2015 m. balandžio 17 d.    
Nr. 15
(2135)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Gailestingumas – paskata atsiversti

Paskelbta popiežiaus Pranciškaus bulė „Misericordiae Vultus“

Mindaugas Buika

Šventasis Tėvas nuodėmklausių
apsuptyje per Atgailos pamaldas
„24 valandos Viešpačiui“

Bus atidarytos Šventosios durys

Popiežius Pranciškus, vadovaudamas Atvelykio sekmadienio, Dievo gailestingumo šventės, pirmiesiems mišparams Vatikano bazilikoje, paskelbė ypatingos svarbos dokumentą, bulę, pavadintą „Misericordiae Vultus“ („Gailestingumo Veidas“) apie būsimojo Gailestingumo jubiliejaus šventimą. Taigi 2016 metai įgyja liturginį ir pastoracinį neeilinių Šventųjų metų minėjimo pobūdį. Šis Šventojo Tėvo sprendimas, nors yra istorinis, tačiau savo esme neturėtų labai stebinti, kadangi nuo pat pontifikato pradžios jis pabrėžia, kad naujosios evangelizacijos siekis turi būti grindžiamas praktine nuostata, kad Bažnyčia pirmenybę turi teikti ne smerkimui ir baudimui, bet atleidimui ir gailestingosios meilės raiškai. Balandžio 11 d. paskelbtame dokumente popiežius Pranciškus dėsto savo teologinį mokymą apie krikščionišką gailestingumo supratimą ir liudijimą, pabrėžiant, jog tai padeda geriau suvokti patį Dievą ir sąlygoja artimus tikinčiųjų santykius su juo, su kitais žmonėmis ir visa aplinka. Pirmasis bulės „Misericordiae Vultus“, kuri padalinta į 25 skyrelius ir yra 15 puslapių apimties, sakinys patvirtina, kad Jėzus Kristus yra Tėvo gailestingumo veidas ir kad šis teiginys sumuoja visą krikščionišką tikėjimą. Priminęs, ką Šventasis Raštas teigia apie beribį Dievo gailestingumą, Šventasis Tėvas pabrėžia, jog tikintiesiems reikia „nuolat kontempliuoti šį gailestingumo slėpinį, nes jis yra džiaugsmo, nuoširdumo ir taikos versmė“. Būti gailestingu yra fundamentalus priesakas kiekvieno asmens, kuris su nuoširdžiu atvirumu turi žvelgti į gyvenime sutiktų brolių ir seserų akis. Gailestingumas yra nematomas tiltas, jungiantis Dievą ir žmogų, stiprinantis jo viltį dėl amžinosios meilės ir atleidimo nepaisant visų mūsų nuodėmingumo.

Kaip tik noras, kad tokiam meilingam dangiškojo Tėvo veikimui kiekvieno asmens gyvenime būtų skiriamas didesnis dėmesys, paskatino, kaip rašo popiežius Pranciškus, paskelbti neeilinį Gailestingumo jubiliejų – „ypatingą malonės laiką Bažnyčiai, kad šis tikinčiųjų liudijimas galėtų tapti dar stipresnis ir veiksmingesnis“. Dokumente, išvardijant atskirus būsimųjų Šventųjų metų minėjimo tarpsnius, dar kartą pranešama, kad jie bus pradėti švęsti 2015-ųjų gruodžio 8 dieną, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo liturginėje iškilmėje. Ši bažnytinė šventė kaip tik prasmingai išryškina Dievo meilės dalyvavimą žmonijos istorijoje nuo pačių jos ištakų ir nurodo, kad Jo gailestingumas visada didesnis už bet kokią nuodėmę. Tada bus iškilmingai atidarytos Šventosios Vatikano bazilikos durys, kad visi, kurie pro jas įžengs, galėtų patirti guodžiančio, atleidžiančio ir viltį dovanojančio Dievo meilę. Trečiąjį Advento sekmadienį, gruodžio 13 dieną, tokios pat Šventosios durys bus iškilmingai atvertos Romos vyskupijos katedroje, Laterano Šv. Jono bazilikoje.

Kitais šventadieniais jos bus atvertos likusiose dviejose Romos didžiosiose bazilikose (Šv. Pauliaus ir Švč. Mergelės Marijos didžiojoje). Beje, Šventojo Tėvo potvarkiu trečiąjį Advento sekmadienį Šventosios durys turės būti atvertos kiekvienos pasaulio vyskupijos katedroje ar kitoje svarbioje diecezijos bažnyčioje ir likti atviros per visą Gailestingumo jubiliejų. Bulėje „Misericordiae Vultus“ rašoma, kad popiežius Pranciškus suteikia teisę kiekvienam vietiniam ordinarui nuspręsti, jog gali būti atvertos panašios Jubiliejaus durys kokioje nors kitoje vyskupijos šventovėje, „kurią dažnai lanko didelės maldininkų grupės, nes tokie vizitai į šventąsias vietas visada kupini malonės, kuri žmones veda į atsivertimo kelią.

Vatikano II Susirinkimo sukaktis

Svarbi tokio sprendimo intencija, kad būsimųjų Šventųjų metų minėjimas nebūtų sutelktas vien tik Romoje, į kurią tradiciškai vėl nusidrieks piligrimų iš viso pasaulio kelionės, bet kad šis šventimas išsiskleistų visose, netgi tolimiausiose dalinėse Bažnyčiose. „Taip dar labiau bus galima patirti Gailestingumo jubiliejų, kaip nepaprastą malonę ir dvasinio atsinaujinimo metą, patvirtinant regimą Visuotinės Bažnyčios bendrystę“, – aiškina Šventasis Tėvas savo paskelbtame dokumente. Jame nurodoma, kad Šventųjų metų pradžiai gruodžio 8-oji buvo parinkta dar ir dėl to, kad šiemet, tą dieną sukanka lygiai 50 metų, kai buvo užbaigtas Vatikano II Susirinkimas. Bulėje, pasiremiant tą Susirinkimą sušaukusio šventojo Jono XXIII ir palaimintojo Pauliaus VI, kuris istorinį susitikimą sėkmingai užbaigė, mokymu apie „gailestingumo mediciną“ ir Gerojo Ganytojo dvasingumą, pabrėžiama, jog trejus metus užsitęsęs įvykis ženklino esmingai naują Bažnyčios gyvenimo tarpsnį. Popiežius Pranciškus aiškino, kad susirinkimo tėvai su Šventosios Dvasios įkvėpimu stipriai juto poreikį kalbėti apie Dievą žmonėms jiems labiau prieinamu būdu. Sienos, kurios pernelyg ilgai darė Bažnyčią savos rūšies tvirtove, buvo nugriautos ir atėjo laikas vėl skelbti Evangeliją. Bet tai tėra tik kitas tos pačios nuo pirmųjų apaštalų laikų vykstančios evangelizacijos etapas, tik pasitelkiant visų krikščionių entuziastingą ir labiau įtikinamą savojo tikėjimo liudijimą. Bažnyčia tiesiog jautė didelę atsakomybę būti dangiškojo Tėvo meilės pasauliui ženklu naujomis gyvenimo sąlygomis. „Švenčiant būsimąjį Gailestingumo jubiliejų, Bažnyčia, žengdama per Šventųjų durų slenkstį, jaučia atsakomybę visiškai pasitikėti, kad Prisikėlusio Viešpaties, kuris mus nuolat palaiko piligriminėje gyvenimo kelionėje, stiprybė visada jai pagelbės visuose išbandymuose“, – rašo Šventasis Tėvas.

Minėdamas, ką apie tai kalba pagrindiniai Vatikano II Susirinkimo dokumentai – dogminė konstitucija „Lumen Gentium“ ir pastoracinė konstitucija „Gaudium et Spes“, – jis meldžia Šventąją Dvasią, kuri vadovauja tikinčiųjų žingsniams, bendradarbiaujant Kristaus išganymo siekyje, ir toliau globoja Dievo tautą, kad ji vertingai galėtų kontempliuoti Gailestingumo Veidą. Popiežius Pranciškus taip pranešė, kad Gailestingumo jubiliejaus šventimas bus užbaigtas 2016 metų lapkričio 20 dieną, kai Bažnyčioje bus švenčiama liturginė Kristaus Karaliau iškilmė. Tuomet, užverdami Šventąsias duris, mes patikėsime Bažnyčios gyvenimą, visą žmoniją ir visatą Kristaus viešpatystei, prašydami, kad Jis išlietų ant mūsų savo gailestingumą kaip gaivinančią rytmečio rasą ir kad visi galėtų drauge darbuotis kurdami šviesesnę ateitį. Pabrėždamas, kad Dievo gailestingumas nėra abstrakti idėja, bet konkreti realybė, per kurią Jis apreiškia meilę savo kūriniams ir nurodydamas didelį troškimą, kad būsimais Šventaisiais metais kuo daugiau žmonių pajustų Dievo gerumą bei švelnumą, Šventasis Tėvas linkėjo, kad gailestingumo balzamas paliestų kiekvieną, tiek tikinčiuosius, tiek ir nutolusius, kaip ženklas, kad Dievo Karalystė jau yra tarp mūsų. Bažnyčia visada turi prisiminti, kaip rašė šventasis Jonas Paulius II savojoje gailestingumui skirtoje enciklikoje „Dives in Misericordia“, kad Ji gyvena autentišką gyvenimą tik tada, kai išpažįsta ir skelbia gailestingumą – nuostabiausią Kūrėjo ir Atpirkėjo bruožą – ir kai Ji artina žmones prie Išganytojo gailestingumo šaltinių, kurių saugotoja ir teikėja Ji yra.

Kreipimasis dėl nusikalstamumo ir korupcijos

Popiežiaus Pranciškaus intencija yra, jog Gailestingumo jubiliejaus šventimas paliestų ne tik Bažnyčios, bet ir visuomenės gyvenimą, įvairias ekonomikos, kultūros ir politikos sritis, kuriose reikalingas atsivertimas, atgaila ir susitaikymas. Štai bulėje „Misericordiae Vultus“ jis tiesiogiai kreipiasi į tuos, kurie savo blogu elgesiu ir veiksmais yra nutolę nuo Dievo malonės, ir kviečia į atsivertimą. Kalbama apie vadinamąjį kriminalinį elementą, apie tuos, kurie, įsitraukę į įvairias organizuoto nusikalstamumo struktūras, priklauso mafijos grupėms. Tai aktualu ir posovietinėje erdvėje, ir Lietuvoje, kur per pastarąjį ketvirtį amžiaus dėl teisinio aplaidumo ir buvusio KGB gajumo faktiškai susikūrė šešėlinis organizuoto nusikalstamumo režimas su prorusiška ideologija ir netgi spauda, prasiskverbęs ir darantis įtaką kone visoms visuomeninio, ekonominio ir valstybinio gyvenimo sritims, ir netgi kalbama apie naujos organizuotų nusikaltėlių kartos susiformavimą. Nuoširdžiai kreipdamasis į šiuos asmenis, Šventasis Tėvas, kaip jis jau ne kartą yra daręs, vėl prašo pakeisti gyvenimą dėl jų pačių gėrio, primindamas, jog Dievo Sūnus, nors ryžtingai atmetė nuodėmę, bet niekada neatstūmė atgailaujančio nusidėjėlio. „Nepakliūkite į baisias pinkles galvodami, kad gyvenimas priklauso nuo pinigų ir kad nieko nėra vertingesnio ir oresnio, – perspėja popiežius Pranciškus. – Tai nieko daugiau, tik iliuzija! Mes negalime pinigų nusinešti į kitą gyvenimą. Pinigai neatneša mums tikrosios laimės, o prievarta įgytas ir krauju persmelktas turtas nesuteikia nei galios, nei nemirtingumo. Juk kiekvienas anksčiau ar vėliau turės stoti prieš Dievo teismą ir niekas negalės to išvengti“.

Su raginimu atsiversti Šventasis Tėvas kreipėsi į korupcijos pažeistus asmenis, kartais veidmainiškai įvardijamo „pažįstamų pasaulio“ atstovus, veikiančius visose viešojo gyvenimo plotmėse. Jis griežtai primena, kad korupcija yra sunki nuodėmė, kuri šaukiasi dangaus keršto, kadangi kelia grėsmę patiems asmeninės ir socialinės egzistencijos pagrindams. Korupcijos blogis, anot popiežiaus Pranciškaus, neleidžia daugeliui su viltimi žvelgti į ateitį, kadangi tironiškas godumas sugriauna silpnesniųjų planus, sutrypia vargingųjų būtį. Korupcija, prasismelkusi į kasdienybę, apnuodija visuomeninį gyvenimą, nuodėmingai sukietina širdis ir Dievą bando pakeisti iliuzija, kad pinigai turi visagalybę, aiškinama naujajame dokumente, primenant, kad niekas nėra apsaugotas nuo pragaištingų šio pobūdžio vilionių. Ir jeigu norime viešąjį ir asmeninį gyvenimą apvalyti nuo korupcijos, reikia pasitelkti visą išmintį, budrumą, lojalumą ir skaidrumą, ryžtingai atmesti bet kokį teisinį pažeidimą, blogį ir neteisingumą. Šventasis Tėvas perspėja, kad jeigu to nepadarysime, anksčiau ar vėliau tapsime korupcijos bendrininkas, žlugdydami visą valstybinę santvarką. Susidūrus su korupcija, negalima daryti jokių nuolaidų šiam blogiui ir reikia išgirsti nekaltų kenčiančių žmonių šauksmą, nes jie nušalinti nuo gerovės, jiems yra atimtas padorumas, o kartais ir pats gyvenimas. O atgailaujančius Dievas yra pasirengęs išklausyti, aiškino popiežius Pranciškus, patvirtindamas, kad jis irgi tam yra pasirengęs kartu su broliais vyskupais ir kunigais. Viskas, ko reikia nusidėjėliams, tai nuolankiai priimti kvietimą atsiversti ir paklusti teisingumui, eiti Bažnyčios siūlomu gailestingumo laiku.

Atsakinga nuodėmklausių tarnystė

Šiam tikslui Šventasis Tėvas ragina sugrąžinti Susitaikinimo sakramentui jo turėtą prioritetą bažnytiniame gyvenime, kad per jį tikintieji, ypač jauni žmonės, vėl atrastų sugrįžimo pas Viešpatį kelią su intensyvesniu pamaldumu ir geresniu savojo gyvenimo prasmės supratimu. Jis pabrėžtinai skatina, kad išgarsėjusi Gavėnios laikotarpio iniciatyva „24 valandos Viešpačiui“ su visai parai (iš penktadienio į šeštadienį) skirta Atgailos liturgija būtų priimta visose pasaulio vyskupijose ir kiekvienam penitentui galėtų tapti tikru vidinės ramybės pasiekimo šaltiniu. Naujajame dokumente, skirtame įtraukti į Gailestingumo jubiliejų, popiežius Pranciškus rašo apie išskirtinai atsakingą nuodėmklausių tarnystę, kaip autentišką Dievo gailestingumo raišką. „Mes netampame gerais nuodėmklausiais automatiškai. Gerais nuodėmklausiais mes daromės, kada pirmiausia patys būname penitentais Jo gailestingumo paieškoje, – aiškina Šventasis Tėvas. – Niekada neužmirškime, kad buvimas nuodėmklausiais reiškia dalyvavimą pačioje Jėzaus misijoje, tapimą konkrečiu ženklu nuolatinės dieviškosios meilės, kuri atleidžia ir išgelbsti“. Taigi, kunigai nėra Susitaikinimo sakramento savininkai ar valdytojai, bet ištikimi Dievo gailestingumo, kuris teikiamas visomis aplinkybėmis ir kiekvienam atgailaujančiam bei meldžiančiam pasigailėjimo, tarnai. Popiežius Pranciškus paskelbtoje bulėje „Misericordiae Vultus“ pranešė svarbią žinią, kad drauge su šventiesiems metams skirtais tradiciniais atlaidais jis Gavėnioje žada atsakingai tarnystei pasiųsti Gailestingumo misionierius, kurie perteiks gilųjį šio slėpinio turtingumą ir atspindės motinišką Bažnyčios rūpinimąsi dvasine Dievo tautos gerove. Gailestingumo misionieriai bus kunigai, kuriems bus suteikta galimybė atleisti net tas nuodėmes, kurios yra rezervuotos Šventojo Sosto kompetencijai. Jie išplėsta nuodėmklausių užduotimi stengsis pasiekti tikrai žmogišką penitento susitikimą su Viešpačiu, viso išsivadavimo iš nuodėmės blogio šaltiniu, kad įveikęs kliūtis, jis vėl galėtų išgyventi su krikštu gautą pašaukimą. Šventasis Tėvas kreipėsi į brolius vyskupus, ragindamas, kad jie kviestų ir svetingai priimtų Gailestingumo misionierius kaip įtikinamus susitaikinimo skelbėjus ir atleidimo džiaugsmo šauklius. Dokumentas vyskupus kviečia aktyviau švęsti Atgailos sakramentą su savo tikinčiaisiais, kad Gailestingumo jubiliejaus suteikiamas malonės laikas daugelį Dievo sūnų ir dukterų tikrai paskatintų išsirengti dvasinėn kelionėn į Tėvo namus. „Tegul ganytojai, ypač būsimosios Gavėnios liturginiu laiku, būna uolūs, kviesdami tikinčiuosius su pasitikėjimu artintis „prie malonės sosto, kad jie patirtų gailestingumą ir rastų malonę gauti reikiamą pagalbą“ (plg. Žyd. 4, 16), linki popiežius Pranciškus. Baigdamas išsamų dokumentą, kurio apžvelgti tik atskiri bruožai, būsimiesiems Šventiesiems metams jis meldžia Gailestingumo Motinos globos, kad mes visi atrastume Dievo švelnumo džiaugsmą. Švč. Mergelės Marijos giesmės Viešpačiui žodžiai, kad „Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie Jo klauso“ (Lk 1, 50), Šventojo Tėvo įsitikinimu, mums bus paguodos ir stiprybės šaltinis žengiant per Šventųjų metų slenkstį, kad patirtume dieviškojo gailestingumo vaisius. Popiežius užtarimo meldė ir šventųjų bei palaimintųjų, ypač tų, kurie dieviškojo gailestingumo skelbimą ir liudijimą padarė savo gyvenimo misija. „Aš pirmiausia galvoju apie didžiąją gailestingumo apaštalę šv. Faustiną Kovalską, – nurodė Šventasis Tėvas. – Tegul ji, ta, kuri buvo pašaukta įžvelgti dieviškojo gailestingumo gelmes, gauna mums malonę gyventi darnoje su Dievo gailestingumu ir su nesvyruojančiu pasitikėjimu Jo meile“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija