2015 m. sausio 30 d.    
Nr. 4
(2124)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Apie 70 vyrų prieš 70 metų

Kalba Zarasų miškų urėdijos
urėdas Rimantas Jurevičius

Knygos „Antazavės šilo
mūšis, krašto rezistencija
ir genocidas“ viršelis
Arvydo Veikšros nuotraukos

1944 metų gruodžio 26 dieną, antrąją Šv. Kalėdų dieną, Zarasų rajono Antazavės šile įvyko mūšis tarp Lietuvos Laisvės kovotojų – Lokio rinktinės Vyčio kuopos vyrų ir NKVD kariuomenės. Šis įvykis, šis 70 mūsų krašto brolių pasipriešinimo okupantams aktas, įėjo į Lietuvos Laisvės kovų ir karybos istoriją.

70 vyrų prieš 70 metų tapo pirmaisiais krašto kovotojais vaduojantis iš sovietinių okupantų. Ši diena tapo Šilo mūšio diena, apie kurią garsas nuskambėjo ne tik Lietuvoje.

Šiai datai paminėti gruodžio 20 dieną aktyvaus politinio ir visuomenės veikėjo Zarasų miškų urėdijos urėdo Rimanto Jurevičiaus iniciatyva Antazavėje įvyko iškilmingas minėjimas.

10 valandą Antazavės Dievo Apvaizdos bažnyčioje šv. Mišias aukojo klebonas kun. Stanislovas Tamulionis. Į bažnyčią nešini vėliavomis ir vainikais iškilmingai įžygiavo Utenos plk. Prano Saladžiaus šaulių 9-osios rinktinės šauliai ir Zarasų šaulių 7-osios kuopos Vytis jaunieji šauliai. Pilnutėlėje bažnyčioje melstasi ne tik už krašto partizanus, kurių nebėra tarp gyvųjų, bet ir už Tėvynę, už mus pačius, kad sugebėtume mylėti Lietuvą kaip jie ir aukotis dėl jos.

Šilo mūšio vietoje, šalia Vinčežerio ežero, prie atstatytų partizanų žeminių ir 1999 metais pastatyto atminimo kryžiaus degė kuklus ugniakuras. Sustojus apie šią ugnelę tylos minute pagerbti kovotojai, kurie čia buvo, gyveno, kentėjo nepriteklius, ilgėjosi laisvės. Sudrebėjo širdys, kada partizanai buvo pagerbti ginklu ir galinga salvė nuaidėjo daug mačiusio Antazavės šilo dangumi.

Jaudinančiai nuskambėjo Antazavės kultūros namų direktoriaus Gyčio Gruzdo parengta patriotinių posmų valandėlė ir šilo padangę suvirpinusi „Tautiška giesmė“. Buvome labai arti žiaurios praeities įvykių, galėjome pajusti atstatytose žeminėse tvyrantį žibalo kvapą, drėgmę, paliesti medinius gultus, įkvėpti tėviškės oro pro siaurutes ventiliacijos angas. Šiame krašte nebuvo šeimos, kurios nebūtų palietęs artimiems žmonėms gresiantis nuolatinis pavojus, baimė dėl jų likimo.

Apie žmones, sudėjusius auką ant Tėvynės aukuro, kalbėjo iškilmių iniciatorius ir organizatorius Zarasų rajono miškų urėdijos urėdas R. Jurevičius, istorikas, politinis bei visuomenės veikėjas Algis Kazulėnas, Zarasų rajono savivaldybės tarybos narys Arnoldas Abramavičius, Antazavės seniūnas Algirdas Lekaveckas. Šių eilučių autorė priminė, kad vienintelis Šilo mūšio metu žuvęs jaunas partizanas Jonas Kairys iš Vainiūnų kaimo buvo jos dėdė. Šilo mūšyje dalyvavo ir dar vienas jai artimas žmogus – mamos brolis, dėdė Petras Stankevičius, – iš Dusetų. Gausus korespondentų būrys stengėsi įamžinti minėjimo akimirkas.

Svarbiu Šilo mūšio 70-ųjų metinių paminėjimo akcentu tapo knygos „Antazavės šilo mūšis, krašto rezistencija ir genocidas“ pristatymas Antazavės Juozo Gruodžio gimnazijos salėje. Šios knygos išleidimo iniciatorius ir sudarytojas – Jonas Nemanis, Garbės kraštotyrininkas, paminklosaugininkas, pusę amžiaus paskyręs Zarasų krašto praeities tyrinėjimams. Knygą išleido Zarasų miškų urėdija. Į minėjimą ir į knygos pristatymą dėl ligos negalėjo atvykti svarbiausias žmogus – J. Nemanis. Jo laišką perskaitė R. Jurevičius. J. Nemanis dėkojo žmonėms, prisidėjusiems prie Laisvės kovotojų atminimo įamžinimo prisiminimais, darbu, parama.

Šventę papuošė Antazavės moterų ansamblio, vadovaujamo Dalios Deinienės, atliekamos partizanų dainuotos dainos, kuriose skambėjo meilė gimtinei, liūdinčiai mergelei, tėvelių namams.

Į knygą „Antazavės šilo mūšis, krašto rezistencija ir genocidas“ sudėta kovose dalyvavusių partizanų, jų artimųjų ar juos pažinojusių prisiminimai, Jono Nemanio nuotraukos, kurias jis kaupė daug metų. Leidinyje išspausdintos ir Laimono Abariaus, Artūro Mažeikos, Rimanto Jurevičiaus nuotraukos. Knygoje yra Antazavės šilo mūšio teritorijos ribų planas, Lokio rinktinės Vyčio kuopos partizanų dislokacijos vieta. Šilo mūšio bunkerių schemą apmatavo ir nubraižė J. Nemanis. Ant knygos viršelio – Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyčio kuopos partizanai (nuotrauka iš knygos „Kovojanti Lietuva 1944–1954“).

Renginyje kalbėjusieji Laimonas Abarius, Andrius Dručkus, Klaudijus Driskius ir Juozas Širvinskas džiaugėsi, kad ši knyga bus amžinas paminklas Lietuvos Laisvės kovotojams, kad daug kraštiečių susirinko į 70-ųjų Šilo mūšio metinių paminėjimą. Tenka apgailestauti, kad į šį iškilmingą minėjimą neatvyko nė vienas iš Zarasų rajono savivaldybės vadovų.

R. Jurevičius nuoširdžiai padėkojo renginio šeimininkams – Antazavės seniūnui Algirdui Lekaveckui, Antazavės Juozo Gruodžio gimnazijos direktorei Aldonai Svidinskienei ir Antazavės kultūros namų direktoriui Gyčiui Gruzdui už priėmimą, paramą darbuose ir supratimą.

Visi dalyvavusieji pristatyme gavo po knygą, kurios pratarmėje J. Nemanis rašo: „Manau, kad yra dar daug nepaminėtų įvykių, susidūrimų, susišaudymų su okupantais, daug įvykdytų įskundimų, areštų ir žudymų, kurių liudijimų nepavyko surinkti ir įamžinti. Tikiu, jog būsimosios kraštotyrininkų kartos bei profesionalūs istorikai tuos klausimus ir faktus išaiškins bei aprašys. Ši knyga – dar vienas rašytinis paminklas Antazavės krašto patriotams, kentėjusiems ir žuvusiems už krašto ir visos Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę“.

Marija VARENBERGIENĖ

Antazavė, Zarasų rajonas
Arvydo Veikšros nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija