Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Kuo išgydomi dvasiniai šio amžiaus raupsai?

Kun. Nerijus PIPIRAS

Senojo Testamento Kunigų knygoje skaitome, kad žmogus, ant kurio odos atsiranda išbėrimas, patinimas ar pašviesėjimas – raupsų ligos požymiai – turi gyventi už stovyklos ir šaukti: „Nešvarus, nešvarus“.

Įdomi dezinfekcijos priemonė. Galbūt apie ją išgirdę mūsų visuomenės sveikatos centrai tik numotų ranka: neefektyvu, senamadiška, atgyvenę, nehumaniška.

Į visą šią praktiką norisi žvelgti kiek iš kitos pusės. Žinoma, anų klaikų rykštė – raupsų liga – šiuolaikiniam civilizuotam pasauliui neatrodo baisi. Jos nasrai atšipę bent jau išsivysčiusioms tautoms. Tačiau visgi ir šiandien šia liga Azijos ir Afrikos žemynuose serga keli milijonai žmonių. Taip kalbame apie fizinius raupsus. Galbūt daug daugiau žmonių suserga dvasiniais raupsais. Sakoma, kad pirmieji šios ligos simptomai labai paslaptingi – skausmo nejautimas.

Ar tai nepanašu į kažką įprasto mūsų aplinkoje? Nuodėmės skausmo nejautimas... Ėjimas prie Gailestingumo versmės tik iš reikalo prieš Velykas... Kaltės ir nuodėmės sąvokos ištrynimas... Vertybių sekuliarizacija, kai patys dažnai to nejausdami gyvename aukštyn kojomis – tai, kas nuo amžių buvo laikoma vertybe, tampa pasenusiu reliktu ar konservais, skirtais juodai dienai, kai neturėsime ką veikti ir tik iš nuobodulio netyčia žvilgtelėsime ton pusėn. Klaidų nematymas. Blogio ignoravimas. Atsakomybės nukėlimas ateitin. Galvojimas: „Man neaktualu, kaip gyvena mano artimas“. Ir daugybė kitų simptomų.

Visa tai byloja apie raupsus – ligą, kuri iš tiesų prasideda nepastebimai ir ardo žmogų iš vidaus. Tikrą žmogų – Dievo panašumą – bjauroja ir netinkami atskaitos taškai: Dievas – tik iliuzija, dievą kuriu aš pats, pataikaudamas savo įgeidžiams ir mados klyksmui. Dar vienas ligos, kuri nematoma, tačiau kvėpuojanti kiekvienam į nugarą, požymis –  buvimas sekuliarizmo ir perdėto patogumo marionete. Tačiau visgi, jeigu kas klaustų, ar ši liga pagydoma, aš, net ir matydamas daugybę šios ligos požymių, drįsčiau atsakyti: „Taip“. Tačiau receptas slėpiningas. Jo nerasime nei tolimose Rytų šalyse, nei naujausiuose techniniuose atradimuose, genų inžinerija ir net dirbtinės reprodukcijos priemonės irgi nepadės. Ši liga išgydoma klūpint ir savo ligotas, kuklias rankas sudedant į Amžinojo rankas: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“.

Tikras išgijimas iš dvasinių raupsų galimas tik būnant su Dievu. Iš tiesų kartais nesusimąstome, kiek daug priklauso nuo paprasčiausios mūsų laikysenos, pozicijos, leidimo, kad Dievas būtų didysis mūsų gyvenimo Tu, į kurį kreipiamės tik asmeniškai, kurio žvilgsnis skirtas tik susitikimui su manuoju, ir kuris, imdamas mane už kuklios ir nuodėmės pažeistos rankos, kviečia dalyvauti didžiajame tobulybės kūrimo procese.

Vienas kankinys, br. Christian de Cherge, yra taip kalbėjęs: „Žinau, kad neturiu nieko, tik šią kuklią šiandieną padovanoti Tam, kuris mane kasdien kviečia, kaip galėsiu atsakyti „taip“ Jam kiekvieną dieną, jei nepadovanosiu Jam šios eilinės dienos... Dievas turi tūkstančius metų sukurti dienai, o aš teturiu vieną dieną – šiandieną – padaryti ką nors amžina!“ Tad kurkime tai, kas amžina, atsiduodami Tam, kuris visas kaltes atleidžia, gydo sužeistas širdis ir nuolat ne tik gražiausiose šventyklose, bet ir kukliausiose ligoninėse, svyrančiame perpučiamos trobelės kamputyje, gatvių kelkraščiuose, laikraščių iškarpose, galingųjų deklaruojamame mažo žmogaus nuvertinime taria: „Noriu, būk švarus!“

© 2015 „XXI amžius“