2015 m. vasario 20 d.    
Nr. 7
(2127)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

„Iš didelės meilės menui... ir žmonėms“

Julė KILČIAUSKIENĖ

„Archyvo“ grupė per parodos „Jokūbo
kopėčios“ atidarymą Keramikos
muziejuje gruodžio 19 d. Iš kairės:
Jurgis Penkinski, Dormantė Penkinski,
Giedrius Liagas, Jaroslavas
Okulič-Kazarinas (a.a. Giedrės
Gučaitės vyras), Juozas Rimkus,
Liudvikas Ivaškevičius, Keramikos
muziejaus vedėja Auksė Petrulienė
Jono Ivaškevičiaus nuotrauka

Liudviko Ivaškevičiaus kūrinys
„Galutinis variantas“
Jono Ivaškevičiaus nuotrauka

Rimanto Okulič-Kazarino
ir a.a. Giedrės Gučaitės
kūrinys „Pradžia“
Jono Ivaškevičiaus nuotrauka

Jurgio Penkinskio kūrinys „Ryšis“
Dariaus Petrulio nuotrauka

Juozas Rimkus prie savo
kurinio „Dviese su angelu“
Dariaus Petrulio nuotrauka

Dormantė ir Jurgis Penkinskiai

Kauno Keramikos muziejuje veikia paroda „Jokūbo kopėčios“, kurią surengė menininkų grupė „Archyvas“. Kodėl „Archyvas“, o ne koks nors kitas, labiau meniškas pavadinimas? Į tai atsakė pats grupės organizatorius ir ilgametis vadovas Juozas Rimkus: „Prieš 18 metų Kauno miesto archyvo galerijoje buvo eksponuojamos dailės parodos. Ir aš dirbau tuo metu archyve. Taip apžiūrinėjant tas parodas, kilo mintis jungti menininkus į grupę. Pakalbinau autorius – sutiko. „Archyvo“ vardą davėme, nes grupė gimė archyve. Iki šiol aktyvą sudaro tie patys žmonės. Mus vienija domėjimasis baltiškąja kultūra bei krikščioniškosiomis vertybėmis. Kasmet prieš didžiąsias šventes surengiame po parodą, į ją pakviečiame Kauno ir kitų miestų bei miestelių gyventojus. Iš Keramikos muziejaus kovo 1-ąją keliausime į Ukmergę. Pasibaigus parodų turui, eksponatai bus parduoti arba „sutūps“ mūsų archyve (sodyboje), o mes triūsime prie naujos parodos“.

J. Rimkus save vadina kultūros darbuotoju, nes kur bedirbo – bibliotekoje, muziejuje ar dabar, vadovaudamas Lietuvos kultūros darbuotojų profsąjungai, – jaučiasi atstovaująs kultūrai ir džiaugiasi, kad galėjo prisidėti pernai kultūros darbuotojams padidinant algas. Yra instaliatorius: iš įvairių daiktų, panaudodamas skulptūros detales, konstruoja ką nors mįslingo ir įdomaus. Medžiaga padiktuoja temą ar net būsimą kūrinį... Ir pastarasis darbas parodoje „Dviese su angelu“ yra didelių apmąstymų rezultatas, jam panaudotas senas, kinivarpų išsiuvinėtas, su parūdijusia vinimi viduryje medis ir metalas. Miške, prie sugriuvusios trobelės, pjovė malkoms pūvančius rąstus, buvo keletas gerų, atskyrė: „Štai ir padariau darbą, jį pavadinau „Dviese su angelu“. O atėję į parodą lankytojai sako, kad tai – Gedimino stulpai. Štai kaip būna, – džiaugiasi kūrėjas. – Iš savo asmeninės patirties sakau, kad nesvarbu, ką mes kurdami galvojame, kaip savo kūrinį pavadiname, kur kas svarbiau, kad žmonės ateitų, pamatytų, kad tas mūsų darbas jiems sukeltų kokius nors jausmus, mintis, nebūtinai tuos pačius kaip mums, autoriams. Pavyzdžiui, Ukmergėje parodos metu bandžiau vaikams aiškinti, kas pavaizduota, o jie sako: „Dėde, neaiškinkite, mes patys suprantame“, – dalinasi mintimis J. Rimkus.

Kodėl paroda pavadinta „Jokūbo kopėčiomis“, papasakojo angelų meistru vadinamas skulptorius Liudvikas Ivaškevičius. Skaitinėjant Šventąjį Raštą, jo dėmesį patraukė Jokūbo sapnas: „Ir matė sapne kopėčias, stovinčias žemėje, o jų viršų siekiantį dangų; taip pat užžengiančius ir nužengiančius jomis Dievo angelus ir Viešpatį, pasirėmusį ant kopėčių ir jam tariantį: „Aš esu tavo tėvo Abraomo Dievas ir Isaoko Dievas: žemę, kurioje miegi, aš duosiu tau ir tavo palikuonims“ (...) – Pr 27, 12–13. „Patiko mintis – pasiūliau, – prisimena Liudvikas. – Grupės nariai pritarė ir ėmėsi darbų. Tema nelengva, ieškojimai kiekvienam buvo sudėtingi, tačiau, manau, pavyko“. Iš seno ąžuolo išdrožta Liudviko skulptūra pavadinta „Galutinis variantas“. Joje – kopėčios, prie jų stovi angelas su taure rankoje (į šią taurę jis renka žmonių nuodėmes, neša jas kopėčiomis į dangų, kad Dievas paimtų, ir grįžta į žemę jau su tuščia ir vėl pripildo). Šis kūrinys yra parodos centras. Jis – ekspozicijos viduryje. Į klausimą, kaip tapo menininku, meistras atsako, kad yra skulptorius nuo gimimo: „Vaikystėje paslapčia piešdavau tėvų svečius, vėliau kopijuodavau dailininkų kūrinius. Kartą sumaniau drožti rūpintojėlį. Išsipjoviau miške sudžiuvusią beržo šaką ir padariau. Skulptūra nebuvo labai vykusi, bet nebegalėjau sustoti. Dariau antrą, trečią, ketvirtą, kol atsidėjau vien šiai veiklai“, – prisipažįsta L. Ivaškevičius. Pirmąsyk savo darbus pristatė 1996-aisiais Kauno miesto archyvo galerijoje, o po poros metų Panevėžyje surengė personalinę parodą. Kurį laiką gyveno Danijoje, dirbo, kūrė ir gilinosi į menus Skulptūros ir muzikos aukštesniojoje liaudies mokykloje. Liudviko rankose seno medžio gabalai tampa angelų ir šventųjų figūromis, kryžiais, koplytstulpiais... Jis yra aktyvus katalikų dailininkų parodų „Gloria Deo“ narys. Skulptorius nelinkęs skubėti, laukia, kol turimas medžio gabalas pats prakalbės. Į klausimą, ar sunku gyventi iš kūrybos, šypteli: „Gyvenu pigiai, mėgstu grikių košę – nebrangu ir sveika“.

Sunku yra pasakoti apie bene žymiausią „Archyvo“ narę, dailininko Antano Žmuidzinavičiaus anūkę, a. a. grafikę Giedrę Gučaitę (1948–2014). Dailininkė šiai parodai itin kruopščiai ruošėsi, labai skubėjo. Tačiau Viešpats ją pasišaukė spalį, o paroda buvo atidaryta gruodį. G. Gučaitė M. K. Čiurlionio meno mokykloje mokėsi muzikos, o paskui – grafikos. 1972 metais baigusi grafikos studijas Valstybiniame dailės institute, dėstė Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume, M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kūrė estampus, ekslibrisus, plakatus, knygų iliustracijas, rankų darbo popierių su reljefiniais audimų raštais, objektus, piešė, tapė ant popieriaus. Nuo 1983 metų buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narė, surengė daugiau nei 20 personalinių parodų Varšuvoje ir Vroclave (Lenkija), Vienoje (Austrija), Atėnuose (Graikija), Vilniuje, Kaune, Birštone, Anykščiuose ir kitur. Apipavidalino ir kūrė iliustracijas vadovėliams ir knygelėms vaikams bei laikraščiams. Dailininkė apdovanota žurnalo „Nemunas“ premija, diplomais Lietuvos gražiausios metų knygos konkursuose, 2009 metais jai buvo paskirta Lietuvos Respublikos kultūros ir meno kūrėjo stipendija. Menininkės darbų yra įsigiję Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės, Lietuvos dailės ir kiti muziejai, privatūs asmenys Lietuvoje ir užsienyje. Be menininkės pašaukimo, Giedrė buvo aistringa keliautoja, pasaulio alpinizmo atskyrininkė, įrašyta šalia lietuvių sportininkių, labiausiai pasižymėjusių 1957–1990 metais. Parodai ji ruošė du darbus, tačiau spėjo užbaigti tik paveikslą „Vizija“, kaip draugams pasakojo, į paveikslą perkėlė tai, ką matė būdama užsimerkusi. Kūrinyje – grafiniai simboliai, daug užuominų ir paslapties iš praeities ar ateities, limpančių žodžiais ir frazėmis viena šalia kitos, sujungtų spalvų gamomis ir kontrastais, bylojančių ne tik apie labai sudėtingą menininkės pasaulėjautą, aukštą kvalifikaciją, tačiau ir tai, ko negalima išreikšti nei žodžiais, nei mintimis. Gali būti, kad šis, paskutinis G. Gučaitės darbas išliks kaip unikalus liudijimas (testamentas). Antrąjį Giedrės pradėtą darbą užbaigė sūnus Rimantas Okulič-Kazarinas. Tai – senovinė nedidukė skrynia, inkrustuota pajūrio akmenimis. Rimantas parodai paruošė vieną savo darbą „Iš paskos“. Jį sudaro vienos ant kitų sukrautos kopėčios, atremtos į langą (dangų).

Parodą paįvairina fotomenininko Giedriaus Liago nuotraukos. Jis – kelionių entuziastas. Dažnai parodoms pateikia savo įspūdžius. „Jokūbo kopėčioms“ padovanojo vaizdus iš Nepalo, kur lankėsi 2014-ųjų rudenį. Giedrius nuo 1989 metų yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Dėstė fotografiją Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete ir Vytauto Didžiojo universitete, yra surengęs nemažai personalinių parodų Lenkijoje, Latvijoje, Anglijoje, Vokietijoje. Jo darbų yra Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, Lietuvos dailės muziejuje, Lietuvių dailės muziejuje Čikagoje, Metropoliteno muziejaus kolekcijose, net Japonijoje.

Menininkas priklauso viduriniosios kartos fotografams, įnešusiems į Lietuvos fotografiją eksperimentinio atvaizdo perteikimą, fiksuoja ne tik svarbius momentus, bet ir kasdienį gyvenimą, išsiskirdamas vitališkais koloristiniais eksperimentais.

Pagaliau – žinoma keramikė Dormantė ir meno pedagogas, dizaineris Jurgis Penkinskiai. Apie jų gyvenimą ir meilę galima rašyti romaną. Ankstyvoje jaunystėje susipažinę ir vienas kitą pamilę lietuvė ir žydas lemtingai buvo išskirti 30 metų. Kai vėl (atsitiktinai) susitiko, suprato, kad turi būti kartu. Buvo septyneri laukimo metai, per kuriuos iširo abiejų pirmosios šeimos, o mylimojo iš tolimos šalies belaukdama Dormantė savo rankomis pastatė namą. Keramikė plynuose laukuose pastatė vienintelę Lietuvoje japonišką anagamos krosnį ir ėmė rengti keramikos seminarus. Netrukus paklojo pamatus, pamažėle ir sulipdė savo neįprastą ekologišką namelį iš molio ir šiaudų. Dabar, kai pagaliau Jurgis „išsivadavo“ iš Izraelio (tai – kebli ir nuobodžiai ilga istorija) abu menininkai tame name gyvena, kuria ir rengia seminarus.

Dormantė 1967–1975 metais mokėsi Kauno J. Naujalio meno vidurinėje mokykloje grafikos, 1980–1987 metais LTSR valstybinio dailės instituto Kauno pramoninės dailės fakultete studijavo dekoratyvinę taikomąją dailę. Dirbo dailininke, mokytoja, o nuo 2004 metų yra Keramikos ir ekologinės molinės statybos projektų Gojaus kaime (Trakų r.) organizatorė. Rengia parodas autorinės keramikos ir ekologinės molio statybos srityje; projektus, simpoziumus Lietuvoje ir užsienyje, turi kelis apdovanojimus, nuo 1997 metų yra Lietuvos dailininkų sąjungos ir grupės „Archyvas“ narė, 2005 metais buvo gavusi Lietuvos valstybės stipendiją meno ir kultūros kūrėjams. Dormantė parodai pristatė „Vėjo varpelį“, skirtą ugnies, vandens ir oro angelams. Varpelį sudaro daug angeliukų, kiekvieno veidukas kitoks. Tokie mažyčiai, japoniškoje krosnyje išdegti, turėję būti juodi, bet yra balti (juk angelai) ir gana mieli. O Jurgis pagamino supynes, kurios laikosi ant dviejų akmeninių plokščių. Jose (kaip Senajame Testamente) įrašyta po penkis Dievo įsakymus hebrajų kalba. Supynės vadinasi „Ryšys“, nes viename lentos gale sėdi mergaitė, o kitame – berniukas (galbūt tai simbolizuoja Dormantę ir Jurgį)...

Keramikė Jovilė Talmantaitė-El Masour – „Archyvo“ grupės viešnia – garsiojo keramiko Gyčio (Egidijaus) Talmanto dukra. Gytis Talmantas – pasaulinio masto mokytojas, išugdęs daug puikių keramikų. Paties menininko, jo mokinių darbai sietini su dideliu noru sugrąžinti senosios keramikos tradicijas, pagrįstas bendražmogiškosiomis vertybėmis. Šiandien neateina mintis, kad visi molio dirbiniai yra glazūruoti Lietuvoje atrasta technologija. O jos išradėjas yra būtent Gytis Talmantas. Prieš gerus tris dešimtmečius spaudoje buvo pasakota apie šį išradimą, vertą pasaulinio įvertinimo. Deja, kuklus G. Talmantas neįteisino savo darbo. Tačiau jei iš ritono, glazūruoto lietuviškąja technologija, gertų Homeras, negalėtų atskirti klasikinio graikų meistrų rankų darbo nuo lietuviškojo. Jo dukra Jovilė Talmantaitė yra darbšti keramikė. Parodai pateikė darbą iš savo vaikystės ir jaunystės prisiminimų – namelį, kuriame užaugo. Jis buvo medinis ir, plečiantis urbanistikai, sunaikintas, bet liko gyvi prisiminimai. Jie ir „atsitūpė“ „Jokūbo kopėčiose“.

Štai ir visos „Jokūbo kopėčios“. Su vienais menininkais maloniai parodoje pasikalbėjome, kitus – „iš atminties“ aprašiau. Meninę pusę, kaip sakė „Archyvo“ grupės vadovas J. Rimkus, geriausia kiekvienam lankytojui personaliai įvertinti, juk vis tiek kiekvieno nuomonė bus skirtinga. Paroda veiks iki kovo 1-osios.

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija