2014 m. gruodžio 12 d.    
Nr. 47
(2118)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Apginti partizano garbę

Algimantas Zolubas

Antanas Kraujelis-Siaubūnas

Per pastaruosius Seimo rinkimus daugumą balsų laimėjo kairiosios partijos, jos sudarė kairiąją koaliciją ir atitinkamą vyriausybę, todėl visose srityse stebimas akivaizdus buvusios sovietinės nomenklatūros atsigavimas, nemaskuotas nuostatos „prie ruso buvo geriau“ propagavimas, Lietuvos Sąjūdžio idėjų ignoravimas, aktyvių Sąjūdžio veikėjų šalinimas iš užimamų pareigų, partizaninio karo reikšmės niekinimas, partizanų šmeižimas arba pastangos per teismus juos pripažinti kriminaliniais nusikaltėliais. Nors neformaliai, tačiau akivaizdžiai į frontininko Algirdo Paleckio ir jo bendražygių Giedriaus Grabausko, Edvardo Satkevičiaus ir Juozo Vaikšnoro gretas jungiasi signatarai Aloyzas Sakalas ir Jurgis Jurgelis, kurie aktyviai per žiniasklaidą varo antipartizaninę propagandą.

Nesitaikstydama su tokia padėtimi, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, Koordinacinė taryba spalio 29 d. kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC), Lietuvos Respublikos Seimo Pasipriešinimo režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisiją bei Signatarų klubą su pareiškimu dėl paskutinio Lietuvos partizano, kario savanorio, vyresniojo leitenanto, Vyčio kryžiaus ordininko Antano Kraujelio-Siaubūno, žuvusio kovos lauke, garbės gynybos, prieš vedamą partizano šmeižto kampaniją. Žemiau pateikiamas pareiškimo tekstas.

Lietuvos Respublikoje yra pakankamai dokumentų, apibūdinančių 1940–1990 metų pasipriešinimo okupacijai dalyvių teisinį statusą (1997 01 23 įstatymas Nr.VIII-97), pabrėžiančių, kad Lietuvoje vyko ginkluotas tautos pasipriešinimas Sovietų Sąjungos okupacinei kariuomenei, o partizanų vadovybė buvo aukščiausioji Lietuvos politinė ir karinė valdžia, kaip tautos duota teisė į savigynos pasireiškimą. Ginkluoto pasipriešinimo dalyviai skelbiami Lietuvos kariais-savanoriais ir pripažįstami jiems kariniai laipsniai ir apdovanojimai.

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) tarybos 1949 02 16 Deklaracija 1999 01 12 paskelbta valstybės teisės aktu.

Lietuvos Respublikos 1998 07 16 įstatymo Nr.VIII-858 1 straipsniu SSRS Valstybės saugumo komitetas (NKVD, NKGB, MGB, KGB) pripažintas nusikalstoma organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą, politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos Seimas pripažino, kad LLKS prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas buvo kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs prezidento pareigas.

Sovietinės okupacijos metu KGB nusikalstama organizacija Lietuvoje vykdė partizano Antano Kraujelio sunaikinimo operaciją. Antanas Kraujelis, vadovaudamasis LLKS Deklaracija, buvo teisėtas karys, turėjo savo vadus, vykdė jų užduotis, partizanų teismai galiojo tiek kolaborantams, tiek saviems. Jis nepasidavė ir laikėsi partizano priesaikos iki mirties. Jis 17 metų sudėtingiausiomis sąlygomis žmonių palaikymo, profesionalumo, drąsos, konspiracijos dėka išliko nesuimtas, 1965 03 17 KGB operacijos metu priešinosi ginklu ir gyvas nepasidavė. Jis turėjo partizano atpažinimo ženklus, kurie matyti pomirtinėje nuotraukoje, žūties vietoje rasti ginklai ir Lietuvos partizano uniforma. Jis apsuptyje dar spėjo sunaikinti slaptus dokumentus ir žuvo kaip didvyris.

Todėl neatsitiktinai LGGRTC, vadovaudamasis Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisės komisijos pasiūlytu 1997 12 22 įsakymu Nr. 166, A. Kraujeliui pripažino kario savanorio teisinį statusą (po mirties), o Krašto apsaugos ministras 1998 06 10 įsakymu Nr.1091-K suteikė vyresniojo leitenanto laipsnį, nes jis vykdė Vytauto apygardos Liūto rinktinės štabo žvalgybos skyriaus viršininko pareigas. Istoriografijoje A. Kraujelis apibūdinamas kaip paskutinis pasipriešinęs ginklu ir nepasidavęs okupantams Lietuvos partizanas. Čekistai, siekdami A. Kraujelį suimti ir sunaikinti, kaltino dalyvavus kolaborantų likvidavimo operacijose. Byloje apibūdinti likviduoti asmenys – komunistai, komjaunuoliai, sovietiniai ir kolchozų kaimo aktyvistai, o partizanai kaip tik ir kovojo prieš okupacinės valdžios pertvarkos vykdytojus. Daugelis jų buvo ginkluoti, nevykdė partizanų nurodymų ir perspėjimų. Sovietinei valdžiai nepavyko A. Kraujelio suimti, tardyti, kad teisme pripažintų ar paneigtų čekistų suformuluotus kaltinimus. Todėl kai kurie suimti partizanai, ryšininkai galėjo ginkluoto pasipriešinimo įvykdytus veiksmus, apgindami save, priskirti dar kovojantiems partizanams. Dažni atvejai buvo, kai civilių gyventojų žudynes vykdė partizanų vardu, kad juos apjuodintų aplinkinių žmonių akyse.

KGB dokumentuose ypatingai akcentuojama 1949 metais Gečių šeimos žūtis, ir teigiama, kad tai atliko A. Kraujelis. Apie tai prabyla tardomas 1952 metais suimtas partizanas M. Urbonas. Gečių šeimos žūties metu M. Urbonas buvo būrio vadas, o A. Kraujelis – tik partizanų ryšininkas. Suimtas partizanas M. Urbonas buvo tardytas iki antros valandos nakties (šešias valandas), be abejo, kankintas, galėjo, norėdamas sušvelninti padėtį, pasakyti, kad šeimos žudynėse dalyvavo A. Kraujelis. Aiškėja, kad M. Urbonas galėjo būti užverbuotas ir pagal KGB užduotį paskleisti apylinkėje gandą apie A. Kraujelį, dalyvavusį nėščios motinos nužudyme. 1964 metais KGB kapitono V. Vytės apklaustas nužudytų tėvų sūnus, milicijos įgaliotinis, komjaunuolis Albertas Gečys nurodė, kad tėvus nušovė M. Urbonas. Jis liudijo, kad su juo buvo ir kitas asmuo, bet jis ginklo neturėjo ir jam buvo nepažįstamas. Galėjo Gečių šeimos žūtį sukelti ir KGB provokacija, kad Gečiai pranešė čekistams apie greta krūmuose įsikūrusius partizanus, kurie 1949 09 28 buvo netikėtai apsupti ir sušaudyti, o Gečiai sušaudyti po mėnesio. Gal tai buvo KGB provokacija, gal kitos priežastys, bet partizanų teismo sprendimas buvo įvykdytas. Juk vyko karas po karo. Akivaizdi užverbuoto kolchozo pirmininko pavaduotojo, partizanų rėmėjo E. Sadkūno žūtis. Jį užverbavo Molėtų saugumo viršininkas L. Bakutis, įteikdamas partizanų rėmėjui E. Satkūnui pistoletą, kad nušautų A. Kraujelį. Jo susitikimas su A. Kraujeliu buvo suderintas, jie susitiko, išgėrė. A. Kraujeliui išeinant E. Satkūnas šovė, sužeidė partizanui ranką ir šoną, bet dar kartą iššauti nespėjo – A. Kraujelio automato serija buvo mirtina. KGB po E. Satkūno žūties paskelbė, kad jis su A. Kraujeliu pateko į pasalą ir A. Kraujelis, įtardamas E. Satkūną išdavyste, nušovė. Yra ir kitų panašių faktų partizano byloje. Paskutinis pagal KGB teiginius ir partizanų teismo sprendimą yra 1952 metais nušautas Čepajevo kolchozo pirmininkas V. Utkinas. Per likusius 13 partizanavimo metų iki A. Kraujelio žūties nužudymai KGB dokumentuose jo byloje neužfiksuoti. Beje, A. Kraujelio sesuo Janina teigia, kad ji niekada nepasakiusi, kad jos brolis nužudęs dešimt asmenų. 2007 metais Utenos apylinkės teisme užfiksuotas teismo gynybos paliudijimas visai neatitinka tikrovės. Tokių sesers teiginių nėra jokiuose įrašuose.

Partizano, kario, savanorio sunaikinimo operacijoje dalyvavo nusikalstamai organizacijai atstovaujantys Marijonas Misiukonis, Sergej Tichonov, Petras Laguckas, Rimantas Kublickas. Be abejo, šioje „medžioklėje“ neapsieita be KGB budelio Nachmano Dušanskio. Iš visų paminėtų likęs tik vienas per 16 metų užsitęsusį bylos nagrinėjimą teismuose Marijonas Misiukonis. Per Lietuvos Nepriklausomybės metus KGB budeliams „leista“ pasitraukti iš Lietuvos. N. Dušanskis spruko į Izraelį, broliai Slavinai – Aleksandras ir Julijus – turėjo du urvus – Vokietijoje ir Izraelyje. Pabėgo iš Lietuvos Rainių ir kiti budeliai. Smogikų vadeiva Sokolovas, pražudęs tūkstančius nekaltų civilių gyventojų, sunaikinęs šimtus partizanų, ramiausiai ypatingoje priežiūroje mirė Vilniuje, gerontologijos centre.

Nagrinėjant užsitęsusią kaltinamųjų bylą teismuose dėl A. Kraujelio žūties, kaltinamasis M. Misiukonis, jo gynėjai ir šalininkai bando paskelbti partizaną A. Kraujelį ne partizanu, o nelegalu, o M. Misiukonį, 28 metus dirbusį represinėse KGB struktūrose, užsitarnavusį net generolo laipsnį – vos ne tautos gelbėtoju. 2011 metais jis bandė teisme pasiekti A. Kraujelio kario savanorio statuso panaikinimo. Jis teigia, kad A. Kraujelio žūties metu KGB pareigūnai buvo teisūs ir dori, kad apsuptam partizanui siūlė pasiduoti, kad žadėjo, kad jo kaltės bus dovanotos, kad M. Misiukonis KGB operacijoje tuo metu atsidūrė atsitiktinai. Manytume, M. Misiukonis su N. Dušanskiu paskutinio partizano „medžioklėje“ atsidūrė neatsitiktinai, o su dideliu noru. Sovietinė spauda mirgėjo pranešimais apie partizano žūtį. 1965 03 24 jam įteikta vertinga dovana. Jie visi užpuolė partizaną jo buvimo vietoje kaip maitvanagiai, užuodę kraują. Partizanui nepasidavus vilionėms ir pačiam nutraukus gyvenimą, buvo suimta ir nuteista jo žmona, sodybos šeimininkas A. Pinkevičius buvo panaudotas pagal senus KGB papročius kaip skydas, per prievartą įstumtas į slėptuvę ir nukautas.

Vykstant teismo procesui, M. Misiukonis tampa kaltintoju, o A. Kraujelis – kaltinamuoju. Keisčiausia, kad svarbiausiais M. Misiukonio gynėjais teismo procese tampa Nepriklausomybės akto signatarai A. Sakalas ir J. Jurgelis. Jie reikalauja iš paskutinio Lietuvos partizano atimti kario savanorio statusą, jų šmeižikiškų straipsnių gausu žiniasklaidoje, įvairiuose antipartizaniniuose komentaruose ir svetainėse. Jie reikalauja M. Misiukonį, kaip Lietuvos gelbėtoją, išteisinti.

Galimybę tokias prielaidas teigti jiems sudaro kai kurių pareigūnų nekompetencija. LGGRTC 1997 06 05 įstatymo Nr.VIII-238 5 skyriuje Centro funkcijos 17 punktas: „Inicijuoja visapusišką genocido ir okupacijos padarinių teisinį įvertinimą...“ LGGRTC specialių tyrimų skyrius 1999 02 17 savo rašte, pristatytame teismui, „NUSTATĖ“ kario savanorio A. Kraujelio partizaninę veiklą, remdamasis archyviniais KGB represinės struktūros dokumentais, kuriuose nėra jokių papildomų tyrimo požymių, kaip reikalauja LGGRTC įstatymas. Rašto teiginys „NUSTATĖ“ nieku nepatvirtinamas, neišanalizuojamas, atitinkamai neįvertinamas. KGB duomenys tokiose bylose nėra įrodymai. Dabar M. Misiukonis ir jo gynėjai traukia tokią KGB rašliavą kaip patikimą objektyvų faktą, o jam unisonu pritaria įžymūs valstybės veikėjai – signatarai profesorius ir generolas, tarsi užėmę aukščiausias teisinių institucijų pareigas. Jie savo pareiškimais, mūsų nuomone, teismo procese ir žiniasklaidoje įžūliai daro tiesioginį spaudimą teismui.

Pastaraisiais metais labai suaktyvėjo antipartizaninės veiklos propaganda. Į Lietuvos piliečių, jaunimo sąmonę vėl brukama sovietmečiu įsigalėjusi komunistinė tezė, kad pokariu vyko klasių kova, kad Lietuvos partizanai išžudė tūkstančius nekaltų civilių gyventojų. Tokie vieši tvirtinimai, kad partizanai, paaukoję savo jaunystę, gyvybę už Lietuvos laisvę, vadinami banditais, teroristais, o pastaruoju metu M. Misiukonio vertinimu, nelegalais, yra ne toleruotini, todėl turime būti atidūs, ypač dabar vykstančio informacinio karo sąlygomis, kai Rusijai okupavus Krymą ir kitas Ukrainos sritis, grasinama ir Lietuvai. Todėl Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti gynybinius Lietuvos valstybės pajėgumus (NOKT), Koordinacinė taryba, išanalizavusi A. Kraujelio partizaninę veiklą, teigia, kad LGGRTC jam suteiktas kario savanorio statusas yra teisėtas.

NOKT pripažįsta, kad M. Misiukonis, sovietinės okupacijos metais dirbdamas KGB represinėse struktūrose, vykdė nusikalstamą veiklą ir yra atsakingas už kario savanorio A. Kraujelio žūtį. Taip pat atsakingi ir visi tie, kurie kartu su juo buvo.

LGGRTC turi iš pagrindų pagerinti savo veiklą, ypatingą dėmesį skirti tremtinių, politinių kalinių, partizanų byloms išnagrinėti, savo iniciatyva teikti prokuratūrai asmenis, kurie tiesiogiai dalyvavo trėmimuose, genocide ir kitokioje nusikalstamoje veikoje.

Kreipiamės į Signatarų klubą, reikalaudami apsvarstyti neteisėtus signatarų Aloyzo Sakalo ir Jurgio Jurgelio išpuolius prieš karį savanorį Antaną Kraujelį ir imtis veiksmų, atitinkančių klubo kompetenciją. Juk tokie vieši minėtų signatarų pareiškimai dešimtmečius besitęsiančio teismo proceso metu yra netoleruotini. Siūlome inicijuoti tyrimą, ar buvęs Saugumo departamento vadovas generolas Jurgis Jurgelis gali turėti garbingą generolo laipsnį.

Visomis priemonėmis raginame vadovaujančias teisėsaugos institucijas, Valstybės Saugumo departamentą, LGGRTC, žiniasklaidą rasti įvairių būdų reikalauti, prašyti iš tarnavusių represinėse KGB struktūrose, kad būtų išaiškinta, kur yra nukankintų Lietuvos laisvės kovotojų palaikai. Jie turi būti perlaidoti garbingose Lietuvos kapinių vietose arba prie savo artimųjų. Paslaptį, kur palaidoti A. Kraujelio palaikai, turėtų atskleisti ir kaltinamasis Marijonas Misiukonis.

Prašyti LGGRTC šį pareiškimą, jei jis teisiškai priimtinas, pateikti Panevėžio Apygardos teismui.

Pareiškimą pasirašė: Nevyriausybinių organizacijų koordinacinės tarybos pirmininko pavaduotojas Vytautas Zabielskas, Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios Brolijos pirmininkas Kasparas Genzbigelis, Lietuvos Vietinės Rinktinės karių sąjungos vado pavaduotojas Jeronimas Kraulys, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos valdybos pirmininkas Jonas Burokas, Lietuvos atsargos karininkų sąjungos pirmininko pavaduotojas Algirdas Jurkevičius, Krašto apsaugos sistemos kūrėjų asociacijos pirmininkas Jonas Užurka, Vytautų klubo atstovas Vytautas Augustinas, Asociacijos Vilniui ir Tautai valdybos pirmininkas Saulius Povilaitis, Lietuos Kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos pirmininko pavaduotojas Algimantas Šalaviejus, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos pirmininko pavaduotojas Gediminas Jurčiukonis, Atlanto sutarties Lietuvos bendrijos valdybos narys Audrius Skaistys, Krašto apsaugos bičiulių klubo pirmininkas Antanas Burokas, Gervėčių klubo pirmininkas Alfonsas Augulis.

*

Lapkričio 12 dieną pasiekė žinia, kad LGGRTC, ištyręs J. Jurgelio ir A. Sakalo siūlymą A. Kraujeliui panaikinti kario savanorio statusą ir įvertinęs Lietuvos SSR KGB inkriminuotų veikų partizanui A. Kraujeliui tyrimo rezultatus, nerado tam pagrindo. Lieka pridurti, kad valstybė turėtų deramai paminėti 50-ąsias Antano Kraujelio žūties metines 2015 m. kovo 17 d.

Panevėžio apygardos teismas lapkričio 26-ąją  genocido byloje išteisino pirmąjį Lietuvos vidaus reikalų ministrą po nepriklausomybės atkūrimo Marijoną Misiukonį, kuris buvo teisiamas dėl paskutiniu Lietuvos partizanu vadinamo Antano Kraujelio-Siaubūno žūties. Nuosprendis nėra galutinis – per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui. „Pirmiausia, nenustatyti būtinieji genocido požymiai – genocidas negali būti vykdomas prieš vieną asmenį. Nėra nustatytas tikslas sunaikinti A. Kraujelį. Buvo vykdoma krata siekiant suimti, bet nebuvo tikslo jį sunaikinti. Nėra įrodymų, kad M.Misiukonis būtų žinojęs, kas yra A.Kraujelis,“ – teigė teismo atstovė spaudai Jolita Gudelienė.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija