2014 m. gruodžio 19 d.    
Nr. 48
(2119)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Didžioji Kalėdų prasmė – tapti dovana pasauliui, sekant Jėzaus gyvenimą

Į „XXI amžiaus“ klausimus atsako Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas Kęstutis KĖVALAS

Vyskupas Kęstutis Kėvalas
Modesto Patašiaus
(„Lietuvos rytas“) nuotrauka

Vysk. Kęstutis Kėvalas, kun. John
Keenan SSS ir kun. Virginijus Birjotas
Ričardo Šaknio nuotrauka

Vysk. Kęstutis Kėvalas Šančių bažnyčioje

Iš kairės: kun. Richard Dion,
kun. Georges de Laire, mons. Adolfas
Grušas, vysk. Kęstutis Kėvalas,
kun. Virginijus Birjotas, kun. John
Keenan SSS ir kun. Charlie Pawlowski
Ričardo Šaknio nuotraukos

Kalėdų – Kristaus Gimimo šventės – laukti pradedame per Adventą, permąstydami savo gyvenimą. Tačiau kasmet vis matome, kad labiausiai Kalėdų dvasią jaučia parduotuvės, o žmonės rūpinasi ir mąsto, kiek kokių dovanų nupirkti, kam sukauptus litus išleisti, ypač šiemet, kai jau paskutinės jų galiojimo dienos. Kaip vertintumėte tokį Adventą? Koks jis iš tiesų turėtų būti? Kuo katalikas labiausiai turėtų rūpintis per Adventą?

Pagrindinis kataliko rūpestis per Adventą yra atsinaujinti dvasia – susitaikinti su žmonėmis ir Dievu, atnaujinti savo maldos gyvenimą, pabūti tyloje. Tikinčio žmogaus pasiruošimas Kalėdoms labiau vyksta jo širdyje nei išorėje. Tai, kad šiandien labiau pabrėžiamas išorinis Kalėdų blizgesys, yra prastas šio laiko ženklas. Nemažai visuomenėje žmonių nėra linkę skirti laiko savo vidui, nes tai tarsi būtų laiko švaistymas. Nėra blogai nupirkti dovaną kitam žmogui Kalėdų proga. Tai yra tilto tiesimas į kitą, bendrystės stiprinimas. Tačiau yra liūdna, kai žmogus Kalėdoms ruošiasi tik parduotuvėje, bet neužeina į Bažnyčią, pagaliau „neužeina“ pabūti su savimi. Todėl dabar taip atsitinka, kad pavyzdžiui, tėvai vaikams perka dovanas, tačiau nepaaiškina jiems, kokia yra Kalėdų prasmė, kieno gimtadienį švenčiame ir ką reiškia, kad Dievas gimė šioje žemėje kaip kūdikis. Nieko geriau nepasakysi kaip Jėzus šia tema yra pasakęs: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6:33).

Gal galite patarti, kaip per tą nuolatinį skubėjimą ir greitą tempą imti ir stabtelėti, kad galėtum susimąstyti apie savo gyvenimą, rimčiau atsidėti maldai, geriau pasirengus atlikti išpažintį ir apvalyti savo sąžinę?

Kad žmogus gyvenime skirtų dėmesį maldai, turi būti suplanuotas konkretus laikas. Šiandien esame paveikti didelio gyvenimo tempo. Paprastai, tai, kas nėra suplanuota, neįvyksta. Kitaip tariant, jei viską padarai, kas suplanuota, nelieka laiko niekam kitam. Jei žmogaus dienų ir savaičių kalendoriuje nėra įrašytas stabtelėjimo laikas, jo paprasčiausiai nebus, pagaliau net ir tai, kas įrašyta, ne visada pavyksta padaryti. Taigi, čia kalbame apie dėmesio ir laiko skyrimą maldai, gyvenimo apmąstymui, išpažinčiai. Gerai išpažinčiai reikalingas pasiruošimo laikas, atpažinimas, kas gyvenime turi būti keičiama, malda, kad Dievas sustiprintų pasiryžimą keistis. Jei šiandienos katalikas nori bręsti dvasiniame gyvenime, negali tik laukti „įkvėpimo“. Reikia išmokti planuoti maldos ir susikaupimo laiką ir to laikytis tiek rimtai kiek ir visų kitų veiklų. Pagaliau, jei Dievas ir jo reikalai žmogaus gyvenime bus svarbiausi, visa kita bus savo vietoje.

Prieš Kalėdas ir Velykas bažnyčiose žmonės gausiau eina išpažinties. Ar kunigui lengva tomis dienomis sulėtinti tempą ir atviriau, išsamiau pasikalbėti su išpažintį atliekančiu žmogumi, jam patarti? Beje, ką parodė pavasarį visą parą Katedrose vykusi atvirų durų akcija, kai joje visą laiką buvo išpažinčių klausančių kunigų?

Nėra lengva kunigui, klausančiam daugybę išpažinčių, šiais laikotarpiais išsamiai pasikalbėti su žmogumi ir per išpažintį, ir kitu metu. Tai – labai intensyvus laikas, kai daug ir kitų užsiėmimų, įvairių renginių. Todėl jei žmogus nori su kunigu pasišnekėti išsamiau, turėtų taikyti ne į Kalėdų ar Velykų dienas, bet į mažiau intensyvų liturginį laiką. Dėl šios priežasties ir buvo suteikta galimybė Kauno Arkikatedroje atlikti išpažintį „ramesniu“ laiku. Džiugu, kad nemažai žmonių šia galimybe pasinaudojo, manau, mums reikia tai skatinti ateityje ir dėl kunigų, ir dėl norinčių atlikti geresnę išpažintį žmonių.

Prieš Kalėdas vyksta įvairių labdaros akcijų, visokių kalėdiniais pavadintų renginių. Ar jie deramai atitinka Advento ir Kalėdų esmę ir prasmę?

Gerai, kad yra įvairių renginių šiuo laikotarpiu. Jie bent trumpam paskatina atkreipti dėmesį į šalia esantį žmogų, pagalvoti apie tuos, kurie stokoja elementariausių žmogišką orumą palaikančių dalykų. Ar jie deramai atspindi Kalėdas? Jei šios akcijos yra nukreiptos tik į savęs parodymą ir pasididžiavimą, tai atsakymas yra neigiamas. Tačiau jei šios akcijos yra tikrai noras padėti kitam žmogui, padovanojant jam tai, kas reikalinga, tada tai atspindi Kalėdų esmę – Dievas tapo dovana žmonijai, o mes, dovanodami dalelę savęs, tampame ne tik Kalėdų įvykio stebėtojais, bet ir dalyviais. Juk Kalėdų kvietimas kiekvienam iš mūsų – panašėti į Jėzų, tampant dovana kitam žmogui.

Artėjant Kalėdoms bažnyčiose dalijami kalėdaičiai. Labai dažnai teko girdėti, kaip vieną ar kitą moterį kalėdaičių iš bažnyčios parnešti prašo draugės ar kaimynės, esą pačios jos ten nesilanko, bet Kūčių vakarienę vis tiek valgo... Kaip manote, kodėl vis dar yra tokių bažnyčios bijančių žmonių?

Žiūrint pozityviai į šį reiškinį, galėtume sakyti: „Ačiū, Dievui, kad žmonės dar susėda Kūčių vakarienei ir laužo iš bažnyčios parneštą kalėdaitį“. Tai rodo, kad žmogus, nors ir bažnyčioje nesilanko, bet visgi dar jaučia Kalėdų išskirtinumą, turi galbūt „šventybės“ pajautą. Aišku, ne visiems žmonėms bažnyčia yra namai, į kuriuos be baimės gali įžengti. Norėtųsi, kad daugiau žmonių išdrįstų peržengti bažnyčios slenkstį. Laikas, kai žmonės rizikuodavo savo „valdiška“ reputacija eidami į bažnyčią, praėjo. Šiandien esame išoriškai laisvi ateiti į Dievo namus. Tačiau dabar reikia ugdyti vidinę laisvę peržengiant savo išankstinius nusistatymus, įprotį nekreipti dėmesio į dvasinius dalykus ir galbūt nuodėmę. Reikia, kad išdrįstume įeiti į bažnyčią, kuri laukia visų, nepaisydama jų praeities, jų suklydymų ar net priešiškumo. Bažnyčia yra motina, kaip vis pabrėžia popiežius Pranciškus, jai nuolat rūpi, kad žmonės atrastų juos mylintį Dievą.

Kokias Kūčias pavadintumėte tikromis ir prasmingomis, atsižvelgdamas į tai, kad aplink esama nemažai vienišų žmonių?

Didelis Kalėdų džiaugsmas gali aplankyti, jei žmonės išdrįstų prie savo Kūčių stalo pakviesti ir vienišuosius, ir vargšus. Tokį vakarą praleisti vienam (-ai) yra skausmingiau, nei kitus vakarus. Todėl norisi labai paskatinti visus apsidairyti, ar, sėsdami prie Kūčių stalo, savo aplinkoje nepastebėsime vienišų žmonių, neturinčių su kuo laužti kalėdaičio. Pakviesti vienišą ar vargo spaudžiamą žmogų pas save į namus yra tarsi pakartoti tai, ką Dievas atliko Kalėdų metu – Jis nužengė į mūsų vargo provinciją ir pradžiugino mus savo artumu. Žmogus, kuris išdrįsta peržengti save eidamas link kito žmogaus, kad ir nepažįstamo, išgyvena giliausią Kalėdų džiaugsmą, kuriuo mus norėjo apdovanoti Dievas.

Kokios būdavo Jūsų vaikystės Kūčios ir Kalėdos? Kokios jos dabar? Gal prisimintumėte kokias kuo nors išskirtines Kalėdų šventes? Ką davė ta patirtis?

Įsimintiniausios Kūčios buvo, kai vaikystės metais po Kūčių vakarienės namuose eidavome per girgždantį sniegą vėlų vakarą Šančių gatvėmis į bažnyčią, kur stovėjo jauki prakartėlė, apdėta šiaudais ir šalia žybsėjo eglė. Nieko daugiau neatsimenu, bet tas derinys – Kūčių vakarienė, bridimas per sniegą ir bažnyčios durų pravėrimas, o joje šviečianti prakartėlė – dabar atmintyje liko kaip vienas iš mieliausių vaikystės atsiminimų. Aišku, liko didžiulis įspūdis ir vaikystės klausimas: kaip Kalėdų Senelis palieka dovanas po egle ir iš kur jis gauna mandarinų? Įsimintiniausia Kalėdų dovana man buvo Kalėdų Senelio paliktas tada vadintas „konstruktorius“.  Man vaikystės Kalėdos primena tam tikrą paslaptį, kepamų kūčiukų, puošiamos eglės kvapą. Kalėdos man primena namų tvarkymą ir susėdimą prie stalo, kai viskas nurimsta, kai pagaliau sėdime kartu visa šeima laužydami vieni kitų kalėdaičius, pasakydami gerą žodį. Išgyvenau ir kitokių Kūčių vakarienės patirčių.

Atsimenu, kai mus, kelis seminaristus iš Lietuvos, studijuojančius JAV, per vienas žiemos atostogas seminarijos studijų draugas pakviestė praleisti Kalėdų šventes keliose amerikietiškose parapijose. Parapijoje, kurioje aš buvau Kūčių dieną, vyko daug įvairių renginių ir vaikams, ir suaugusiems, iškilmingos šv. Mišios. O paskui kartu su parapijos kunigais grįžome į kleboniją. Galvojau, kad susėsime vakarienei, tačiau visi nuėjo ilsėtis. Sakė, kad rytoj bus intensyvi diena, reikia pailsėti. Tas Kūčias praleidau vienas, valgydamas sumuštinį ir pirmą kartą giliai pajutau, kokią brangią tradiciją turi Lietuva. Taip, kitą dieną šioje parapijoje buvo labai iškilminga šventė: didinga liturgija bažnyčioje ir gausus šventinis stalas sugrįžus iš jos. Esu labai dėkingas už Kalėdų džiaugsmo patirtis savo draugams kunigams, dirbantiems Amerikoje. Atmintį džiugina gilūs Kalėdų jaudulio išgyvenimai šiame krašte, nors ir šiek tiek kitokie nei Lietuvoje. Žiūrint iš tos perspektyvos norisi mus, lietuvius, paskatinti labai branginti Kūčių vakaro tradiciją.

Ką manote apie Kalėdų dovanas? Kokios jos turėtų būti vaikams, jų tėvams, seneliams?

Jei žmogus perka kitam dovaną ir nori jam gera padaryti, tai yra dvasingumo pradžia – bendrystės dvasingumo, kuriame stiprinamas santykis, kur dovana tampa įkūnytu kitam žmogui dėmesiu ir laimės linkėjimu. Aišku, dovanos gali būti kitam žmogui ir savanaudiškos, dėl noro įtikti ar papirkti. Tačiau dovanos, ypač kalėdinės, esmė yra priminimas, kad žmogus nori dovanoti dalelę savęs, kad jam rūpi kiti, kaip kad Dievas dovanoja save žmonijai iš meilės. Vaikams dovanos galėtų būti tai, kas juos ugdo ir brandina, tėvams tai, kas yra jiems padėka iš vaikų, o seneliams – dalykai kurie primena brangius gyvenimo įvykius ar žmones.

Baigėsi Šeimos metai. Lietuvoje ta proga vyko daug puikių renginių, nemažai apie juos rašė ir „XXI amžius“. Atrodo, kad ir atskiruose miestuose bei rajonuose buvo įvertintos doros, gausios šeimos. Tačiau Seime ir žiniasklaidoje vis dar tebesiginčijama įrodinėjant, kas yra šeima, vis priekaištaujama Bažnyčiai, esą jai nedera kištis į abortų ir kontracepcijos reikalus. Kokia būtų Jūsų patirtis pasibaigus Šeimos metams ir turbūt šiemet susipažinus su naujomis gausiomis, dar nepažintomis šeimomis?

Taip, šių metų tikslas buvo atkreipti visuomenės dėmesį pirmiausia į darnios šeimos svarbą mūsų Tėvynės išlaikymui, tada priminti, kad gyvybės apsauga nuo jos užsimezgimo iki natūralios mirties yra mūsų šventa pareiga, kad jaunas žmogus turi bręsti ir ugdytis, kad būtų pajėgus sukurti sveiką šeimą, kurioje būtų gera ir sutuoktiniams gyventi, ir vaikams augti. Seime yra ginčijamasi, kada gyvybė jau yra verta apsaugos, ar šeima yra vyro ir moters santuoka, pagrįsta dviejų žmonių neatšaukiama bendryste. Bažnyčia, nors ir patiria priekaištų, tarsi „kišasi“ ne į savo reikalus, jaučia pašaukimą ginti šias pamatines žmonijos vertybes, nes be jų neįmanoma sukurti saugios ir darnios visuomenės. Jos kalbėjimas nėra noras, ką nors įžeisti ar neįvertinti kieno nors teisių. Bažnyčios pašaukimas yra saugoti gyvybę, nes ji yra Dievo dovana, ir šeimą, nes ji yra tam tikra prasme – Trejybinio Dievo atvaizdas žemėje. Džiaugiuosi, kad šiais Šeimos metais buvo daug gražių iniciatyvų kalbėti ir prisiminti šias pamatines vertybes. Pradėta ne viena graži iniciatyva esančių ir būsimų šeimų stiprinimo link.

Kokia prasidėjusių Pašvęstojo gyvenimo metų esmė Lietuvoje?

Pašvęstojo gyvenimo metai skirti maldai už pašaukimus į vienuolinį gyvenimą, už padrąsinimą šį kelią rinktis jauniems žmonėms, už gilesnį visuomenės supažindinimą su šio gyvenimo esme. Nemaža tarp žmonių ir net aktyvių tikinčiųjų yra mitų apie pašvęstąjį gyvenimą. Esą tarsi tai – žmonės, kurie kitur neprisitaikė ir nuėjo gyventi į vienuolyną. Šį nesusipratimą šie metai nori ištaisyti, atkreipti dėmesį į pašvęstojo gyvenimo grožį. Toks gyvenimas yra labai didelė dovana Bažnyčiai ir pasauliui. Kas kūrė pirmąsias prieglaudas ligoniams ir vargšams, kas kūrė pirmąsias mokyklas ir universitetus, jei ne šie žmonės, padovanoję savo gyvenimą Dievui, tarnaudami žmonėms ir atsidėdami maldai už juos. Jų dėka sukurtos šiandien mums įprastos gydymo ir švietimo institucijos, o kažkada tai buvo herojiškai nusiteikusių žmonių keisti šios žemės veidą pagal Jėzaus mintį iniciatyva, jų gyvenimo auka. Ir šiandien šie žmonės yra viena stipriausių Bažnyčios atramų ir paguodų. Šie žmonės dovanoja save, o tai atspindi ir didžiąją Kalėdų prasmę – tapti dovana pasauliui, sekant Jėzaus gyvenimo būdą.

Dėkoju už interviu.

Kalbino Romas BACEVIČIUS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija