Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Lietuvos
kultūros
galerija

Gimtinė:
žmonės
ir darbai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Vienuolijos turi permąstyti savo vietą Bažnyčios misijoje

Apie popiežiaus Pranciškaus laišką Pašvęstojo gyvenimo metų proga

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus sveikinasi su vienuolėmis per rugpjūčio mėnesį vykusį vizitą į Pietų Korėją

Reikšmingų sukakčių minėjimas

Po to, kai popiežius Benediktas XVI buvo paskelbęs Bažnyčioje įspūdingai ir sutelktai minėtus Kunigų metus (2009–2010), visiškai galima buvo laukti, kad dabartinis popiežius Pranciškus, ištikimai sekdamas savo pirmtako mokymo ir apaštalinio veikimo pavyzdžiu bei panašiai kaip ir jis besirūpindamas dvasinio luomo stiprinimu, anksčiau ar vėliau paskelbs Pašvęstojo gyvenimo (vienuolių) metus. Juk pašvęstojo gyvenimo asmenų (vyrų ir moterų vienuolių) visoje Katalikų Bažnyčioje dabar yra 950 tūkstančių, taigi dvigubai daugiau nei kunigų, ir jų reikšmė sielovadoje yra labai svarbi, nors dėl gyvenimo specifikos gal ir nepakankamai viešai regima. Pagaliau pats dabartinis Šventasis Tėvas (kuriam vakar, gruodžio 18 dieną sukako 78 metai, kuris amžinuosius įžadus davė 1978-ųjų balandžio 22 dieną) yra vienuolis, priklauso vienai iš didžiausių ir įtakingiausių pašvęstojo gyvenimo bendruomenių, 17 tūkstančių narių turinčiai Jėzaus Draugijai, su kuria ir dabar, nepaisydamas didelio ganytojiškos veiklos intensyvumo, kartu mini svarbiausias šv. Ignaco Lojolos sekėjų datas, neužmiršta prasmingai pasveikinti ir kitų vyrų bei moterų vienuolijas su jų svarbiausiais renginiais ar įkūrėjų jubiliejais. Todėl., kai popiežius Pranciškus 2013 m. lapkričio 29 d. po vieno susitikimo Vatikane su vienuolijų generalinių vyresniųjų sąjungos nariais pranešė savo sprendimą paskelbti Pašvęstojo gyvenimo metus, gal kai kam ir buvo kiek netikėta, tačiau suprantama ir priimtina.

Didžioji Kalėdų prasmė – tapti dovana pasauliui, sekant Jėzaus gyvenimą

Į „XXI amžiaus“ klausimus atsako Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas Kęstutis KĖVALAS

Vyskupas Kęstutis Kėvalas Modesto Patašiaus („Lietuvos rytas“) nuotrauka

Kalėdų – Kristaus Gimimo šventės – laukti pradedame per Adventą, permąstydami savo gyvenimą. Tačiau kasmet vis matome, kad labiausiai Kalėdų dvasią jaučia parduotuvės, o žmonės rūpinasi ir mąsto, kiek kokių dovanų nupirkti, kam sukauptus litus išleisti, ypač šiemet, kai jau paskutinės jų galiojimo dienos. Kaip vertintumėte tokį Adventą? Koks jis iš tiesų turėtų būti? Kuo katalikas labiausiai turėtų rūpintis per Adventą?

Pagrindinis kataliko rūpestis per Adventą yra atsinaujinti dvasia – susitaikinti su žmonėmis ir Dievu, atnaujinti savo maldos gyvenimą, pabūti tyloje. Tikinčio žmogaus pasiruošimas Kalėdoms labiau vyksta jo širdyje nei išorėje. Tai, kad šiandien labiau pabrėžiamas išorinis Kalėdų blizgesys, yra prastas šio laiko ženklas. Nemažai visuomenėje žmonių nėra linkę skirti laiko savo vidui, nes tai tarsi būtų laiko švaistymas. Nėra blogai nupirkti dovaną kitam žmogui Kalėdų proga. Tai yra tilto tiesimas į kitą, bendrystės stiprinimas. Tačiau yra liūdna, kai žmogus Kalėdoms ruošiasi tik parduotuvėje, bet neužeina į Bažnyčią, pagaliau „neužeina“ pabūti su savimi. Todėl dabar taip atsitinka, kad pavyzdžiui, tėvai vaikams perka dovanas, tačiau nepaaiškina jiems, kokia yra Kalėdų prasmė, kieno gimtadienį švenčiame ir ką reiškia, kad Dievas gimė šioje žemėje kaip kūdikis. Nieko geriau nepasakysi kaip Jėzus šia tema yra pasakęs: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6:33).

Kalėdų šviesos preliudija

Kun. Vytenis Vaškelis

Tuoj, tuoj nakties orbitoje ryškiau nei saulė užtekės žvaigždė, angelų chorai prapliups negirdėtais balsais, piemenys užmirš savo ganomas avis ir bėgs pas vienintelį žmonijos Gelbėtoją, panorėjusį tapti bejėgiškumo įsikūnijimu. O trys išminčiai, iš kelionės pavargę, bet džiugūs, neš mažajam Viešpačiui karališkas dovanas, paskui nusilenks Jam iki pat žemės ir visam pasauliui bylos: „Žmonija sulaukė Dievo apsireiškimo, kokio niekada nebuvo ir daugiau nebus... Per geros valios žmones laisvai tešniokščia nesustabdoma džiaugsmo srovė, kuri pasiekia tolimiausius širdžių užkaborius ir teišdaigina naujo gyvenimo ūglius ypač dvasiškai drungnų žmonių išdžiūvusioje sielų  žemėje...“

Šio sekmadienio Evangelija „provokuoja“ pradėti švęsti Kalėdas, nes Nekaltai Pradėtajai Marijai sutikus tapti Dievo Sūnaus motina, Šventoji Dvasia nedelsdama veikia – iš dangaus „išvilioja“ Švenčiausiosios Trejybės antrąjį Asmenį, ir Jis paslaptingai panyra į kilniausios žmonijos dukros įsčių tamsą. Beje, kitokia tamsa Jį pagaus, kai prasidės trumpalaikė tamsybių siautėjimo pasiutpolkė... Bet dabar Jėzus, ateidamas pas Mariją, neprašo Tėvą, kad atitolintų karčiausių išbandymų taurę, kuri bus neišvengiamai geriama Jam kybant ant kryžiaus. „Apsigyvenimas“ nekalčiausios Mergelės viduje – žinojimas, kad kūdikiui gimus Motina iš džiaugsmo pamirš gimdymo skausmus, nes ateina į pasaulį nepaprastas žmogus. Taigi tam tikra prasme Kalėdos prasidėjo tada, kai Marijoje užsimezgė Mesijo žmogiškos būtybės vaisius, ir Jo gimimas – tik laiko klausimas, nes niekas nepajėgus sugriauti dieviškų planų.

Kronika 

Parodoje pagarbintas Kūrėjas

Roma Zajančkauskienė

Grupė parodos autorių

Pagarbinti Kūrėją XIII religinio meno parodoje „Gloria Deo“ sukvietė 44 dailininkai iš Lietuvos ir viena dailininkė iš Italijos. Pristatoma pastaraisiais metais dailininkų sukurti 68 darbai. Du trečdalius sudaro vaizduojamoji dailė, vieną – taikomoji. 10 dailininkų parodoje – jau muziejaus bičiuliai (V. Kašinskas, L. Ivaškevičius, A. Žiupsnytė, D. Sabaliauskienė, M. Osuchovska, S. Lampickas, A. Teresius, T. Stambrauskas, D. Valentaitė, B. Narbutas ). Didesnė menininkų dalis parodoje pristato savo religinę kūrybą pirmąjį kartą.

Ekspozicija išdėstyta trijose salėse. Pirmajame aukšte VIII salėje eksponuojamas sakralusis menas: ikonos, keramika, liaudies meno skulptūra. Antrajame aukšte parodų salėse pristatoma tapyba, grafika, tekstilė, skulptūra.

Svečiavosi įdomus pamokslininkas

Vyskupas Jonas Kauneckas, klebonas kan. Jonas Paulauskas, diakonas Audrius Undraitis ir jaunimas bažnyčioje po Mišių.

Šv. arkangelo Mykolo parapiją aplankė Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Jis daug metų yra dirbęs vikaru Telšių vyskupijos parapijose, žinomas, kaip labai įdomus pamokslininkas, daug aktyviai dirbęs, bendravęs su ateitininkais. Sovietiniais laikais kartu su kunigais Alfonsu  Svarinsku, Vincentu Vėlavičiumi, Juozu Zdebskiu,  arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi aktyviai dalyvavo Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veikloje. Būdamas Panevėžio vyskupu ordinaru, jis dirbo ir Ateitininkų federacijos dvasios vadu, rūpinosi ateitininkų organizacijų steigimu, jų veiklos kokybe, palaikymu.

Gruodžio 7-osios sekmadienį jis pasakė pamokslus susirinkusiems į Mišias 9 val. Į 10 val. šv. Mišias susirinkusiems besiruošiantiems Pirmajai šv. Komunijai vyskupai pasakė specialiai vaikams pritaikytą pamokslą. Po šv. Mišių, vaikai su mokytojų pagalba padėkojo vyskupui giesmelėmis, įteikdami gėlių, duonos kepalą.

Istorija ir dabartis

Kančios ir tikėjimo simbolis prie kelio

Gruodžio 17 dieną sukanka 70 metų, kai rusų NKVD su vietinių stribų pagalba buvo nužudyti, gyvi sudeginti Radučių kaime septyni niekuo nekalti Lietuvos piliečiai.

Alfredas Girdziušas

Minėjimo dalyviai prie atminimo kryžiaus. Pirmoje eilėje, centre, paminklo statybą įgyvendinęs sušaudyto Alfonso Černiausko sūnus Edmundas Černiauskas.

Prie kelio – kryžius – medinis kančios ir tikėjimo simbolis. Čia atsišakoja kelias į rytus – jis prabėga pro netoliese esančias mažas kapinaites ir pasibaigia prie dviejų sodybų. Tai – Radučių kaimas. Anksčiau kelias vedė toliau, prie miško, kur buvo dar viena sodyba, bet jos jau seniai nėra. Nėra ir daugelio iš tų, kurie ten gyveno. Tik vienintelis vieno nužudytojo sūnus – Edmundas Černiauskas. Jis, prie kryžiaus pakelėj stovėdamas, dūmojo, gal maldą skaitė, gal prašė atleidimo ir palaimos tiems, kam kryžius pastatytas, gal meldė Dievą, kad jo tėtis, dėdės, teta ir kiti, iškeliavę į nebūtį 1944 metų pabaigoje, pažvelgtų iš aukštybių ir žinotų – jų nepamiršo, jų kančios, patirtos tada, kaip aidu beldėsi šiandien į daugelio širdis. Jie liko amžinai gyvi...

Neturime mažinti tikėjimo galių savyje

Pokalbis su Seimo nariu Povilu URBŠIU

Seimo narys Povilas Urbšys

Norėčiau paklausti, kaip išbūti krikščionimi Seime, nepamirštant žmogaus orumo principo? Matome, kad yra politikų, kurie galbūt klysta, galbūt turi skirtingas pažiūras, tačiau labai garbingai stengiasi. Bet matome ir aiškią grupę politikų, kurie tarsi jaučiasi daug aukščiau už žmones arba tarnauja veikiau sau nei žmonėms. Yra ir tokių, kurie pagarsėję savo blogais darbais. Kai kasdien tenka susitikti su jais kaip su bendradarbiais, kaip išlaikyti orų bendravimą? Kaip išlaikyti pagarbų santykį su žmonėmis, kurie dažnai Jus laiko priešu arba apskritai bando lipti per kitų galvas?

Ilgą laiką teko dirbti valstybės tarnyboje. Mano manymu, Seimas taip pat yra valstybės tarnyba, tai – valstybinė įstaiga. Asmeniškai aš jaučiu psichologinį diskomfortą, kadangi ne vienos kadencijos Seimo nariai mano kitaip. Tokie politikai negali savęs įsivaizduoti žmonių tarnais. Tačiau nereikia manyti, jog visi Seimo nariai yra tiktai savanaudžiai. Juk iš esmės žmogus nėra toks vienalytis, kad būtų vien tiktai blogas. Gal reikėtų priimti tą tiesą: jeigu mes esame blogi, tai esame blogi tiek, kiek galėjome būti geresni. Kiekvienas žmogus turi dalį savanaudiškumo ir dalį pasiaukojimo kitam. Kai laikydamasis tokios nuostatos bendrauji su žmonėmis, neniekini jų, bet kartu nebijai pasakyti tiesos, jie tave priima tokį, koks esi. Esu pastebėjęs, kad yra vertinami žmonės, kurie turi savo nuomonę. Jos gali nepaisyti, bet jei mato, jog žmogus vis dėlto išdrįsta turėti savo nuomonę net kai daugumos nuomonė yra kita, tai tampa tam tikra vertybe, kuri galbūt skatina įsiklausyti į to žmogaus žodžius.