|
Kūrybinga, agresyvi, dinamiška maža valstybė: kas tai?
Valdas KILPYS
Toliau vyksta pasirengimas savivaldos rinkimams. Miestuose praėjusią savaitę galima buvo pamatyti ne vieną spalvingą palapinę, kur darniai išsirikiavę politikai ir žmonės prie politikos rinko gyventojų parašus ir dalijo pažadus. Kalbant apie rinkimus, dera pastebėti du aspektus: pirma, merus rinksime tiesiogiai. Nors jų galių ir santykio su tarybomis reikalai vis dar nesutvarkyti, tačiau tiesioginis merų rinkimas visgi yra žingsnis teisinga kryptimi. Valdžia eina link liaudies ir tai yra gerai. Būtų dvigubai geriau, jei nuo kitų metų tiesiogiai būtų renkami ir seniūnai. Tada galima būtų teigti, kad savivaldos stiprinimas vyksta iš tiesų. Beje, kalbant apie merų rinkimus (ypač didžiuosiuose miestuose) jau dabar pastebimas tradicinis noras kalbėti ne apie miesto, bet šalies problemas, nes taip tiesiog lengviau, taip labiau klausoma, nes lietuvis yra pratęs prie plačių dalgio mostų, o ne prie varginančio piktžolių ravėjimo. Faktas yra ir tai, kad, žiūrint materialiuoju aspektu, vidutinio miesto mero postas politikui yra naudingesnis nei Seimo nario kėdė. Dėl to šiemet valdininkai ir politikai į meravimą nespjauna ir traktuoja gerokai rimčiau. Antra, šiemetiniai savivaldos rinkimai svarbūs ir artėjančių rinkimų į Seimą kontekste. Ar pasikeis politinės svarstyklės konservatorių ir liberalų naudai? Bent kol kas atrodo, kad norint pereiti į poziciją vis vien reikės trečio žaidėjo. Ir dar neaišku, ar tai nutiks, nes Darbo partijos reitingai krinta dėl Viktoro Uspaskicho dingimo iš viešosios erdvės ir nesibaigiančių teismų, o tvarkiečiai garsėja savo polinkiu į korupcines bylas. O kur dar Mazuronių pareiškimai ir jaunesniojo išėjimas iš partijos.
Šį faktą derėtų aptarti detaliau, nes Tvarka ir teisingumas po truputį juda nežinion. Visiems pabodęs Pakso klausimas viešoje erdvėje nuolat keliamas ir eskaluojamas bei pateikiamas kaip esminis argumentas, kalbant apie visus reikalus. Tai žmonėms gerokai pabodo. Vadinamasis prezidentas, sėdėdamas Europos Parlamente, seniai nebeatrodo kaip auka, nors tai jam neabejotinai pridėdavo politinių dividendų ir rinkėjų balsų. Bet šis vaidmuo išsikvėpė, o naujų idėjų partijoje niekas neieško, todėl natūralu, kad mąstantys ir pirmyn žiūrintys politikai palieka šį politinį darinį. Žavu yra tai, kad jaunasis Mazuronis partiją paliko be spjaudymosi ir keiksmų. Orumas tikro politiko ženklas, todėl būtų tam tikras nuostolis, jei jis nuspręstų politiką mesti. Ta proga dar vienas palinkėjimas Valentinui Mazuroniui: būtų puiku, jei jis susimąstytų apie Europos Parlamento Laisvės ir tiesioginės demokratijos frakcijos atliekamą vaidmenį šioje institucijoje. Šios euroskeptiškos frakcijos sugriovimui pakaktų poros žmonių išėjimo, tad V. Mazuronis tikrai padarytų gerą darbą iš ten pasišalinęs, nes nėra nieko blogiau, nei imti algą iš tų, prieš kuriuos kovoji. Lietuvai ES reikalinga visomis prasmėmis ir tai, manau, nėra diskusijų objektas.
Praėjusi savaitė įstabi ir tuo, kad Trakuose įvyko plačiai neviešintas susitikimas, kurį tradiciškai įprasta vadinti baltuoju arba sniego. Jį organizavo Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Tai išskirtinai saugumo klausimams skirtas susiėjimas, kuriame dalyvauja politikai, oficialūs pareigūnai ir analitikai, kurie labiausiai gilinasi į Rusijos problematiką. Bene ryškiausiai ten sublizgėjo ištremtasis oligarchas Michailas Chodorkovskis. Jis akivaizdžiai yra linkęs taikstytis su Kremliaus kompanija ir į Vakarų taikomas sankcijas žiūri gana skeptiškai, o Krymo okupacijos klausimu jo požiūris, pavadinkime, gana nuosaikus. Dera pastebėti, kad mūsų viešojoje erdvėje įsivyravęs M. Chodorkovskio, kaip sąžinės kankinio, įvaizdis nuo pat pradžių buvo įtartinas. Nesinori detalizuoti, tačiau šis žmogus savo pažiūromis tikrai nėra itin antiimperinio mąstymo. Panašūs apibūdinimai visai tiktų ir kitam Rusijos opozicionieriui Aleksejui Navalnui, kuris yra pagarsėjęs savo, švelniai tariant, keistokais pasisakymais. Faktas yra tai, kad net kalbant apie Kremliaus opozicionierius visada dera prisiminti, kad jie irgi žmonės, o jų pažiūros kinta kartu su įgyjamos valdžios kiekiu. Sniego susitikimas ypatingas dar ir dėl to, kad ten užkulisinės diskusijos kartais tampa svarbesnėmis nei oficialiosios. Šiais metais visi atvirai diskutavo, ar NATO ir ES pakankamai veikia, bandydamos atremti Rusijos hibridinį karą, ir koks šioje vietoje Lietuvos vaidmuo. Ar Lietuva pajėgi ir toliau išlikti antiputinišku buldozeriu? Beje, šis klausimas tiesiogiai siejasi su gerokai globalesne problema: ar besistengdami tapti Vakarų dalimi neprarandame savo vitališkumo? Ar Lietuva, likdama gerovės, demokratijos ir vidutinės klasės (vidutinybių) despotijos gniaužtuose, pajėgi išlikti?
Galbūt Lietuvos kelias yra sietinas ne su bandymu spręsti globalius klausimus ir tapatintis su nerangiomis didžiosiomis Europos valstybėmis, o būti kūrybinga, agresyvia, dinamiška maža valstybe, kuriai didžiųjų autoritetas svarbus tik tiek, kiek netrukdo savai politinei linijai? Ir tai visiškai nereiškia kokio nors ypatingo Lietuvos kelio, kuris net neįmanomas. Tiesiog apsižvalgykime aplink: Izraelis, Taivanas, Singapūras štai į ką turime lygiuotis ar bent bandyti tai daryti, nes sėkmės istorijų turime pakankamai, tarkime, mūsų laikysena Ukrainos įvykių akivaizdoje. Lietuvos veikla tarptautinėje arenoje matoma, gerbiama ir vertinama. Tęskime ta pačia gaida...
© 2015 XXI amžius
|