietinę Lietuvą koridorių į Karaliaučiaus kraštą, nei Padnestrės, Estijos rytų pasienio ar Gruzijos įvykiai nepamokė LSDP politikų ir tada kariuomenės vadovybėje buvusių sovietinio mentaliteto generolų. Deja, ir visos Europos Sąjungos nepamokė yrančios Serbijos vidaus karai, Bosnija ir Kosovas, Abchazija ir Pietų Osetija... Socialdemokratai bijojo Krašto Apsaugos Savanorių Pajėgų (KASP) kariuomenės, gal kad ši nepakartotų Pakaunės įvykių. Jie sistemiškai mažino savanorių ir rezervo pajėgas, demontavo teritorinės gynybos sistemą. Karių skaičius svyravo tarp 57 tūkstančių, rezervo buvo 4 tūkstančiai. Visa tai vyko vadovaujant Krašto apsaugos ministrams Linui Linkevičiui ir Juozui Olekui. Pastarasis, po eilinių Seimo rinkimų perduodamas įgaliojimus R. Juknevičienei, suskubo panaikinti šauktinių kariuomenę.
20082012 metais TS-LDK žadėjo grąžinti šauktinių kariuomenę ir ženkliai sustiprinti Krašto gynybos pajėgumus. Tačiau maža ką nuveikė, nes prasidėjusi pasaulinė finansinė, o vėliau ir ūkio krizė vėl nubraukė visus gerus ketinimus. Teko mažinti valstybės išlaidas net ir Krašto gynybai. Pavyko tik pradėti jaunimo savanoriškus bazinius karinius mokymus ir ribotas rezervo pratybas.
Atsikvošėta tik Rusijai užpuolus Ukrainą. Rusiška patarlė sako: Kol perkūnas netrenks, mužikas nepersižegnos. Panašiai esti ir su mūsų politiniu elitu: kol Hanibalas neatsiranda prie vartų, tol elitas ramiai žaidžia savo politinius žaidimus, nesirūpindamas rytdiena. Reikėjo, kad V. Putinas atplėštų nuo Ukrainos Krymą ir dar porą jos rytinių sričių, kad visos partijos, Vyriausybė ir Seimas susirūpintų Krašto gynybos būkle. Elito mąstymas lyg pagal komandą pradėjo keistis į gera. Tik ar visų, ar pakankamai? Padidintas finansavimas, pamažu atstatomos teritorinės gynybos struktūros. Apie šauktinių kariuomenės sugrąžinimą pradėjo kalbėti ne tik opozicija, bet ir Premjeras, Prezidentė, naujas kariuomenės vadas generolas majoras Jonas Vytautas Žukas. Tik ministras Juozas Olekas kol kas nemato tokio reikalo. Estijos prezidentas T. H. Ilvesas priminė Baltijos valstybių kolegoms, kad jie suklydo, pereidami prie profesionalios kariuomenės, ir dabar negali užtikrinti reikiamo kariuomenės rezervo. Baltijos šalys turi keisti savo karybos metodus. Europoje tik Estija, Suomija, Norvegija, Šveicarija ir Graikija turi privalomą karinę tarnybą. Jos visos kaip ir Lietuva yra pakraščių valstybės. J. V. Žukas pasisako už mišrią sistemą, kuri sudarytų sąlygas aktyvaus rezervo karių ir savanorių kariuomenės skaičiaus didinimui. Pripažįsta reikalą rengti pakartotinus mokymus rezervistams ne tik tarptautiniuose mokymuose, bet ir nacionaliniuose. Mūsų kariuomenei reikia daugiau modernios technikos. Prezidentės iniciatyva jau įkurtos ir Alytuje veikia greito reagavimo pajėgos. Jos gali būti panaudotos savigynai net ir taikos metu.
Valio! Seniai taip reikėjo!
Ar kursime Vietinę savigynos gvardiją? Tai pasvarstymai pagal A. Kubilių apie šiandienos karus ir kariuomenes. Dabartiniuose karuose nėra fronto, arba jis yra visoje teritorijoje. Reguliari kariuomenė ar ypatingi antiteroristiniai būriai dažnai yra bejėgiai prieš sukilėlius, ypač kai jiems padeda kaimyninės valstybės. Sukilėliams padeda kaimyninės valstybės, jų tautinės ar religinės mažumos ir žemas pragyvenimo bei socialinės apsaugos lygis, menkas vietinių gyventojų išprusimas ir teritorijos ekonominis atsilikimas. Sukilėlių būrių veikla palyginti pigiai kainuoja, o kariuomenės veiksmai labai brangūs ir mažai efektyvūs.
Esant tokioms sąlygoms, teritorinė savigyna būtų bene vienintelė reali apsauga nuo teroristų ir sukilėlių. Tai būtų vietos civiliai asmenys, turintys karinės patirties, gerai žinantys savo teritoriją ir jos žmones. Savigyna priešinasi įsiveržusiems samdiniams teroristams ir reikalui esant pasikviečia į pagalbą kariuomenę. Tam reikia visus jaunuolius mokyti karo dalykų, sustiprinti Lietuvos šaulių sąjungą, gal vėl grąžinti šauktinių kariuomenę. Tai ypač aktualu Baltijos šalims, kur yra didelė rusakalbių diaspora. Galime sulaukti žaliųjų žmogeliukų iš Baltarusijos ar Karaliaučiaus krašto... Dabar Lietuvoje turime 8 tūkstančių profesionalią kariuomenę. Ją reikia padidinti iki 12 tūkstančių. Taikos metu reikia turėti 20 tūkstančių kariuomenę ir 70 tūkstančių rezervistų. Norint išlaikyti tokį skaičių, savanoriški baziniai kariniai mokymai kasmet turi paruošti nors po 3000 rezervui tinkančių karių. Dabar paruošiama tik iki tūkstančio... Tad privalomos karinės tarnybos sugrąžinimas būtų efektyviausias ir pigiausias problemos sprendimo būdas. Deja, Lietuvos karinė strategija ir doktrina savigynos galimybės nenumato. Kariuomenė nemokoma partizanų karo taktikos. Net šauliai esant reikalui negali veikti savarankiškai, gali vykdyti tik centrinės karinės vadovybės užduotis. Juk būtent tokioms užduotims buvo rengiami tarpukario Lietuvos šauliai. Dažnas jų turėjo namuose ginklą. Deja, tada šaulių būta arti 68 tūkstančių, dabar tik 8 tūkstančiai. Būtina sparčiai didinti šaulių gretas. Gal būtent šauliai galėtų sudaryti savigynos gvardijos branduolį?
Šauliai, rezervo kariai, savanoriai kaip tik galėtų efektyviai ginti arba atstatyti tvarką savo gyvenamoje teritorijoje. Reikia skubiai peržiūrėti karinę strategiją ir doktriną, keisti atitinkamus teisės aktus ir perskirstyti Krašto apsaugos finansavimą, mano A. Kubilius. Dabar, gresiant užpuolimui ar konvenciniam karui, svarbu yra ruošti jaunimą ir visuomenę pilietiniam ir ginkluotam pasipriešinimui. Šiame bare aktyviai dirba LPKTS, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS) ir kitos visuomeninės pasipriešinimo dalyvių organizacijos.
Yra ir kitų siūlymų. Seimo narys Liutauras Kazlavickas siūlo įvesti Krašto gynybos programą bendro lavinimo mokyklose jau nuo 2015 metų. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A. Paulauskas siūlo pradėti diskusijas apie Karinį parengimą mokyklose.
Kad tik nenusidiskutuotume be galo ir krašto. Visas idėjas reikia svarstyti ir, atrinkus geriausias, nedelsiant įgyvendinti. Nes Hanibalas jau stovi prie vartų!
© 2014 XXI amžius
|