2015 m. kovo 6 d.    
Nr. 9
(2129)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Nauju žvilgsniu apie poetą Antaną Baranauską

Vytautas BAGDONAS

M. Telksnytės ir V. Račkaičio
biografinės apysakos
„...ir neramu tapo“ viršelis

Sausio 5 dieną (pagal naująjį kalendorių 17-ąją) sukako 180 metų, kai tuometinių Anykščių pakraštyje, Katalikų Bažnyčiai priklausiusioje miestelio dalyje – Jurzdike – gyvenusių Jono ir Teklės Baranauskų šeimoje gimė ketvirtas vaikas – Antanas Baranauskas (1835 01 17–1862 04 05–1884 06 24–1902 11 26), vėliau tapęs poetu, kalbininku, vyskupu. Anykštėnai muziejininkai 2015-aisiais šio krašto šviesuoliui skiria daugybę prasmingų renginių, kurie vyks ištisus metus. Jubiliejinių vyskupo Antano Baranausko metų pradžią vainikavo unikali dovana šio poeto kūrybos gerbėjams: pasirodė anykštėnų rašytojų, Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatų, Anykščių rajono garbės piliečių Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio parašyta biografinė apysaka „...ir neramu tapo“, kurią išleido Utenos spaustuvė. Knygos leidimą inicijavo ne tiktai gerai žinomi daugelio knygų autoriai M. Telksnytė ir V. Račkaitis, bet ir Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, o parėmė Anykščių rajono savivaldybė. Daugiau kaip 200 puslapių knygoje tiesiog preciziškai papasakota Antano Baranausko 30 metų gyvenimo istorija, pradedant nerūpestinga kūdikyste ir baigiant jaunystės metais, kuomet jis tampa kunigu, pasišvenčia tarnystei Dievui ir žmonėms, aktyviai reiškiasi kaip poetas. Ši knyga – beletrizuota žymaus Anykščių krašto šviesuolio gyvenimo ir kūrybos versija, kurią skaitant, norisi versti puslapį po puslapio, gilintis į kiekvieną papasakotą epizodą. Autoriai pasistengė ne tiktai išsamiai ir labai įtaigiai papasakoti būsimo poeto ir vyskupo biografiją. Ji buvo praturtinta retai kam žinomais, o gal ir net visai nežinomais, negirdėtais faktais, įdomiomis detalėmis. Apie vysk. A. Baranauską galima pasiskaityti ne vienoje knygoje, įvairiuose spaudos leidiniuose, tačiau M. Telksnytė ir V. Račkaitis pabandė pažvelgti į šio literatūros klasiko, mokslininko, aukšto luomo dvasininko gyvenimą nauju žvilgsniu. Ir tą naują autorių žvilgsnį turi progos pamatyti visi skaitytojai. Ši biografinė apysaka – ne vien beletrizuotas pasakojimas apie vieno iškiliausių anykštėnų (ir Lietuvos šviesuolių) vaikystę ir jaunystę, ne tiktai literatūrinis biografijos atpasakojimas chronologine tvarka. Knygoje gausu Antano Baranausko kūrybos: eilėraščių, poemų ištraukų, plačiai aprašomi lietuvių tautos papročiai, vis sugrįžtama prie senolių tradicijų, kurių buvo laikomasi poeto vaikystės ir jaunystės metais. Labai intriguoja dažnai pasitaikantys tarmiški žodžiai, seni posakiai. Visa tai knygą daro dar įdomesnę, populiaresnę, dar labiau suintriguoja skaitytoją. Knyga parašyta vaizdinga, tačiau paprasta, visiems gerai suprantama kalba, tad šį kūrinį skaityti labai lengva. Aprašyti įvykiai, faktai ne iš piršto laužti, jie papasakoti, remiantis paties Antano Baranausko rašyto dienoraščio eilutėmis, jo laiškais, leidiniuose spausdintais poeto giminių prisiminimais, literatūrologų išnagrinėta šio iškilaus žmogaus kūryba. Knygos pabaigoje pateiktas šaltinių sąrašas gana gausus.

Knygoje „... ir neramu tapo“ detaliai aprašytas kiekvienas vysk. A. Baranausko gyvenimo etapas – mokslas Rumšiškių raštininkų mokykloje, kur jis pradėjo rašyti pirmuosius eiliuotus kūrinius, raštininko darbas Kaune, Vainute, Raseiniuose, Telšiuose, Sedoje ir niekaip neįgyvendinama jo svajonė dirbti kur nors netoli gimtųjų Anykščių, neįvykdyti valdininkų pažadai perkelti raštininką A. Baranauską į Aukštaitiją, pirmoji Žemaitijoje užgimusi nelaiminga meilė ir nuoširdus bendravimas, kūrybinė draugystė su poete ir vertėja Karolina Praniauskaite, jaunojo poeto Antano Baranausko studijos Žemaičių kunigų seminarijoje Varniuose, kurią gabus studentas užbaigė per stebėtinai trumpą laiką – dvejus metus, – ir studijų metai Peterburgo dvasinėje akademijoje, dalyvavimas čia veikusioje neoficialioje organizacijoje „Baublio respublika“, kur virdavo ginčai dėl Lietuvos ateities, buvo svajojama apie nepriklausomą respubliką, studijos Miuncheno ir Romos universitetuose, profesoriaus, kapeliono, bibliotekininko pareigos Peterburgo dvasinėje akademijoje. Darbai, studijos neužgožia jaunojo poeto kūrybinės „giesmės“ – liejasi popieriaus lape posmai, gimsta eilėraščiai, poemos, sulaukiama pripažinimo, jo kūryba pasirodo to meto spaudoje. Kur jis bebūtų, begyventų, traukia ji gimtinė, pirmai progai pasitaikius, jis lankosi Anykščiuose. Čia, tėviškės klėtelėje, per dvi atostogų vasaras Antanas Baranauskas sukuria himną Lietuvos gamtos grožiui – poemą „Anykščių šilelis“... Gyvenimo kelyje jis sutinka daug draugų ir priešų. Tikrų, nuoširdžių draugų būta daugiau. Ypatingai jis brangina draugystę su anykštėnu Klemensu Kairiu, kuris irgi pasirinko kunigo kelią, kurdavo eiles...

Knyga užbaigiama pesimistine gaida, atskleidžiant visus skaudulius, kuriuos pačiais gražiausiais savo gyvenimo metais patyrė Antanas Baranauskas. Sunkios ligos pakirsta miršta jo draugė ir kūrybos vertintoja poetė Karolina Praniauskaitė. Poetas tegalės aplankyti tik jos kapą Utenos kapinėse. Skaudina artimų žmonių mirtys. Liūdna ir neramu tapo, kai, būdamas Romoje, sužinojo apie carinės Rusijos represijas prieš sukilimo rėmėjus. Bičiulis Klemensas Kairys ištremtas už Uralo ir ten tragiškai mirė. Atėjo žinia ir apie suimtus du Antano Baranausko brolius – Anykščiuose viršaičiu dirbusį Joną ir jauniausiąjį brolį Anuprą, kurie iš Sibiro tremties namo sugrįš tiktai po dvylikos metų. Už sukilėlių manifesto skaitymą bažnyčioje nuteistas ir ištremtas į Irkutsko guberniją Anykščių parapijos klebonas kun. Ferdinandas Stulginskis, daug pastangų įdėjęs, kad A. Baranauskas galėtų studijuoti kunigų seminarijoje...

Biografinė apysaka užbaigiama eilutėmis, kurios tarsi paaiškina, kodėl knyga buvo pavadinta „...ir neramu tapo“:

„...Argi ne stebuklas, kad jis, baudžiauninko sūnus, taps kunigu, profesoriumi, kai kas jį vadina ir poetu.

Tačiau pasidaro liūdna, neramu, kai prisimena nematytus artimuosius, Lietuvos vargus... Slogu jam čia, tarp šaltų Peterburgo mūrų. Norėtų grįžti į Lietuvą.

Po kelių mėnesių jam teks palikti Peterburgą. Vidaus reikalų ministerijoje bus susidomėta Akademijoje veikusia „Baublio respublika“, šios draugijos veikloje dalyvavo ir Antanas Baranauskas. Už tai jis bus atleistas iš darbo Peterburgo dvasinėje akademijoje, skubiu raštu jį atšauks į Lietuvą vyskupas Motiejus Valančius.

Sugrįžęs į Lietuvą, Baranauskas neras sielai artimų draugų. Jie žuvę, ištremti, dingę. Kai kurie jaunieji sukilėliai, vengdami katorgos, pasitraukė į Vakarų Europą. Nebėra sielos gentainių – Karolinos Praniauskaitės, Klemenso Kairio, tremtyje broliai, tėvai pasenę, ligoti. Uždrausta lietuviška spauda, uždarytos nevalstybinės mokyklos“. Dar kartą išsipildė poemoje „Kelionė Petarburkan“ jo parašytos eilutės:

Ė ir sugrįžęs savon šalelėn
Ašarėlėm paplūsiu...

Skaitytojai turėjo progos paskaityti rašytojų Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio parengtas knygas apie lietuvių literatūros klasiką Joną Biliūną, rašytoją, lietuviškos spaudos platintoją, švietėją Liudviką Didžiulienę-Žmoną. Prie jau anksčiau išleistų šių ir daugelio kitų knygų puikiausiai dera naujausias produktyviojo anykštėnų šeimyninio kūrybinio dueto darbas – knyga apie Antano Baranausko vaikystę ir jaunystę „...ir neramu tapo“.

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija