|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos rekolekcijos
Jau tapo tradicija, kai Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos (PJMD) skyrių vadovams, nariams Gavėnios rekolekcijos vyksta Marijampolėje, Šv. Juozapo svečių namuose. Su atviromis širdimis jie gausiai susirinko ir kovo 14 dieną. Susitikimo tikslas troškimas atsinaujinti ir pasikeisti, sustiprinti tikėjimą ir meilę, plačiau atverti akis ir žiūrėti į Dievą, esantį mūsų širdyse. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos vyriausioji vadovė ses. Viktorija Plečkaitytė MVS rekolekcijas pradėjo šv. apaštalo Luko pasakojimu. Evangelijoje pagal Luką rašoma, kaip viena moteris vardu Morta pakvietė Kristų į savo namus paviešėti. Morta rūpinosi, kaip geriau Jį priimti ir pavaišinti, o jos sesuo Marija tiesiog atsisėdo prie Viešpaties kojų ir klausėsi Jo žodžių. Mortai papriekaištavus, jog sesuo nepadeda, Jėzus atsakė: Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta (Lk 10, 4142). Vienuolė akcentavo, jog ir šiandien mums iš tikrųjų reikia tik vieno dalyko. Tą patį paliko mums ir palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Jis nebijojo eiti šventųjų keliu, svarstė, kiek yra panašus, kiek skiriasi, koks jo kelias einant į šventumą. Visi pakrikštytieji yra pašaukti būti šventaisiais. Tik dažnai iš akių išleidžiame pagrindinį tikslą panašiai kaip Morta. Palaimintojo moto: Dievas ir Jo garbė tegu būna viduriu viso mano gyvenimo, ašimi, apie kurią suktųsi visos mano mintys, jausmai, norai ir darbai. Rekolekcijų metodika pagal palaimintąjį Rekolekcijos yra dialogo laikas: aš ir aš, aš ir Dievas. Aš ir aš. Per metus pamažu savęs netenku, išbarstau. Reikia sustoti, nurimti, atsitraukti, įeiti į save ne paviršutiniškai, bet iki širdies gelmių. Joje yra tie šaltiniai, iš kurių trykšta visi mūsų poelgiai geri ir blogi. Reikia ištyrinėti jų priežastis, motyvus, intencijas. Kaip gera šeimininkė (aš) savo viduje turiu padaryti tvarką, kad labiau priartėčiau prie gyvenimo ašies Dievo. Aš ir Dievas. Tai yra esminis pokalbis. Žvelgdami į Jėzų, ne tik suprasime, ko mums trūksta, bet ir matysime šviesą, kuri sako, jog galime pasikeisti, atsigauti. Šiandien Jėzus per rekolekcijas lanko mūsų širdis, vakarieniauja su mumis. Aš kalbu Jėzui, Jis kalba man, ir aš išgirstu tą vieną dalyką, kurio man labiausiai trūksta... Susitikę su Kristumi, kartu galime žiūrėti į sunkumus iš amžinybės aukštybių, ir viskas kitaip atrodys. Šventieji patardavo į viską žiūrėti iš amžinumo aukštybių. Gal ir nupuldavo, bet vėl keldavosi, ir nepavargdavo dirbti su savimi. Ir dėl to juose visa buvo viena: ir troškimai, ir siekiai, ir gyvenimas. T. Jurgis ragina mokytis iš šventųjų. Jis kviečia atsistoti priešais Jėzų, į Jį įsižiūrėti, ir atverti širdis Jo veikimui. Tada su šv. Pauliumi galėsime sakyti: Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus (Gal 2, 20). Palaimintasis primena, jog tai, ką išgirstame rekolekcijose, atiduotume į Dievo rankas, prašytume, kad Jis įdiegtų tai į mūsų gyvenimus... Keliai: link manęs ir Dievo, link mūsų Kartu su ses Viktorija MVS meldėme Šventąją Dvasią, kad atvertų širdis ir vestų mus šventųjų keliais, kurie galėtų būti ir mūsų keliais. Pagal palaimintojo Jurgio konferenciją Apie šventumo siekimą, sakytą klierikams, yra trys keliai. Dažnai į šventuosius žvelgiama iš išorės, o reikia žvelgti iš vidaus. Palaimintasis sakė: Šventieji irgi priėjo prie tobulybės aukštybių ir prie tų didelių darbų, kuriais mes stebimės, ne kokiu nepaprastu būdu, bet savo paprastus užsiėmimus atlikdami nepaprastai iš atžvilgio į intenciją, būdą, stropumą. I. Kovos, ryžto ir savęs nugalėjimo kelias. Jėzus sako: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi (Mk 8, 34). Čia kalbama apie mūsų vidinius kryžius. Nešti kryžių yra procesas. Dievo karalystė nenukrenta iš dangaus dykai. Tai žinodami, šventieji drąsiai kovojo didžiausiu autoritetu laikydami Kristų. Tik atpažinę ir išgyvenę Dievo grožį ir savo trapumą bei supratę, jog esame gimtosios nuodėmės pažeisti, galime suprasti ir savo aš kryžiaus kelią. Galime pamatyti, jog jis yra paženklintas džiaugsmo, nes Kristus pirma mūsų neša kryžių. Dievas visada yra pirmas ir Jis mus myli. II. Paprastumo, pareigos ir ištikimybės kelias. Šventieji bijojo nepaprastų dalykų. Jie stengėsi eiti paprastu dorybių keliu. Ištikimybė mažuose, kasdieniuose dalykuose sunkus kelias, ypač kai tai daroma, kada niekas nemato. Mums vienas iš pavyzdžių yra gyvenimas šeimoje. Gal ne visada norėsiu, bet tai darysiu iš meilės. Labai svarbu, kad mūsų nepagautų samdinio dvasia. Turime stengtis daryti draugo dvasia, viską daryti Jėzui. III. Meilės kelias. Šventumo matas pagal šv. Augustiną: Didis šventasis yra tas, kuris turi daug meilės; mažas šventasis yra tas, kuris turi mažai meilės, o tas, kuris visai neturi meilės, yra niekas. T. Jurgis teigė, jog ir malda, ir visi kiti tobulumo siekimo veiksmai, ir praktikos, net ėjimas sakramentų tėra tik priemonės, kurios skatina, kad mumyse viešpatautų Dievo ir artimo meilė. Štai jo mintys: Kada Dievo meilė į mūsų širdį įžengusi ją praplečia, tada joje taip erdvu pasidaro, kad visi žmonės, be jokių skirtumų ar tai luomų, ar tautos į ją sutelpa. Dievo meilė gimdo ne savanaudišką, bet pasiaukojančią, pasišvenčiančią kitų gėriui artimo meilę. Kristus, nors nuolat buvo supamas nusidėjėlių, dažnai tikrai ydingų žmonių, niekada jų nesišalino ir jais nesipiktino, nes buvo Dievas ir mylėjo savo Tėvą, blogį nugalėdavo gėriu ir savo gyvybę atidavė už žmones. Visi šventieji darė gera, nes Dievo meilė davė jiems jėgų tiems darbams. Buvo ir tokių šventųjų, kurie, ligos prirakinti prie lovos, nieko negalėjo dirbti, nieko daryti dėl kitų. Juos šventus padarė Dievo meilė. Tik Jis padėjo įveikti kasdienio gyvenimo kančias ir kryžius. Taigi, tik Dievo meilė nulemia šventumą. Ses. Viktorija MVS ragino paklausti savęs: Ar vadovaujamės ir kiek vadovaujamės Dievo meile? Ar ji yra mūsų darbų, visų mūsų pastangų paskata? Gražus paliepimas mums paliktas ir T. Jurgio: Tavo širdies maistas tebūna Dievo švelnioji meilė. Veikli malda. Konferenciją Apie veiklią maldą vedė Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas kun. Andrius Šidlauskas MIC. Jis rėmėsi grupės autorių kun. Antano Saulaičio SJ iš anglų kalbos verstu tekstu (naujomis įžvalgomis apie veiksmingą Ignaco Lojolos išmintį), Pasaulietiška malda. Tėvas Andrius sakė, jog visų religijų maldingumas susietas su meditacija: rožinis, Šventasis Raštas, adoracija ir t.t., kada į tai įsijungia visas žmogus jo protas, valia ir jausmai: protas, kai apmąstome Tiesą, valia, kai sužadiname intenciją, motyvaciją, jausmai apatiškumas, egzaltacija. Jausmus susieti padeda vaizduotė, garsai. Jei jausmai pasyvūs, nelabai pavyksta malda. Pal. J. Matulaičio dvasingumui įtakos turėjo Ignacas Lojola. Jam labai buvo artimas šv. apaštalas Paulius, Jėzus Kristus. Ignacas Lojola skatino žmones ieškoti ir rasti Dievą visame kame mąstyti veikloje. Jis vertino bendravimą ir jaukumą pokalbyje su Dievu. Pal. J. Matulaitis pasirinko šūkį: Visame kame Dievo ieškoti, visa ką dėl didesnės Dievo garbės daryti, į viską Dievo dvasią įnešti ir viską ja perimti. Malda turi pagyvinti aktyviai veiklai, tai meilė Dievui ir žmogui; aktyvumas, raginantis veikti Dievui ir Bažnyčiai. Žmonės turi skirtingus pašaukimus, atlieka daugybę pareigų. Reikia su viskuo ateiti pas Dievą. Jis norėtų, kad melstumės tokiais būdais, kurie padėtų mums atlikti pareigas. Veikli meilė atliekant pareigą yra svarbesnė už ilgą tuščią maldą. Mes vienijamės su Dievu ne pačia malda, o siekdami ir darydami tai, ko Dievas nori. Apaštalas Paulius laiške kolosiečiams ragina: Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui (Kol 3, 17). Kai mes gyvenimiškai tarnaujame Dievui, visi mūsų veiksmai tampa savita malda. Tomas Akvinietis maldą suprato taip: Kai žmogus širdimi kalba ar darbu krypsta į Dievą, žmogus meldžiasi. Tas, kuris visą savo gyvenimą nukreipia į Dievą, nuolat meldžiasi. Kai stengiamės mylėti ir tarnauti taip, kaip Dievas trokšta, visas gyvenimas tampa malda ir auka. Mes išmokstame savo kasdiene veikla rasti Dievą visame kame. Apie tai kalbėjo ir I. Lojola, ir Palaimintasis J. Matulaitis. Po konferencijos papietavome ir susirinkome į seserų koplyčią adoracijai. Kartu ruošėmės Susitaikinimui. Atlikome sąžinės peržvalgą. Išpažinčių klausė du kunigai. Galėjome kartu su jais dalyvauti ir ilgesniame dvasiniame pokalbyje. Bendravimas ne klausykloje, o atviroje patalpoje su kunigu sutelkė atviresniam ir nuoširdesniam pokalbiui. Su tyromis širdimis dalyvauta šv. Mišių aukoje. Jų koncelebracijai vadovavo kunigas A. Šidlauskas MIC. Priėmę į savo širdis Jėzų, Komuniją duonos ir vyno pavidalu, laimingi PJMD skyrių nariai susirinko į auditoriją pasidalinti džiaugsmu ir dvasiniais potyriais. Iš tiesų vyravo džiaugsmas žodžiuose, akyse ir širdyse. Vieni kitiems jautėsi artimi, mylimi, dėkojo Dievui ir rekolekcijų vedėjams ses. Viktorijai MVS ir tėvui Andriui MIC. Mintyse skambėjo rekolekcijų programoje vienuolės įrašyti šv. Mikalojaus Fliujiečio žodžiai: Tėve, visiškai atsiduodu Tau. <...> Į Tavo rankas atiduodu savo sielą; atiduodu ją, iš visos širdies Tave mylėdamas, o ta meilė skatina mane atsiduoti Tau, įduoti save į Tavo rankas su beribiu pasitikėjimu Tavimi; juk Tu esi mano Tėvas. Alvyra Grėbliūnienė, Virginijos Račkauskienės nuotrauka
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |