Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Kalba
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Pro Deo
et Patria

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Popiežius remia kooperatyvų sąjūdį

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas džiugiai pasitinkamas Italijos kooperatyvų konfederacijos narių susitikime „L'Osservatore Romano“

Alternatyva pragaištingam oligarchizmui

Popiežius Pranciškus nuolat pabrėžia, kad dabar krikščioniškajame pasaulyje išgyvenamas atsakingas Gavėnios laikotarpis turi skatinti ne tik didesnį dvasinį susikaupimą ir atgailą, bet ir labdaringą veiklą ir socialinio gyvenimo problemų apmąstymą. Kovo 2 dieną Vatikane susitikęs su tūkstančiais Italijos kooperatyvų federacijos (Confcooperotive) atstovų jis aptarė krikščioniškų vertybių įtvirtinimo svarbą ekonomikos, verslo, finansų srityse. Pažymėtina, kad Šventojo Tėvo skatinamas kooperatyvų, kaip savitarpio pagalbos ekonominių susivienijimų, į kuriuos jungiasi smulkieji ir vidutiniai gamintojai, žemdirbiai, darbininkai, verslininkai ir tarnautojai, sąjūdis, yra tinkama atsvara dabar išsiplėtojusiai stambaus monopolistinio kapitalo ekonomikai, kuri žudo, neigdama socialinį teisingumą, rūpinimąsi vargšais ir atsakinga kūrinijos globa. Kadangi šios globalizuotos ir dehumanizuotos, etinių principų nebepripažįstančios sistemos, kurioje keliaklupsčiaujama prieš turtinguosius, bet neišgirstamas nuskurdusių ir kenčiančių balsas, centre atsiduria nebe žmogus, o pinigas, kuris tampa stabu, asmenis nuvertindamas iki įrankių, kuriuos susidėvėjusius galima būtų tiesiog išmesti.

Manoma, kad tokioje išmetimo kultūroje solidari kooperacija gali būti tinkama alternatyva ir posovietinėje, pokomunistinėje Rytų Europos erdvėje išsiplėtojusiam mafijos oligarchizmui, kada, kaip pripažino popiežius Pranciškus neseniai jį aplankiusiems Ukrainos vyskupams, dėl neteisingo, paviršutiniško atgautos ekonominės laisvės priėmimo susiformavo nedidelė grupė žmonių, kurie dėl organizuoto nusikalstamumo, grobstymo ir „prichvatizavimo“ be galo praturtėjo didžiosios piliečių daugumos sąskaita.

Žvelgiame į Iškeltąjį

Kun. Vytenis Vaškelis

Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus savo būsimą „išaukštinimą“ ant kryžiaus lygina su metaliniu žalčiu, kurį aukštyn iškėlė Mozė. Anuomet išrinktoji žydų tauta, keliaujanti per dykumą, Dievui leidus, už skaudžias Jam padarytas neištikimybes buvo išmėginama nuodingų žalčių įgėlimu. Kai izraelitai pradėjo atgailauti, Mozė, Viešpačiui nurodžius, pagamino varinį žaltį, jį iškėlė ant stulpo, ir kas tik, įgeltas nuodingo žalčio, pakeldavo akis aukštyn ir pažvelgdavo į varinį žaltį, išvengdavo mirties, nes Dievas kiekvienam suteikdavo išgelbėjimą.

Kaip kadaise žydai, žiūrėdami į varinį žaltį galėjo suvokti, kad tas žaltys yra Edeno sodo žalčio – nuodėmingiausiojo šėtono – prototipas, suvedžiojęs pirmuosius tėvus, ir kad jis simbolizuoja jų padarytas nuodėmes, taip dabar iškeltas ant kryžiaus Jėzus Kristus yra Esantysis (plg. Jn 8, 28), visur viešpataujantis Visagalis, naikinantis mūsų nuodėmes, kurios yra mūsų tikrosios būties žudytojos.

Iš užmaršties prikėlęs senąją dramaturgiją

Klaipėdoje pagerbtas „politiškai nepatikimas“ „feodalinės kultūros“ propaguotojas

Viduramžių lietuvių baladė „Raganos“ (Petras Tilainė). Spektaklį režisavo ir Žemaičių vyskupą Jūzupą Karpį vaidino Petras Bielskis

Vasario 20 dieną sukako 80 metų, kai gimė režisierius, teatrologas ir pedagogas Petras Bielskis. Jis gimė 1935 m. vasario 20 d. Mėčių kaime (Laukuvos valsčius, Tauragės apskritis). Tėvas Povilas Bielskis, buvo 1918 metų Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris. Už karinę tarnybą iš parceliuojamo rusų dvaro Laukuvos valsčiuje gavo 19 ha žemės. Karo metais, grįžus rusų okupacinei kariuomenei, 1945 metais buvo suimtas ir uždarytas į Leningrado filtlagerius. Iš ten pabėgo ir, slapta įsigijęs dokumentus, vertėsi žemės ūkiu.

Savanorio Povilo sūnus P. Bielskis pradinį mokslą įgijo Juodainių pradžios mokykloje, 1945–1953 metais mokėsi Laukuvos gimnazijoje. 1950 metais įkūrė slaptą Laukuvos gimnazistų organizaciją „Lietuvos laisvės kovotojų rėmėjai“. 1953 m. birželio 18 d. Pabaltijo karinio tribunolo sprendimu pagal RTFRS BK 58-1a ir 58-10 str. nuteistas 25 metams katorgos ir 5 metams be teisių. Kaltintas antitarybine veikla ir ryšiais su Lietuvos partizanais (Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio štabu). Nuosprendis vykdytas Šiaurės Uralo Komijos lageriuose, taigoje. Prasidėjus „atšilimo“ laikotarpiui, jo, kaip nepilnamečio, byla peržiūrėta, ir 1955 m. balandžio 17 d. paleistas iš režimo zonos su teise gyventi tik Šiaulių apskrityje ir nuolatinėje KGB priežiūroje.

Už ištikimybę Lietuvai apdovanojo šimtametę

Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Birutė Fedaravičienė Prezidentės kanceliarijos nuotrauka

Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė Istorinėje Prezidentūroje Kaune 100 metų jubiliejaus proga pasveikino Lietuvos visuomenės veikėją Birutę Fedaravičienę ir įteikė Lietuvos valstybės apdovanojimą. Prezidentė apdovanojo jubiliatę Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi kaip ilgametę Lietuvos valstybės nepriklausomybės siekio ir Pietryčių Lietuvos regiono istorijos puoselėtoją. Apdovanojimas paskirtas 2015 m. vasario 16 d. dekretu – Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos – proga. Valstybės vadovė sakė: „Į šią nepaprastą vienos moters biografiją telpa visa Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio, kurį minėsime po trejų metų, istorija. Galima sakyti, kad ponia Birutė yra mūsų nepriklausomybės šimtametė. Tai – patriotizmo ir ištikimybės Lietuvai, jos kultūrai pavyzdys. Mūsų stiprybė – tokie žmonės kaip Birutė, jų dėka esame laisvi ir nepriklausomi jau 25 metus“.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė atvirai apie save ir Kovo 11-ąją

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė Kaziuko mugėje Roberto Dačkaus (lrp.lt) nuotrauka

Kovo 11-osios 25-mečiui skirtame interviu LRT Televizijos laidai „Teisė žinoti“ prezidentė Dalia Grybauskaitė pripažįsta nebuvusi aktyvi valstybės atgimimo laikotarpiu, nes jos šeimoje buvo nutylima skaudi istorija, palietusi ir jos artimuosius. Dabar ji teigia Lietuvai ir jos žmonėms „mėginanti atiduoti viską, ką gali“. Spausdiname šį interviu.

Prezidente, kas Jums atrodo svarbiausi artimiausios ateities uždaviniai šiandien, kai valstybė mini 25 metų nepriklausomybės sukaktį.

Artimiausi, vidutiniai ir tolimiausi išlieka tie patys: mūsų šalies nepriklausomybė, mūsų laisvė mūsų pačių rankose. Todėl mūsų valstybės kūrimas visokiomis priemonėmis išlieka svarbiausias uždavinys tiek rytoj, tiek poryt, tiek po mėnesio, tiek po metų. Tai, ką darėme iki šiol, turime daryti ir toliau: kurti gerovės valstybę, kurti valstybę, kuria pasitikėtų žmonės, kurti valstybę, kurios mes patys norime.

Vertinkime NEPRIKLAUSOMYBĘ!

Minime 25-ąsias Valstybės nepriklausomybės atkūrimo metines. Ketvirtis amžiaus praėjo, kai vėlų 1990 metų kovo 11-osios vakarą, 22 val. 44 min., Kovo 11-osios aktą pasirašę 124 Aukščiausiosios tarybos deputatai paskelbė, jog atkuriama Lietuvos nepriklausomybė, buvo ypatingos vertės ir svarbos įvykis, kurio iki šiol dar kaip reikiant neįvertinome. Tie drąsūs vadai, ryžtingai stoję į tautos pusę ir priėmę tautos gyvybingumui būtinus sprendimus, aršiai puolami ir dabar. Kai iš televizijos ekranų liejasi laužti iš piršto tariamai juos demaskuojantys „įrodymai“ apie jų savanaudiškumą, nesupranti, kokioje šalyje mes gyvename. Ir kai tokio puolamo ir juodinamo vadovo negina joks politikas, net jo įkurtos partijos vedlys, stebiesi, kur eina mūsų „išrinkti“ politikai. O tie šeši lenkiškai kalbantys atstovai, susilaikę balsuodami dėl nepriklausomybės atkūrimo (išskyrus tik Ryšardą Maceikianecą), iki šiol yra ne tik lietuvių, bet ir Lietuvos piliečių, kalbančių lenkiškai, galvos skausmas – jie panaudojami neteisėtoms ar net valstybei priešiškoms akcijoms.

Galvą praradus dėl plaukų neverkiama

Kovo 11-osios akto signataras Algirdas Endriukaitis, nusifotografavęs Seime veikusioje parodoje prie Onos Staskevičienės darbo „Be problemų“ (kai nieko nematai, tai ir problemų nėra)

25 metai – Lietuvos istorijoje prisimintina data. Tiek skaičiuoja naujausias Lietuvos valstybės atkūrimas. Lyg nedaug, bet išties svarbu ir nemažai. Caro valdymo prievartos laikais 25 metus kariuomenėje turėjo tarnauti Lietuvos rekrūtai. Paskutinės okupacijos metais 25 nelaisvės metais buvo standartiškai baudžiami Lietuvos laisvės pasipriešinimo dalyviai. Prieš 25 metus niekas nekalbėjo ir neabejojo būsimos Lietuvos valstybės suverenitetu. Šiandien korta virsta į kitą pusę. Bestuburiai politikai pasiduoda globalistinėms pasaulio užmačioms, turto troškuliui ir istorinių vertybių atsisakymui. Popiežius Pranciškus yra giliai pastebėjęs: ,,Globalizacija, kaip vienakryptis ir pastovus vertybių, praktikų ir gėrybių primetimas, eina koja kojon su pamėgdžiojimu ir kultūriniu, intelektualiniu bei dvasiniu pavergimu“ (Popiežius Pranciškus, ,,Savais žodžiais“, Alma litera, 2014, p. 67). Lietuvoje kaupiasi žmonių grupė, kuri veidmainingai lyg ir pripažįsta valstybę, bet tiesia bėgius jai pašalinti. P. Auštrevičius, L. Andrikienė, E. Zingeris, J. Požėla, G. Kirkilas, K. Masiulis ir J. Olekas 2012 04 10 prieš Europarlamento rinkimus pasirašė viešą pažadą ,,Raginsiu sušaukti konstitucinį konventą, kad būtų galima reformuoti ES sutartis siekiant sukurti federacinę Europos Sąjungą (...)“. 2012 metais P. Auštrevičius jau sukūrė Europos federalistų sąjungą Lietuvoje, pritaria projektui, kad dabartinių valstybių parlamentai būtų kuriami Europos ribų apygardomis, tenkintųsi, pavyzdžiui, Bavarijos ar Techaso, Tatarstano statusu. 2013 metais ES prezidentas Hermanas Van Rompėjus atvirai paaiškino, kad tokios sąvokos kaip ,,tėvynė“ ir ,,tauta“ atgyvenusios, joms vieta šiukšlyne. Šiandien Lietuvos problema Nr. 1 yra ne korupcija, migracija, Rusijos agresyvumas, o pačių vidinis klastingas nuteikimas atsisakyti valstybės.

Renginiai, skirti Dievo tarnui arkivyskupui Mečislovui Reiniui atminti

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Pasibaigus renginiui Antalieptėje. Iš kairės: pedagogė Leonora Zapereckienė, Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios administratorius kan. Stanislovas Krumpliauskas, Zarasų savivaldybės tarybos narė Stasė Goštautienė, dr. Aldona Vasiliauskienė, Antalieptės seniūnaitė Olga Raugienė ir t. Maksymas (Mychailas Pišta) OSBM

Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys (1884 02 03–1907 06 10–1926 04 05–1953 11 08) – veikli asmenybė: žymus mokslininkas, psichologijos terminijos kūrėjas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas (1939), profesorius, visuomenės veikėjas, katalikiškų organizacijų globėjas, mecenatas, politikas, užsienio reikalų ministras, sunkų ir garbingą ganytojo kelią užbaigęs toli nuo Lietuvos – Vladimiro kalėjime.

M. Reinys, baigęs mokslus Vakaruose, 1914 metais grįžo į Lietuvą, sukaupęs gausų žinių bagažą, išmokęs devynias kalbas, turėdamas Rytų ir Vakarų patirtį, kurią sėkmingai panaudojo savo plačiašakėje veikloje. Jis dirbo Vilniuje (1914–1922 ), Kaune (1922–1926), Vilkaviškyje ir Kaune (1926–1940) ir vėl Vilniuje (1940–1947), kol 1947 m. birželio 12 d. buvo suimtas. Nuteistas aštuonerius metus kalėti ir išvežtas į griežto režimo kalėjimą – Vladimiro (prie Kliazmos) centralą (Rusija), miręs 1953 m. lapkričio 8 d. Jis palaidotas naktį, šalia kalėjimo esančiose miesto kapinėse, o tiksli palaidojimo vieta nežinoma.