Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Nuomonės
Ora et labora
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Ekumeninis žvilgsnis į giesmes

Klaipėdos Marijos, Taikos Karalienės, parapijos giesmininkai. Kairėje – vadovas Vidmantas Budreckis

Ansamblis „Večiora“ (dešinėje – vadovė M. Serebriakova)

Klaipėda. Šešerius metus etnokultūros centre, sekant Popiežiškosios kultūros tarybos pagonių kiemo pavyzdžiu, vyksta tradicinių giedojimų vakarai. Balandžio 25-osios vakarą miestiečiai ir svečiai rinkosi į vakarą „Velykinės giesmės: katalikai, stačiatikiai, liuteronai“. Vakare dalyvavo Klaipėdos stačiatikių bendruomenės kolektyvas „Večiora“ (vadovė – M. Serebriakova) ir Klaipėdos Marijos, Taikos Karalienės, parapijos liaudiškojo giedojimo kolektyvas (vadovas – Vidmantas Budreckis).

Vakarą vedęs kun. dr. Saulius Stumbra, sveikindamas vakaro dalyvius, sakė: „Lietuvoje švenčiami etnografinių regionų metai. Dažnai kalbant etnologijos, folkloro temomis žvelgiama atgal į istoriją. Šiandien mes žvelgiame į Klaipėdos kraštą, Mažąją Lietuvą, tik ne praeitin, bet ir į šiandieną, į didžiausių krikščionių bendruomenių Klaipėdoje velykines giesmes“.

Svarbiausia iš visų krikščionių tikėjimo švenčių – Šv. Velykos – savo Prisikėlimo žinia garsiai skamba ir giesmėse. Lietuvių liaudies giesmės, perėmusios dalį liaudiškų melodijų, skamba atpasakodamos Šventojo Rašto žodžius ir įvykius bei su dažnai kartojamu džiaugsmingu Dievo garbinimo šūksniu „Aleliuja“ (lot. alleluia < hebr. hallelūyāh). Lietuvos liuteronams (Klaipėdos kraštas) didžiausią įtaką darė vokiškieji choralai. 1547 metais išleistame Martyno Mažvydo (apie 1510–1563) Katekizme buvo 11 giesmių skyrelis. M. Mažvydo giesmynuose šalia iš katalikų perimtų himnų ir giesmių buvo ir pirmosios originalios, neverstos, lietuviškos giesmės.

Stačiatikių giedojimo tradicija unikali ir net kildinama iš Jeruzalės ir Antikos giedojimo tradicijų. Liturginis giedojimas unikalus – nenaudojami jokie instrumentai, tik gyvas žmogaus balsas. Liaudies giesmėse pastebimi ir tautiniai, liaudies dainų motyvai. Velykų laiku keliaudavo po namus liaudies giesmininkai (voločebniki) giedodami velykines liaudies giesmes.

Katalikų liaudiškos bažnytinės giesmės, kaip ir bažnytinė poezija tautinėmis kalbomis, su retomis išimtimis iki pat XVI amžiaus bažnyčios viduje atliekamos nebuvo. Bažnytinėmis giesmėmis prasidėjo ir lietuvių poezijos istorija. Ji neatsiejama nuo maldos, Dievo garbinimo, šlovinimo ir pažinimo. Pačių kūrėjų ji buvo suvokiama tarsi vienintelė žmogaus, kaip vieno iš Dievo kūrinių, galimybė pašlovinti Kūrėją.

Lietuviškų katalikų giesmynų iki XVI amžiaus nebuvo parengta, tačiau katalikų himnodiją be didesnių abejonių galima pradėti Mikalojaus Daukšos (1527/1538–1613) Katekizmu (1595), kuriame buvo išspausdintos dvi pirmosios katalikiškos giesmės lietuvių kalba, o XVII amžiuje atsirado ir pirmasis katalikiškas giesmynas – Saliamono Slavočinskio Giesmes tikieimuy katholickam pridiarancias (1646). Daugumos katalikiškų giesmių kilmė nėra visiškai aiški. Pirmieji kūriniai buvo versti iš lotynų ir lenkų kalbų.

Vakaro dalyviai ne tik klausėsi kunigo pasakojimų, bet ir kartu su giesmininkais giedojo Šv. Velykų džiaugsmą skirtingų krikščionių bendruomenių giesmėse.

Kun. dr. Saulius Stumbra

Klaipėdos etnokultūros centro nuotraukos

© 2015 „XXI amžius“