2014 m. gruodžio 12 d.    
Nr. 47
(2118)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Gimtinė:
žmonės
ir darbai


XXI Amžius


Brandžiausi metai – Krikštonyse

Kun. Jonas Reitelaitis: istorikas, siuvėjas, audėjas, tautosakininkas, vienas geriausių liaudies medicinos žinovų ir gydytojų

Irena Petraitienė

Kun. Jonas Reitelaitis 1949 metais

Viena paskutiniųjų kun. Jono
Reitelaičio nuotraukų 1966 metais
Nuotraukos iš arkiv. Sigito
Tamkevičiaus archyvo

Krikštonių Kristaus Karaliaus
bažnyčia, kurią suprojektavo
ir pastatė kun. Jonas Reitelaitis

Lapkričio 23 dieną sukako 130 metų, kai 1884-aisiais, Sasnavos valsčiuje, Navasodų kaime gimė kun. Jonas Reitelaitis (1884 11 23–1913 01 19–1966 11 30), istorikas, nuo 1914 metų Lietuvių mokslo draugijos narys, 1917 metų Vilniaus konferencijos dalyvis, Krikštonių Kristaus Karaliaus bažnyčios projektuotojas ir statytojas.

Penkiolikametį Joną Reitelaitį, kuris, jo žodžiais, Sasnavoje pas Germanavičių ,,ruskai“ mokinosi nepilnus dvejus metus, tėvai ketino leisti į Veiverių mokytojų seminariją. Bet pačius geriausius norus pančiojo menkos grytelninkų šeimos išgalės. Gizeliu pas kaimo ,,kriaučių“ būti – kas kita. Pramokęs sermėgėlę sudygsniuoti, marškinėlius piemenukui sukirpti Jonas, iš vieno sodžiaus į kitą siūti eidamas, į savo krepšį ir kunigo Čėsnos duotų lietuviškų laikraščių, knygelių įsimesdavo. 1899-aisiais, pirmaisiais Jono gizeliavimo metais, Sasnavos koplyčios kapelionu iš Marijampolės buvo atkeltas kun. Stanislovas Čėsna (vėliau filijos rektorius, pirmas Sasnavos klebonas), vienas ,,Sietyno“ švietimo ir kultūros draugijos kūrėjų. 1894 m. birželio 21 d. Meškučiuose jo tėvų ūkininkų Čėsnų namuose, vadinamuose Čėsnyne, įvyko steigiamasis draugijos susirinkimas. Nors caro valdžia ,,Sietyną“ susekė, knygnešius areštavo, bet kunigas Stanislovas į Sasnavą atsivežė tą patį, nė kiek neprigesusį tikslą, skleidžiant lietuvybę, kaimą šviesti. Sasnavos koplyčioje, išvydęs karštai besimeldžiantį jaunuolį, pakalbino. Tai ir buvo Jonas Reitelaitais iš Navasodų kaimo, siuvėjas, trokštantis, bet neturintis galimybių mokytis, todėl besistengiantis pats per save... Iš pusės žodžio kunigas supratęs, kokia parama jam reikalinga, pakvietė į savo turtingą biblioteką. Nuo pirmos pažinties užsimezgusi mokytojo ir mokinio bičiulystė augo, brandindama vaisius. ,,Šaltinyje“, ,,Viltyje“, kituose lietuviškuose leidiniuose Nemo slapyvardžiu straipsnius pasirašinėjęs kun. S. Čėsna ir Joną skatino plunksną miklinti. Kai šis perskaitė pirmąsias išgirstas ir užrašytas kaimo žmonių istorijas (vėliau sugulusias į apybraižą ,,Sasnavos bruožai“), kunigas Stanislovas įsitikino, kad apie kunigystę svajojantis Reitelaitis iš tiesų turi Dievo dovaną.

1907 m. vasario 3 d. Sasnavoje įvyko ,,Žiburio“ draugijos organizuota pramoga. ,,Šaltinis“ rašė, kad ,,deklamatoriai darė malonų įspūdį ant susirinkusių ypatų“. Tarp jų išsiskyrė vaikinas Reitelaitis, skaitęs savo eilėraščių ir apysakaitę ,,Smakras Krivaičių kamaroje“. Vakaro pabaigoje kalbą pasakė svečias, Marijampolės bažnyčios vikaras, poetas kun. M. Gustaitis, linkėdamas tokius renginius organizuoti ir atokesniuose kaimuose. Atskira kalba buvo su Reitelaičiu. Jos turinį nesunku nuspėti, žinant, kad Jonas dešimt kilometrų pėsčias kulniuodavo į Marijampolę konsultacijoms, nes buvo sutarta, kad egzaminus į ketvirtą gimnazijos klasę laikys eksternu. Prel. M. Krupavičius atsiminimuose rašė, kad J. Reitelaitis į Marijampolės gimnaziją atėjo klumpėmis apsiavęs ir su virvele surišta marškinių apykaklaite. Egzaminus išlaikė, nustebindamas visus egzaminatorius. Lotynų, prancūzų kalbų jis išmoko iš kunigo Čėsnos duotų žodynų: ,,Tai buvo fenomenas! Taip padarė ir Pranas Dovydaitis, tik šis buvo mokęsis Veiverių mokytojų seminarijoj, turėjo supratimo apie egzaminus, mokymo sistemą, programas ir t. t. Reitelaitis to viso neturėjo“. Apie Marijampolės gimnazijoje vykusius egzaminus paties atsiminimuose rašyta: ,,Vilkėjau labai menkais drabužiais, mano viršutinis apvalkalas buvo sena, sušutusi ir net lopyta milynaitė ir labai lopyti kamašai. Dėl to aš atkreipiau dėmesį egzaminuotojų ir dėl to kun. Gustaitis apgailestavo, kad negalėjau laiku mokytis“.

„Mano stojimas seminarijon sutapo su Jalbžykovskio, buvusio Vilniaus arkivyskupo, įsigalėjimu seminarijoj ir pradėjimu smarkiu tempu varyti lenkinimo politiką seminarijoj“, – šitaip rašė prel. M. Krupavičius, J. Reitelaičio, kuris į Seinų seminariją įstojo 1907 metais, bendramokslis. Naujajam seminarijos inspektoriui kun. R. Jalbžykovskiui sumanius į naujas patalpas perkeltoje bibliotekoje daryti atranką, pirmakursis klierikas J. Reitelaitis buvo paskirtas į komisiją nurašyti senas ,,nenaudingas“ knygas, kurių vertę suprasdamas skaudama širdimi tris dienas ,,šlamštą“ kišo į krosnį. Į šią komisiją jį pakvietęs istorikas kan. prof. Pr. Augustaitis, vadovėlio ,,Bažnyčios istorija“ autorius, labai išgyveno šią tragediją. Tris savaites negalėjo dirbti bibliotekoje ir matydamas tuštėjančias lentynas vis dūsaudavo: „Bože, Bože...“ (Dieve, Dieve). Tačiau svarbesnes lietuviškas knygas naikinti Reitelaičiui, aišku, neleido širdis, nekilo rankos. Pasitaręs su draugais, nutarė jas paslėpti. Išėmę iš grindų dvi lentas, iškasė žemę ir nepastebimai išnešė. Po to sudėję knygas, lentas grąžino į vietą. „Seminarijos bibliotekininkas buvo lietuvis klierikas Jonas Reitelaitis, – atsiminimuose rašė prel. M. Krupavičius, – vyras gabus, plačiai apsiskaitęs, visą didžiulę seminarijos biblioteką žinojęs kaip savo penkis pirštus, sugebėjęs prašomą knygą ne tik paduoti, bet ir atversti knygos puslapį, kuriame prašomi reikalai buvo liečiami. Žmogus geležinės sveikatos, visą laisvalaikį praleidęs bibliotekoje, todėl tik važiuodamas vasaros atostogų, pasigesdavo savo kepurės ar palto, nes visus laisvalaikius ir net kartą per savaitę privalomą pasivaikščiojimą praleisdavo bibliotekoje“. Čia rado Simono Daukanto rankraštį (manoma, kad jo kopiją), žinių apie pirmąjį lietuvybės švietėją Suvalkijoje kun. Antaną Tatarę. Pagal bibliotekoje surinktą medžiagą parašė ir 1910 metais „Šaltinyje“ publikavo straipsnius apie lietuvių litetaratūros klasikus Kristijoną Donelaitį, Stanislovą Rapalionį, Saliamoną Slavočinksį. Mikalojų Daukšą ir Abraomą Kulvietį. Lietuvių mokslo draugijos leidinys ,,Lietuvių tauta“ Račių Jono vardu išspausdino jo apybraižą apie Gudelius. 1912 metais „Vadovui“ parengė straipsnius apie Šventojo Rašto vertimo į lietuvių kalbą istoriją ,,Žydų tauta Kristaus laikais“.

Seinų seminarijoje lietuviškoji veikla koncentravosi slaptoje draugijoje, kurios siela ir vadovas buvo J. Reitelaitis. Jos tikslas – stiprinti tautinę būsimųjų kunigų dvasią ir susipratimą, plėtoti pasireiškiančius polinkius ir gabumus, anot M. Krupavičiaus, lietuviškam gyvenimui parengti naudingą darbininką ir vadą bent parapijos ribose. Šitoks slaptas veikimas būdavo griežtai draudžiamas. Draugijos slaptieji susirinkimai vykdavo pas Reitelaitį bibliotekoje. Vicerektoriaus Jalbžykovskio užklupti, būtų turėję pasiteisinimą, kad į biblioteką atėjo reikalingų knygų. Ir Seinų seminarijoje studijavęs kun. J. Stakauskas rašė, kad lietuviškus laikraščius skaityti saugiausia buvo bibliotekoje, nes Reitelaitis įsileisdavo tik vyresniuosius ir mokančius tylėti klierikus, todėl „lenkai nesuuodė ir nė vienas lietuvis su laikraščiais neįkliuvo“.

Draugijos organizuojamų viešų vakarėlų pasirodymams būdavo parenkami, pasak M. Krupavičiaus, tikri ir tiršti patriotiški dalykai, kurie ne tik erzinamai, bet ir provokuojančiai veikdavo lenkų klierikus ir profesorius. „Šitokiem darbam atlikti kviesdavom tiktai gabius klierikus, kuriem joki profesorių kerštai negalėjo pakenkti. Kviesdavom tik savanorius klierikus. Kiekvienas toks vakarėlis susilaukdavo didesnės ar mažesnės aukos: pabarimo ar gero vardo nustojimo, o kartais ir visai rimtų pasekų“. Patikimiausi J. Reitelaičio vadovaujamo slapto sambūrio nariai, be M. Krupavičiaus, buvo Vl. Pėstininkas, P. Gerulis-Kragas, V. Gurevičius, P. Dambrauskas ir V. Mykolaitis, draugijoje gavęs Putino slapyvardį. Kaip J. Reitelaitis tapo Putino krikštatėviu, rašyta jo atsiminimuose: „Mykolaitis nieku būdu nenorėjo tikėti, kad kūrinys tiktų spaudai, ir slapyvardžio nenorėjo duoti. Galų gale apsisprendė Putinu būti. Kadangi smarkiai susijaudinęs ir išraudęs šį vardą pasakė, tai man kaip tik ir gražiausias, ir tinkamiausias šis pasivadinimas atrodė“. Jau kitą dieną J. Reitelaitis Mykolaičiui įteikė naują „Šaltinio“ numerį, kuriame Putino vardu buvo išspausdintas jo pirmas eilėraštis. Seminaristai pirmametį klieriką irgi buvo linkę geriau vadinti Putinu.

1913 m. sausio 19 d. Seinų katedroje vyskupas Antanas Karosas, Joną Reitelaitį įšventinęs į kunigus, paskyrė vikaru į Lenkijos miestelį Novogradą (Lomžos sritis, Augustavo vaivadija). Dirbdamas Mozūrijoje kunigas Jonas turėjo progos geriau pažinti lenkų katalikus ir to krašto ypatumus. Čia jį pasiekė ir jaudinantis „Vadovo“ redaktoriaus kun. Prano Kuraičio, žinojusio kun. J. Reitelaičio gabumus ir ypatingą polinkį istorijai, pasiūlymas jam tęsti studijas Šveicarijos Liuveno universitete. ,,Labai malonėčiau šiek tiek daugiau pasimokinti. Gal kitą kartą iš netyčių, prie kokios progos, būtų galima gauti leidimą išvažiuoti, labai prašyčiau...“ – dėkodamas už rūpestį ir apgailestaudamas rašė jis kun. Pr. Kuraičiui adresuotame laiške. Tačiau ir vėliau karštam norui toliau mokytis nelemta buvo išsipildyti. Apie tai liudija kun. Pr. Kuraičiui rašytos eilutės: „In užsienį pirmai neleido, dabar galėčiau ištrūkti, bet pats nenoriu, nes būtų nuostolių. Mat pradėjau draugijas – turėtų nustoti – tas suparalyžiuotų žmones – gautų apatijas. Tat nebent dar metus kitus lauksiu. Ar gal ir taip liksis – gaila būtų...“

Į Šventežerį kun. J. Reiteleitis atvyko Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. 1914-ieji jo gyvenime ženklūs ir tuo, kad jis, parašęs ir publikavęs nemažai straipsnių lietuviškuose leidiniuose, apybraižas „Trumpa lietuvių raštijos istorija“, „Gudelių parapija“, tapo 1907 metais dr. J. Basanavičiaus iniciatyva įkurtos Lietuvių mokslo draugijos nariu, nuolatiniu jos leidinio „Lietuvių tauta“ autoriumi. Vikaraudamas turėjo galimybę rinkti ir tikrinti istorinius faktus ne tik Žemaičių vyskupijos kapitulų, bet ir Vilniaus archyvuose.

   Po kelerių metų paskirtas Seirijų parapijos klebonu pateko į istorinį Lietuvos išsivadavimo sūkurį, kai buvo rengiamasi šaukti 1917 metų Lietuvių konferenciją. Tikrų rinkimų okupacijos sąlygomis suorganizuoti nebuvo galima. Patikimi asmenys buvo parinkti ir pakviesti pagal parapijas. Seirijai išrinko parapijos kleboną kun. J. Reitelaitį. Jis buvo vienas iš 69 išrinktų lietuvių katalikų dvasininkų, tarp jų, beje, buvo ir pirmas kunigo Jono mokytojas, Sasnavos klebonas kun. St. Čėsna. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusi Lietuvių konferencija išrinko Lietuvos Tarybą, kurios nariai 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.

Seirijų žmonės, sužinoję kun. J. Reitelaičio parvežtas naujienas džiaugėsi, ,,kad nebereiksią toliau kęsti ir vilkti svetimo jungo. Ūpas žmonių pakilo ir tik laukė, kada bus pagarsinta liuosa ir savistovi Lietuva“. Tokių nuotaikų pagautas klebonas ieškojo būdų, kaip seirijiškius skatinti pačius kurti gyvenimą, todėl organizavo amatų mokymo kursus. Pats žinių sėmėsi iš P. Vileišio parengtų ir išleistų knygelių „Paprasti rakandai ir išdirbiai iš šakų“, „Ką ir kaip kai kurie amatininkai dirba“, „Tekinimo amatas“ ir „Kai kurie amatai“. Kun. J. Reitelaitis Seirijuose pastatė lentpjūvę, jo iniciatyva čia buvo įkurtos ir sėkmingai veikė „Saulės“ ir „Aušros“ bendrovės.

Nors bendramokslis, bičiuliu tapęs prel. M. Krupavičius atsimimimuose tarsi apgailestavo, kad kunigas Jonas, talentingas istorikas publicistas, savo plunksną išmainė į kooperatyvų kūrimą, tačiau Seirijų laikotarpis ne mažiau kūrybingas. 1921–1922 metais keliuose „Mūsų senovės“ numeriuose publikuota „Liškiavos monografija“, 1923 metais „Tautos žodyje“ – apybraiža „Veisiejai“. Toliau buvo renkama kraštotyrinė medžiaga apie Dzūkijos parapijas.

„Tai buvo rinkinys vienų kalnų su nedirbamomis viršūnėmis. Kai kuriuose kalnuose žemė buvo ėgliais apaugusi; buvo kelios dešimtys augančių beržų. Pievos parapijos žemėje nebuvo nė kiek, tik keliose tarpkalnių duobėse telkšojo maurotas vanduo. Kalnų ir pakalnių dirvose riogsojo kaimenės didžiulių akmenų, o ėglynai ir duobės užverstos buvo suverstų akmenų“. Šitaip apie Krikštonis rašė kun. J. Reitelaitis, gavęs Vilkaviškio vyskupijos kurijos kanclerio kan. J. Laukaičio laišką, kuriame pavesta organizuoti parapiją: vadovauti bažnyčios ir klebonijos statybų darbams. 1927 m. sausio 15 d. kun. J. Reitelaitis iš kurijos gavo raštą, kuriame pavesta kunigui iš Seirijų persikelti klebonauti į Krikštonis ir toliau organizuoti parapiją. Nuo tų pačių metų pavasario prasidėjo nuolatinis kun. J. Reitelaičio gyvenimas Krikštonyse, anot jo paties, naujosios bažnyčios „statybos darbai bei vargai“. Prieš pradėdamas statyti bažnyčią, 1927 metais J. Reitelaitis buvo nuvykęs į Kauną pas architektus užsakyti bažnyčios projekto: „Buvau pas Dubenickį, Landsbergį ir dar pas dvejetą. Visi nenorėjo daryti plano sulig mano pageidavimu ir siūlė savo jau turimus, girdami, kad tai esą lietuviškas, gražus stilius. Man atrodė toki planai labai kažkaip keturkampuoti – kubiniai, bokštai tolygūs, kamino išvaizdos, kurių pokariniuose griuvėsiuose daug būdavo matyti. Ir kas blogiausia, kad vienas už pagaminamą planą pareikalavo 5000 litų, kitas (Dubenickis) pasakė, kad žemiausia kaina būsianti 3000 litų. Statybos kasoje pinigų nebuvo nė cento, ir nematyti buvo nė iš kur jų paimti. Viso labo ligi galo metų statybos kasoj nesusidarė 5000 litų. Tariausi su komitetais, jie pinigams šaltinio nežinojo, jie norėjo tik statyti, nes statybai medžiagos buvo; cemento, akmenų, žvyriaus. Darbininkai – iš eilės gyventojai. Pasiklausiau dekano ir parodžiau jam savo sustatytą planą. Dekanas patarė patiems statyti, tik žiūrėk, kad tvirtai tai būtų padaryta. Taip ir užsimojau bažnyčią statyti 10 litų kasoje turėdamas“.

Kad būtų patvirtintas kunigo sukurtas bažnyčios projektas, rašė menotyrininkė S. Slavinskienė, jį turėjo patvirtinti diplomuotas architektas. A. Jankevičienės teigimu, pasirašyti sutiko V. Žemkalnis-Landsbergis, kuris galbūt projektą kiek pakoregavo. Darbai buvo pradėti 1927 m. birželio 30 d. nuo šiaurinės presbiterijos sienos. 1931 metais buvo pabaigtas mūryti bažnyčios frontonas, 1932 metais uždengtas stogas, o 1934 metais baigtas statyti šiaurinis bokštas. Viskas buvo statoma talkos būdu ir iš aukotojų pinigų. Už aukas, suteiktas nuolatinės Krikštonių bažnyčios statyboms, žmonėms buvo dovanojami atvirukai su bažnyčios projekto kopija.

Apie bažnyčios konsekraciją klebonas taip rašė: „Buvo numatyta labai iškilmingai bažnyčią pašventinti, tačiau apsigalvojęs nutariau nesidemonstruoti. Gavęs vyskupo įgaliojimą, 1934 m. rugsėjo 30 d., susirinkus į pamaldas žmonėms, sulig ritualu pašventinau pats vienas Kristaus Karaliaus garbei ir parašydinau pašventinimo aktą“, – rašė kun. J. Reitelaitis. Aktą pasirašė klebonas, parapijos komiteto pirmininkas ir nariai. Kraštotyrininkas Br. Kašelionis rašė, jog Krikštonių jaunimas surinko 300 litų ir nupirko varpą, paveikslus nutapė Petras Rusinas, stacijų rėmus iš Valento Krikščiūno alksnio padarė Petras Kisielius ir Vincas Mizeris. Marija Subačienė padovanojo altoriui užtiesalą, per Liškiavos kleboną iš Amerikos buvo gautas medinis tabernakulis, Turčinavičienė iš Seirijočių kaimo už 200 litų nupirko Švenčiausiajam laikyti taurę.

1927–1935 metais visus konstrukcinius brėžinius atliko pats kun. J. Reitelaitis. Medinį sienų karkasą dažniausiai darė vienas, retai kieno padedamas, nes šį darbą mažai kas išmanė. Klebonas drauge su darbininkais dirbo ir kitus darbus: jis buvo ir mūrininkas, ir tinkuotojas, ir dailidė. Pats pagamino bažnyčiai suolus ir klausyklas. Pasakojama, kad kartais su reikalais atvykę parapijiečiai nepažindavo savo klebono, apsivilkusio darbiniais drabužiais, ir jį patį paklausdavo, ar klebonas namie. Jis prašydavo žmones eiti į klebono butą, o pats įėjęs pro kitas duris, apsivilkdavo sutaną ir pasitikdavo savo svečius.

Dirbdamas prie bažnyčios statybos, kun. J. Reitelaitis gavo astmą ir širdies ligą, sunkiai begalėjo kvėpuoti ir vaikščioti. Tada daugiau laiko skyrė istoriko darbui. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje Kalvarijoje klebonaudamas prel. M. Krupavičius paprašė, kad kun. J. Reitelaitis parašytų tos vietovės istoriją. Rankraštį gavęs 1937 metais išsaugojo per visus emigracijos metus (pati didžiausia ir brandžiausia kun. J. Reitelaičio monografija „Kalvarija“ išleista jau po jo mirties, 1968 metais Romoje). Krikštonyse, remdamasis istorikų K. Jablonskio ir R. Šalūgos jam atsiųsta medžiaga, sudarė dviejų tomų Užnemunės istorinių dokumentų rinkinį, apimantį 1486–1631 metus. Savo surinktais duomenimis dosniai dalijosi su to meto istorikais ir kraštotyrininkais, jo rankraščiai saugojami Vilniaus universiteto, M. Mažvydo bibliotekose, archyvuose.

Dzūkijoje vyresnės kartos žmonės, atsimenantys kun. J. Reitelaitį, pasakojo, kad jis buvo nepaprastas žmogus: istorikas, siuvėjas, audėjas, tautosakininkas, vienas geriausių liaudies medicinos žinovų ir gydytojų. Dėvėdavo paties pasisiūtus drabužius. Mėgo fizinį darbą ir daug dirbo. Dažnai pasitaikydavo, kad interesentai jį rasdavo dengiantį stogą ar mūrijantį krosnį. Visą gyvenimą buvo paprastas, sąmojingas, švelnus ir gailestingos širdies. Visas savo pajamas sunaudojo bažnyčios statybai ir mokslo reikmėms.

Lietuvos Mokslų akademijos bendradarbiai jo laukdavo ir priimdavo išskėstomis rankomis, kad galėtų pasidalinti žiniomis. Rankraštyno darbuotojams, jis buvo nepamainomas talkininkas, kai reikėdavo perskaityti išdilusius dokumentus ar bent paaiškinti jų turinį. 1966 m. lapkričio 30 d., mirus kun. J. Reitelaičiui, jo laidotuvėse dalyvavo ir Lietuvos Mokslų akademijos atstovai.

„Dar būdamas vaikas, 1946–1955 metais, daug bendravau su šia iškilia asmenybe – patarnavau šv. Mišiose, padėdavau tvarkyti gausią biblioteką, – atsiminimuose rašė Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. – Gal ir gyvenimą nusikėliau nuo aukštųjų jo knygų lentynų. Stebino kunigo darbštumas: jis arba rašydavo, arba triūsdavo dirbtuvėse – gamino bažnyčiai, mokyklai langus, įvairius baldus. Susirgęs astma, rašyti galėjo tik klūpėdamas ir atsirėmęs alkūne. Tačiau rašė daug. Netgi mirties akivaizdoje manęs paprašė užbaigti spausdinti rankraštį. Turtai jo neviliojo. Visas santaupas aukojo švietimui, kultūrai, rėmė neturtingus kraštiečius. Jo parapijoje nekildavo jokių konfliktų“.

2004 m. rugsėjo 5 d., minint 70-ąsias Krikštonių Kristaus Karaliaus bažnyčios pastatymo metines, Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius padovanojo parapijai didelį meniškai išpuoštą kryžių. Jį parapijiečiai pastatė kaimo kryžkelėje, arkivyskupas, jį pašventinęs, pasakė: „Pastačiau kryžių, nes žmogaus gyvenime labai reikalingas Dievas“. Bažnyčioje sakydamas pamokslą papasakojo, kaip kun. J. Reitelaitis, lankydamasis Šiluvoje, labai susidomėjo Švč. Mergelės Marijos, Ligonių Sveikatos, statula. Ji pagaminta Londone dar XVIII amžiuje. Sugrįžęs į parapiją, į tą nuošalų Dzūkijos kampelį, sumanė čia surengti Ligonių Sveikatos atlaidus. Jis norėjo, kad ir Krikštonių parapijos žmonės mylėtų Mariją, o ji juos globotų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija