Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Iš laiškų
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Literatūra
Nuomonės
Ora et labora
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Popiežiaus padrąsinimas Filipinų tautai ir Bažnyčiai

Apie Šventojo Tėvo vizitą katalikiškiausioje Azijos šalyje

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus sveikina jį entuziastingai pasitikusį Filipinų jaunimą

Pasiekimai ir nelygybės kontrastai

Apaštalinį popiežiaus Pranciškaus vizitą Filipinuose vėl ženklino pasauliniai didžiausių ir gyvybingiausių katalikų bendruomenių dalyvavimo pamaldose masiškumo rekordai. Štai baigiamosiose šv. Mišiose, kurias sausio 18 dieną, sekmadienį, šalies sostinės Manilos Rizal parke Šventasis Tėvas aukojo su 250 vyskupų (beveik visi Filipinų ganytojai ir atvykę iš kaimyninių Azijos šalių) bei 2250 kunigų, dalyvavo 6–7 milijonai tikinčiųjų. Vargu ar tuo reikėtų stebėtis, nes pagarba visame pasaulyje labai populiariam popiežiui Pranciškui Filipinuose buvo pasiekusi savotišką manijos lygį: prieš vizitą sociologinės apklausos rodė, kad daugiau nei 80 proc. filipiniečių juo labai susižavėję. Taigi buvo pagerintas ankstesnis masinio dalyvavimo katalikiškose pamaldose pasaulio rekordas, irgi pasiektas Filipinuose, kai, 1995 metais tame pačiame Rizal parke popiežiui Jonui Pauliui II aukojant ten vykusios Pasaulinės jaunimo dienos šv. Mišias, dalyvavo 5 milijonai katalikų. Iškirtinis filipiiečių pamaldumas ir pagarba savo katalikiškajam tikėjimui turbūt žinomi kiekviename planetos kampelyje dėl gausių (daugiau nei 10 milijonų) migrantų, kurie nepraranda savo tautinio ir religinio tapatumo. Pačiuose Filipinuose, turinčiuose beveik 100 milijonų gyventojų (per pastaruosius tris dešimtmečius jų skaičius padvigubėjo), kurių 85 proc. yra katalikai, visur ryškūs tikėjimo bruožai, pavyzdžiui, kiekviename didesniame prekybos centre įrengiamos koplyčios maldingam pirkėjų ir darbuotojų susikaupimui. Filipiniečiai pagrįstai didžiuojasi, kad Azijoje yra pirmoji ir kol kas vienintelė katalikiška šalis, į kurią beveik prieš penkis šimtmečius (evangelizacijos 500 metų jubiliejus bus švenčiamas 2021 metais) katalikiškąjį tikėjimą kartu su ispanais kolonizatoriais (salynui suteiktas tuometinio Ispanijos karaliaus Pilypo II vardas) atnešė vienuoliai misionieriai.

Kunigai ir vienuoliai išauga mūsų visuomenėje

Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ Ričardo Šaknio nuotrauka

„Vienuolių uždavinys – ne aprėpti kuo daugiau darbų, bet gyvu tikėjimu liudyti visuomenei, kad apsimoka gyventi Dievo artumoje“, – teigia Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ, atsakydamas į „XXI amžiaus“ klausimus, atsiliepdamas į popiežiaus Pranciškaus apaštalinį laišką Pašvęstojo gyvenimo metų proga.

Kiek svarbus yra Jums, ne tik kaip Jėzaus Draugijos nariui, bet ir kaip vienuoliui, užimančiam aukščiausias hierarchines pareigas Lietuvos Katalikų Bažnyčioje, popiežiaus Pranciškaus (beje, taip pat jėzuito) apaštalinio laiško Pašvęstojo gyvenimo metų proga išreikštas palinkėjimas, kad „Pašvęstojo gyvenimo metai turi rūpėti ne tik pašvęstiesiems asmenims, bet ir visai Bažnyčiai, įskaitant pasauliečius, kurie šių metų minėjimą turi išgyventi kaip malonę“?

Jėzaus egzorcizmų misijos tęstinumas

Kun. Vytenis Vaškelis

Šio sekmadienio Evangelija liudija, kad Jėzus gydo ir išlaisvina žmones su dieviška galia. Jo visagalybe alsuojančiam žodžiui paklūsta ne tik mikroskopiniai vienaląsčiai organizmai ir nakties giedrume mirguliuojantys tolimiausi žvaigždynai, primenantys žėrinčias spingsules, bet ir nesutaikomas Jo bei mūsų priešas – šėtonas (plg. Mk 1, 26). Piktasis, buvęs šviesybių angelas, yra intelektinė būtybė, iš kurios krūtinės kadaise padaryta puikybės nuodėmė pragaištingai sąmoningai išplėšė širdį... Jis – nelaimingiausias padaras, nes amžinai prarasti vidinį sąžinės lokatorių tolygu tapti netirpstančio įšalo ledo akmeniu. Pavojingiausias ginklas – beširdis protas, kategoriškai atsižadėjęs savo ontologinių šaknų ir tapęs savanaudiškiausiu įrankiu žemėje. Antai 70-ųjų Aušvico koncentracijos stovyklos išlaisvinimo metinių minėjimas yra gyva iliustracija, liudijanti buvusį rafinuočiausią bei baisiausią šėtono siautėjimą, pasinaudojant esesininkų ir jų pakalikų nežmoniškumu...

Žinojimo apgaulė

Kun. Nerijus PIPIRAS

Kartais susimąstau, ar yra daug žmonių, kurie apie Jėzų nieko nežino. Šiais laikais, dvidešimt pirmame amžiuje, galbūt teoriškai įmanoma nieko nežinoti. Tačiau mes esame vakarų kultūros, kurios čiuptuvai šiandien netgi prieš veiksmą sužino visą jo cheminę sudėtį, žmonės.

Spėčiau, kad šiuolaikiniam žmogui neįmanoma būtų nieko nežinoti apie Jėzų. Net ir pirmokas šį vardą dažnokai bando tarti lyg kokį priežodį. Taigi, žinome. O ar to pakanka? Juk neretai atrodo, kad šiuolaikinio žmogaus santykis su Jėzumi yra aš – Tau, Tu – man. O jeigu kas nors daugiau, tuomet ko Tau iš manęs reikia? Deja, Tas, apie kurį žinome, lieka tik tam tikru gyvenimo prieskoniu. O tai yra jau šių laikų sugedimo diagnozė, lyg Dievas kaišiotų pagalius į mūsų pažangos ratus.

Baroko perlas keliautojų akimis

Pažaislio vienuolyno 350-osioms metinėms

Daiva Červokienė

Pažaislio bažnyčią ir vienuoles kazimierietes aplankė prezidentė Dalia Grybauskaitė Roberto Dačkaus (lrp.lt) nuotrauka

Pažaislio vienuolynas, išskirtinis Lietuvos sakralinio meno kompleksas, minėjo 350-ąsias savo istorijos metines. Ta proga pristatyta istoriko, menotyrininko, humanitarinių mokslų daktaro Mindaugo Paknio knyga „Pažaislio legendos ir tikrovė: vienuolyno XVIII–XIX a. aprašymai“ apie šį Lietuvos sakralinio meno kompleksą.

Išskirtiniai metai

Dr. Mindaugas Paknys pastebėjo, kad Pažaislio vienuolynas yra viena iš kelių jo domėjimosi krypčių. 350-iesiems nuo Pažaislio vienuolyno fundacijos pradžios metams išleistos kelios knygos, surengta mokslinė konferencija „Pažaislio vienuolyno 350 metų istorija“. Beje, M. Paknio parengta knyga „Pažaislio vienuolyno statybos ir dekoravimo istorija“ pasirodė 2013 metų pabaigoje, o „Pažaislio legendos ir tikrovė: vienuolyno XVIII–XIX a. aprašymai“ – 2014 metų rudenį.

Šviesūs kūrėjo darbai

Bronius VERTELKA

Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė (kairėje) ir katalogo sudarytoja Aušra Jonušytė

Į renovuoto Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietės kultūros centro salę rinkosi tie, kas myli meną ir grožį. Čia vyko katalogo „Algirdas Balna: medžio drožėjo gyvenimas, atiduotas kūrybai“ pristatymas. Dalyvavo A. Balnos žmona Joana, sūnus Gediminas, giminės. Prieš tai aplankytas jo kapas Stračnių kapinėse, ant jo padėta gėlių, uždegta žvakių.

Kultūros centro ekrane susirinkusieji stebėjo videojuostoje užfiksuotus vaizdus iš tautodailininko gyvenimo. Popietę vedusi miesto bibliotekos vedėja Inga Dovydėnienė žodžiais nupiešė A. Balnos (1928–2012) paveikslą. Tai buvo tylus, mažai kalbantis, tačiau be galo darbštus, kūrybingas žmogus. Viską darė su didžiule meile, tikėdamas savo darbo prasmingumu. 53 metus su Algirdu Subačiuje išgyvenusi jo žmona Joana sakė, jog niekada iš vyro lūpų negirdėjo blogo žodžio tariant apie miestelėnus. Prasmingai jų gyvenimas bėgo sodyboje Vilniaus gatvėje. Algirdo drožtos skulptūrėlės būdavusios linksmos, sukeldavusios šypseną. Nuo nagingo medžio meistro tiesiog sklido ypatinga gerumo šviesa. To ypač reikia šiandien mūsų gyvenime kiekvieną dieną.

Puikus atsiminimų vakaras

Kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio 250-ųjų gimimo metų renginiai prasidėjo Vilniuje

Donata VITKIENĖ

Kunigaikščio M. K.Oginskio jubiliejaus Vilniuje koncerto atlikėjai. Kairėje – Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas, dešinėje – Rietavo savivaldybės meras Antanas Černeckis

Vilnius. Sausio 18-osios vakarą labai erdvi Rotušės salė buvo pilna žiūrovų, norinčių pabūti nuostabiame renginyje, skirtame kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio 250 metų gimimo sukakčiai paminėti. Sėdimų vietų visiems nepakako, tad daugeliui teko ramstyti sienas. Pirmasis UNESCO paskelbto kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio 250-ųjų gimimo metų renginys vyko Vilniaus Rotušėje, nes šiuose didinguose rūmuose, Didžiosios Kunigaikštystės bei Abiejų tautų Valstybinis veikėjas, kompozitorius M. K. Oginskis 1794 m. balandžio 29 d. pasakęs ugningą prakalbą užbaigė žodžiais: „Tėvynės labui įnešu savąją dalį: turtą, darbą ir gyvenimą“. Tad ir šiandien mus vėl jungia Vilnius ir Rietavas – du miestai, kuriuose gyveno ir veikė M. K. Oginskis.

Paminėtas Čiurlionio viršukalnės 50-metis

Skirmantė Javaitytė

Alpinistai veteranai bazinėje stovykloje Lietuvos viršūnės fone 2014 metais Viliaus Šaduikio nuotrauka

Kaunas. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune minėta iškalbinga sukaktis: Čiurlionio viršūnei – 50. Renginys buvo skirtas pagerbti 1964 metais vykusią I Lietuvos alpinistų ekspediciją į Pietvakarių Pamyrą (Tadžikistanas), kurios metu, vadovaujant Kaziui Montsvilui, 10 lietuvių alpinistų įkopė į tris viršukalnes ir suteikė joms lietuviškus vardus: Čiurlionio (5794 m), Donelaičio (5839 m) ir Lietuvos (6080 m).

Susitikimo metu įspūdžiais apie ekspediciją dalinosi jos dalyviai: Vilius Šaduikis, Jaroslavas Okulič-Kazarinas, Romualdas Kęstutis Augūnas, Aleksandras Jurgelionis ir kiti.

Kalbėta ir apie neseniai vykusią ekspediciją į Čiurlionio viršūnę, kurioje dalyvavo daugiau kaip 50 lietuvių alpinistų ir keliautojų, vadovaujamų Algimanto Jucevičiaus.

Muziejuje – kraštiečio darbai

Vytauto Venslovo darbų parodos atidaryme dalyvavo brolis aktorius Petras Venslovas (dešinėje)

PASVALYS. „Namai liko tušti... – pajuokavo kraštietis tautodailininkas Vytautas Venslovas, pristatydamas jubiliejinę kūrybinę parodą Pasvalio krašto muziejuje. – Su savo darbais šiandien vėl tarsi sugrįžau į Pasvalį. Būdamas septynerių metų, kartu su šeima – tėvais ir broliu Petru – iš gimtojo Manikūnų kaimo buvau ištremtas į Sibirą. Ten baigėme rusų septynmetę mokyklą“, –  parodos atidaryme kalbėjo V. Venslovas. Po aštuonerių tremties metų Venslovų šeima sugrįžo į Lietuvą. Vaikai mokslus tęsė Pasvalio Petro Vileišio vidurinėje mokykloje. Vėliau Vytautas studijavo Kauno Politechnikos instituto statybos fakultete. Baigęs mokslus pradėjo dirbti Biržų gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje inžinieriumi, ten išdirbo 32 metus. Drožinėti pradėjo dar besimokydamas Pasvalio vidurinėje mokykloje. Domėtis menu Vytautą paskatino a. a. lietuvių kalbos mokytojas Romualdas Paškevičius, turėjęs daug literatūros apie garsius pasaulio menininkus. Studijuodamas laisvalaikiu Vytautas dar ir piešdavo, parodoje galima pasigrožėti jo tapybos darbais.

Meno kūriniai iš Hamburgo

Benjaminas ŽULYS

Aliutė Mečys. Tėvo namai, 1987 Dailininkų paveldo forumo nuosavybė

Kaunas. Meno kūrinių parodos Kaune – jau seniai ne naujiena. Čia muziejuose, galerijose buvo eksponuojama ne vienos šalies, epochos, įvairių krypčių menininkų darbai. Ne vieno mūsų menininko darbai buvo ir tebėra eksponuojami užsienio galerijose.

Šįkart Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus M. Žilinsko galerijoje buvo atidaryta ir iki vasario 8 dienos veiks unikali dailės paroda. Tai – Hamburge (Vokietija) gyvenančios lietuvių dailininkės Aliutės Mečys kūrinių paroda, jos gausios kūrybos meno darbų palikimo dalelė. Deja, pati autorė prieš metus išėjo iš gyvenimo...

Projekto vadovas – muziejaus direktorius, menotyrininkas Osvaldas Daugelis, kuratorė – dr. Rasa Žukienė.

Viskas prasidėjo nuo to, kai O. Daugelis, jo kolegos Edmundas Ulozas ir Milda Kairaitienė išvyko į jiems jau gerai žinomos dailininkės miestą Hamburgą. Jie panoro patys artimiau susipažinti su menininkės kūryba ir kaip nors gauti jos darbų parodai Lietuvoje. Sumanymas pavyko – atkaklūs lietuviai pelnė Hamburgo dailininkų paveldo forumo specialistų pasitikėjimą ir į Kauną atvežė 62 dailininkės kūrinius, kurie nūnai ir eksponuojami M. Žilinsko galerijoje.

Medalių kūrėjų stovyklos darbų paroda

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Meistrų medaliai: Petro Gintalo

VILNIUS. Atidarant medalių kūrėjų stovyklos darbų parodą „Via Baltika“ Šv. Jonų galerijoje, Telšių akademijos dėstytoja ir stovyklos dalyvė Remigija Vaitkutė priminė, kad ji tradiciškai jau rodyta Telšiuose, Žemaičių „Alkos“ muziejuje.

Menotyrininkė dr. Neringa Markauskaitė, kuri medalių kūrėjų stovykloje dalyvavo pirmą kartą, sakė: „Vienintelė tokia stovykla Lietuvoje, subūrusi medalininkų bendruomenę, be ilgaamžių tradicijų ugdanti ir jaunesniuosius medalininkus, labai svarbi. Bandėme tyrinėti medalių liejimo būdus, pavyzdžiui, latvis medalininkas Kaarlis Alainis pademonstravo ketaus liejybą (sudaužyti ir perlieti radiatoriai, gauta visai nebloga kokybė). Stovyklos dalyviai, nepaisant naujų stilistinių kompozicijų ieškojimų, atsigręžė į ilgaamžiškumą ir seniausias šios tradicijos plotmes. Temos skirtos Lietuvos ir Žemaitijos istorijai (Kristijonui Donelaičiui, Mikalojaus Daukšos „Postilei“, Merkeliui Giedraičiui), tačiau pagrindinė tema – „Via Baltika“ – dedikuota Baltijos kelio 25 metų sukakčiai“.

Nemari poezija

Bronius VERTELKA

Bibliotekos E. Mezginaitės kertėje – gerai pažinoję poetę žurnalistas Visvaldas Tebeliškis ir istorikas, rašytojas Juozas Brazauskas

PANEVĖŽYS. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Konferencijų salėje vyko Elenos Mezginaitės poezijos rinktinės „Senas mano drauge“ antrojo leidimo sutiktuvės. Į renginį suplūdo gerai poetę pažinoję ir buvę jos draugai, poetinio talento gerbėjai. Dalyvavo ir E. Mezginaitės dukra Mėta.

„Išleisti šią knygą man buvo tikras malonumas, tai buvo kaip mano moralinės duoklės poetei atidavimas“, – kalbėjo Klaipėdos UAB „Eglės leidykla“ direktorius Antanas Stanevičius. Fotomenininkas, poetas, žurnalistas sakė, jog jo pirmąjį, dar mokyklos suole parašytą eilėraštį, išspausdino rajono laikraštis „Tėvynė“, kuriame tuo metu dirbo E. Mezginaitė. Pirmąjį jos eilėraštį, pasirodžiusį žurnale „Jaunimo gretos“, jis perskaitė irgi būdamas moksleivis. A. Stanevičius išsitarė turįs mintį, kad poetės išspausdintą publicistiką reikėtų išleisti atskira knyga. Juk ji buvo tikra sodraus žodžio meistrė. Gimtąjį kraštą aplankęs leidyklos vadovas bibliotekai dovanojo 12 E. Mezginaitės poezijos rinktinės „Senas mano drauge“ antrojo leidimo knygų.

Konkursas apie teatrą

Konkurso dalyviai

VARĖNA. Viešojoje bibliotekoje vyko konkurso „Teatro uždangą atskleidus“ rezultatų aptarimas ir paskebta šio konkurso nugalėtoja. Ja tapo varėniškė Nijolė Karzienė. Jai buvo įteiktas pagrindinis prizas – skulptoriaus, medžio drožėjo Algirdo Juškevičiaus medinė gervė.

Šeštadienio popietę į biblioteką sugužėjo nemažas teatro mėgėjų būrys: konkurso dalyviai, Marcinkonių kaimo ir Vydenių krašto artistai, žiūrovai. Visi nekantriai laukė konkurso rezultatų paskelbimo, laureatų apdovanojimo ir mėgėjiškų teatrų pasirodymo.

Bibliografijos, informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėja Elena Glavickienė, priminė, kad konkursas organizuotas atsiliepiant į Seimo nutarimą 2014-uosius metus paskelbti Teatrų metais. Ji kalbėjo apie iš Varėnos rajono kilusius žymiausius aktorius, režisierius, teatrologus: Teofiliją Vaičiūnienę, Petronėlę Česnulevičiūtę, Vaclovą Murašką, Juozą Gaidį, Vitaliją Mockevičiūtę, Mariją Leikauskaitę, Dalių Skamaraką, Dalią Tamulevičiūtę, Balį Juškevičių, Tomą Vaisietą, Margionių klojimo teatrą ir žymesnius mėgėjiškų teatrų kolektyvus bei Varėnoje vykstančius Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalius, pristatė atvykusius svečius: aktorę, režisierę ir teatro pedagogę Eleną Savukynaitę, aktorės Vitalijos Mockevičiūtės mamą, pedagogę Vandą Mockevičienę, Marcinkonių kaimo teatro režisierę Rimutę Avižinienę, Vydenių krašto dramos kolektyvo vadovę Bronę Mačiulienę ir konkurso rėmėją, menininkę Ritą Zlatkutę.

Literatūros ir meno Kalėdos

Renginio svečius sveikina Pagėgių savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Elena Stankevičienė

PAGĖGIAI. Savivaldybės viešosios bibliotekos bendruomenė pakvietė kraštiečius, raštijos ir meno mylėtojus į literatūrinį adventinį vidudienį, kurio metu skaitytojams pristatytos respublikinės literatūros akcijos. Tai – Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuota akcija „Knygų Kalėdos“ ir 10-ieji literatūrinių balsavimų „Metų knygos rinkimai“ metai. Šie rinkimai kasmet organizuojami Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos bei Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacijos iniciatyva. Pasidžiaugta, kad šiemet Pagėgių savivaldybės viešoji biblioteka ir jos skaitytojai jau sulaukė ir pirmųjų „Knygų Kalėdų“ dovanų. Viena tokių – pagėgiškės, Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narės, kultūros komisijos pirmininkės, Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkės, premijos „Pagėgių krašto garsintojas“ steigėjos Jūratės Jablonskytės-Caspersen (Šveicarija) dovanoti „Metų knygos rinkimuose 2014“ dalyvaujančių Poezijos ir Suaugusiųjų prozos knygų komplektai. Su šiais leidiniais renginio svečiai galėjo artimiau susipažinti apžiūrinėdami literatūrinę parodą „Pagėgiškiams – geriausios Metų knygos“. Kraštiečiai pakviesti aktyviai skaityti, balsuoti už labiausiai patikusias knygas bei žiemos pabaigoje išrinkti „Pagėgių krašto Metų knygą 2014“.

„Maudynės“ garsuose

Garsų terapijos „įrankiai“

PANEVĖŽYS. Miesto savivaldybės viešosios bibliotekos skaitytojai jau išbandę rašymo, piešimo ant vandens, skaitymo ir kitas įvairias terapijos formas, tačiau garso ar gongų terapiją vargu ar yra mėginę ar apie ją net girdėję. Paskutinį spalio ketvirtadienį „Židinio“ bibliotekoje svečiavęsis garso terapijos praktikas, gongo meistras bei menininkas Raimundas Binkauskas kvietė panevėžiečius į nepamirštamų įspūdžių kelionę garso terapijos seanso metu. Renginys buvo puiki proga ne tik daugiau sužinoti apie garso įtaką ir jo poveikį žmogui, bet ir galimybė pasinerti į nuostabų, holistinį gongo garsą ir kiekviena kūno ląstele patirti jo atpalaiduojantį poveikį. „Maudynės gonge, tiksliau, maudynės gongo garse – garsinės meditacijos rūšis, kai, skambant muzikai, tarsi maudomasi garsuose. Kadangi garsas yra darni vibracija, ji sukuria atitinkamą poveikį mūsų kūnui,  jausmams, yra tarsi mikromasažas“, – pasakojo menininkas. Prieš pradedant keliauti garso takais, R. Binkauskas ragino neapsiriboti girdėjimo pojūčiu, pajusti garsą ne vien klausa, bet ir kūnu. „Gali pamiršti pirmą bučinį, bet pirmo gongo niekada nepamirši“, – viltingai nuteikė gongų terapija devynerius metus užsiimantis R. Binkauskas.

Prisiminimai apie kunigą Juozą Tumą-Vaižgantą

Kan. Juozas Tumas-Vaižgantas

Šį Pranciškaus Šleževičiaus (1897–1979) rankraštį man atnešė jo sūnus Jonas Šleževičius – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kėdainių skyriaus pirmininkas.

– Čia mano Tėvelio prisiminimai apie Juozą Tumą-Vaižgantą, regis, niekur neskelbti, – sakė jis.

2006-aisiais teko redaguoti ir išleisti knygą „Pranciškaus Šleževičiaus dienynas“ (giminės istorijos fragmentai, siekiantys pirmąją XX amžiaus pusę), tad neabejojau, kad to meto Lietuvos kaimo šviesuolio Pranciškaus Šleževičiaus užrašuose gali būti įdomių dalykų.

Pateikiu beveik prieš 40 metų parašytą Pranciškaus Šleževičiaus tekstą, nedaug redaguotą, tik gramatiškai pataisytą.