Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kanonizuotas Šri Lankos apaštalas

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus vadovavo pirmojo Šri Lankos šventojo kanonizacijai

Religinė ir demografinė padėtis

Svarbiausias apaštalinio popiežiaus Pranciškaus vizito Šri Lankoje įvykis buvo šios šalies apaštalu vadinamo iš kaimyninės Indijos kilusio kunigo Juozapo Vazo CO (Jozeph Vaz, 1651–1711) paskelbimas šventuoju. Juk paprastai kanonizacijos iškilmės vyksta Romoje, kadangi paskelbti nauji šventieji įrašomi į visos Bažnyčios liturginį kalendorių jų kasmetiniam pagerbimui, ir tik beatifikacijos (paskelbimas palaimintaisiais) turi lokalesnį pobūdį. Todėl galima suprasti šrilankiečių katalikų džiaugsmą, kai pats Šventasis Tėvas, atvykęs į šalį (vizitas vyko sausio 12–15 dienomis), paskelbė pirmąjį jų šventąjį jų pačių tėvynėje, tačiau Visuotinės Bažnyčios minėjimui. Panašiai jaustųsi lietuviai, jei, pavyzdžiui, Lietuvoje apsilankęs Popiežius jos sostinėje Vilniuje, aukodamas šv. Mišias, kanonizuotų palaimintąjį vyskupą Jurgį Matulaitį. Štai kodėl nenuostabu, kad į Juozapo Vazo kanonizacijos ceremoniją, vykusią Šri Lankos sostinės Kolombo pajūrio Galde Face Green parke, susirinko net pusė milijono žmonių, nors tai buvo sausio 14-oji, darbo diena, trečiadienis (taip jau sutapo, kadangi antrąją tos savaitės pusę popiežius Pranciškus su apaštaliniu vizitu lankėsi Filipinuose; apie tai rašysime kitame „XXI amžiaus“ numeryje).

Gyvenimui – „taip“, o mirčiai – „ne“

Kun. Vytenis Vaškelis

„Aš nemirštu, aš žengiu į gyvenimą…“, – prieš baigdama žemiškąją savo kelionę viename laiške rašė šv. Kūdikėlio Teresė. Tai – sunkiai sergančio žmogaus žodžiai, skirti ateinančiai nesibaigiančio gyvenimo šventei. Kai žmogus leidžiasi pagaunamas Dievo tinklais, tada jis visada daugiau vadovaujasi tiesa. Jis gali suklysti, bet toji klaida jį veda į nuolankumo malonę, kuri dar stipriau padeda įsikibti į Jėzaus ranką ir priglusti prie Jo Širdies. Tuomet net mirtina liga nebegali tikinčiojo atskirti nuo To, kuris atėjo ir įsišaknijo jame (plg. Jn 14, 23). Net juodžiausią savo gyvenimo valandėlę žmogus nedrįsta kėsintis į save, nes, turėdamas sąmonės aiškumą ir atvirą širdį, su savo Nukryžiuotoju kenčia iki paskutinio atodūsio ir visa esybe skelbia, kad Jis, prisikeldamas iš numirusiųjų, tikrai nugalėjo mirtį bei visiems atvėrė duris į Gyvenimą.

Netiesinis žvejys

Kun. lic. Nerijus PIPIRAS,

Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos vikaras

Beveik prieš gerą dešimtmetį buvau prie Galilėjos ežero. Žvelgdamas į neaprėpiamą bangų didybę, maldos gelmėje bandžiau įžiūrėti Jėzaus kryptį: kaip jis buvo pasisukęs, kad pirmieji mokiniai Jį pamatė; koks buvo jo balso tembras, kad mokiniai Jį išgirdo ir ryžosi sekti. Galų gale ką jiems reiškė eiti paskui jį – Tą, kuris juos įsodins į kitokią valtį ir lieps mesti tinklus valksmui į širdžių vandenis? Gal šie kviečiantys žodžiai tik kartą perskrodė Galilėjos prieplaukos orą ir nutilo? Prisimenu, jog tuomet leidausi į atradimų kelionę. Simonas ir jo brolis Andriejus leidosi paskui Jėzų į kelionę, kuri nesibaigia garbės, išaukštinimo kupinuose rūmuose. Jėzus į ten net neužsuka. Jis keliauja per nuodėmės sužeistas širdis link Golgotos išaukštinimo.

Man rodos, Jis niekuomet neina tiesiai. Šis netiesinis Jėzus man be galo patinka, nes kelionė kartu su Juo visuomet kupina iššūkių ir atradimų. Jutau, kad tie žingsniai paskui Jėzų iš tiesų įgaus pagreitį tik palikus šiltą ir užtikrintą kasdienybę, išėjus iš nuolatinio buvimo ant bangos periodo, žinant, jog mesti tinklus į širdžių gelmes yra daug sudėtingiau nei naktį prasnausti žvelgiant į tuščią, bangų gainiojamą tinklą ir nieko neveikti. Negalima būti vien tik teoriniais žmonių žvejais. Svarbu justi, kad pats esi pagautas Didžiojo Žvejo, kurio žvilgsnis nukreiptas tik į tave ir žodžiai skirti vien tau.

Aš nesu Charlie

Kun. Robertas Grigas

„Charlie hebdo“ (taip vadinasi Prancūzijos savaitraštis – red.) yra žodžio nelaisvė ir regresas.

Smurto teroristai sunaikino patyčių teroristus, fizinės prievartos šalininkai – moralinės prievartos skleidėjus. Vienų metodai etine prasme buvo verti kitų metodų. Jei Paryžiaus žurnalistai būtų skleidę atjautą, pagarbą ir gailestingumą, kurių labiausiai trūksta vėl pagal politines ir ideologines linijas skeldėjančiam mūsų pasauliui ir dėl to žuvę (kaip Ana Politkovskaja), jie būtų didvyriai. Jie žuvo dėl įsikalbėtos agresyvaus reliatyvizmo dogmos, teigiančios, kad leistina ir netgi pažangu tyčiotis iš vertybių, kurios kitiems žmonėms yra labai brangios. Nors, nepaisant ciniško materializmo vyravimo, didesniajai žmonijos daliai vis dar brangi religija, tikėjimas į Dievą, dešimtmečiais tyčiotasi iš krikščionybės, islamo, istorinių asmenybių, kurios visuomenių ir tautų buvo suvokiamos kaip sektinos, sutelkiančios.

Giedojimų vakaras

Vakaro dalyviai gieda Kalėdų giesmes

Visuotinėje Bažnyčioje sausio 6-oji – Trijų Karalių iškilmė. Šį šventinį vakarą Klaipėdos etnokultūros centras sukvietė miestelėnus ir svečius į Tradicinių giedojimų vakarą „Bernelis gimė Betliejuj. Trys Karaliai su Kalėdų giesmėmis“. Pirmą kartą Tradicinių giedojimų renginių cikle dėmesys skirtas tradicinėms liaudies Kalėdų giesmėms. Vakaro svečiai – Klaipėdos Marijos, Taikos Karalienės, parapijos liaudiškojo giedojimo kolektyvas, vadovaujamas V. Budreckio.

Sveikindamas pilnutėlę vakaro dalyvių salę, kun. dr. Saulius Stumbra džiaugėsi, jog visi atėjo pasidalinti Kalėdų stebuklo džiaugsmu. Pristatydamas vakaro temą, apgailestavo, jog, deja, kalėdinės giesmės mažai patenka į tyrėjų akiratį ir šalia populiarių Kalėdinių melodijų savų nežinoma.

Kūrybinga, agresyvi, dinamiška maža valstybė: kas tai?

Valdas KILPYS

Toliau vyksta pasirengimas savivaldos rinkimams. Miestuose praėjusią savaitę galima buvo pamatyti ne vieną spalvingą palapinę, kur darniai išsirikiavę politikai ir žmonės „prie politikos“ rinko gyventojų parašus ir dalijo pažadus. Kalbant apie rinkimus, dera pastebėti du aspektus: pirma, merus rinksime tiesiogiai. Nors jų galių ir santykio su tarybomis reikalai vis dar nesutvarkyti, tačiau tiesioginis merų rinkimas visgi yra žingsnis teisinga kryptimi. Valdžia eina link liaudies ir tai yra gerai. Būtų dvigubai geriau, jei nuo kitų metų tiesiogiai būtų renkami ir seniūnai. Tada galima būtų teigti, kad savivaldos stiprinimas vyksta iš tiesų. Beje, kalbant apie merų rinkimus (ypač didžiuosiuose miestuose) jau dabar pastebimas tradicinis noras kalbėti ne apie miesto, bet šalies problemas, nes taip tiesiog lengviau, taip labiau klausoma, nes lietuvis yra pratęs prie plačių dalgio mostų, o ne prie varginančio piktžolių ravėjimo. Faktas yra ir tai, kad, žiūrint materialiuoju aspektu, vidutinio miesto mero postas politikui yra naudingesnis nei Seimo nario kėdė. Dėl to šiemet valdininkai ir politikai į „meravimą“ nespjauna ir traktuoja gerokai rimčiau. Antra, šiemetiniai savivaldos rinkimai svarbūs ir artėjančių rinkimų į Seimą kontekste. Ar pasikeis politinės svarstyklės konservatorių ir liberalų naudai? Bent kol kas atrodo, kad norint pereiti į poziciją vis vien reikės trečio žaidėjo. Ir dar neaišku, ar tai nutiks, nes Darbo partijos reitingai krinta dėl Viktoro Uspaskicho „dingimo“ iš viešosios erdvės ir nesibaigiančių teismų, o „tvarkiečiai“ garsėja savo polinkiu į korupcines bylas. O kur dar Mazuronių pareiškimai ir jaunesniojo išėjimas iš partijos.