Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Pro Deo
et Patria

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Corpus Domini šventimas

Eucharistija yra mums dovanojama Gyvybės duona

Mindaugas Buika

Popiežiaus Pranciškaus iškilmingas palaiminimas su Švč. Sakramentu

Devintinių istorija ir prasmingumas

Pasaulio katalikiškose šalyse (ir ne tik) vėl su būdingu pamaldumu buvo švenčiamos Devintinės, Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė, žinoma lotynišku Corpus Domini vardu, kartu organizuojant tarp tikinčiųjų populiarią su vietinėmis tautinėmis tradicijomis persipynusią procesiją, nešant į monstranciją įkeltą Švč. Sakramentą miestų ir miestelių gatvėmis. Liturgiškai ji švenčiama ketvirtadienį po Švenčiausios Trejybės sekmadienio (šiemet birželio 4 dieną), arba praėjus devynioms savaitėms po Didžiojo ketvirtadienio, taip prisimenant ir apmąstant Eucharistijos įsteigimą per Paskutinę vakarienę, giliai tikint realiu Kristaus buvimu Švč. Sakramente. Devintinių iškilmės šventimą Katalikų Bažnyčioje XIII amžiuje įvedė popiežius Urbonas IV, kilęs iš Belgijos, šalies, kurioje pirmiausia ir susiformavo Corpus Christi kultas, atsiliepiant į vietinei vienuolei Julianai iš Lježo miesto apsireiškusio Kristaus išsakytą pageidavimą dėl atskiros Jo Kūno pagarbinimo šventės steigimo. Tokio bažnytinio kalendoriaus papildymo proga popiežius Urbonas IV 1264 metais paskelbtoje bulėje „Transitusus de hor mundo“ pastebi, kad Didįjį ketvirtadienį, kuriame buvo įsteigta Eucharistija, buvo ir daugiau svarbių įvykių, kurie prisimenami liturginėse apeigose: Kristaus atliktas kojų plovimas savo mokiniams, sakramentinės kunigystės įsteigimas, pagaliau dramatiški įvykiai Getsemanėje. Todėl Eucharistijos įsteigimas Didžiosios savaitės šventime tarsi nueina į antrą planą ir iškilo poreikis atskiros kalendorinės iškilmės, kurioje būtų susitelkta būtent tik į Švč. Sakramento pagarbinimą. Yra žinomas istorinis pasakojimas, kad tuometinį Šventąjį Tėvą šiam žingsniui paskatino 1263 metais Bolsenos miestelyje įvykęs stebuklas, kai vienas čekų kunigas piligriminėje kelionėje iš Prahos į Romą, aukodamas šv. Mišias tos vietovės bažnyčioje kartu su pamaldų dalyviais patyrė, kaip iš konsekruojamos Ostijos prasiveržė kraujas. Dėl to vietinė bendruomenė ir pradėjo procesijas su Švenčiausiuoju į Orvieto miestą. Tai įgijo vis didesnį populiarumą ir bažnytinės vadovybės palaikymą.

Ypatingas Dievo ir žmonių tarnas

Kun. Vytenis Vaškelis

Vienintelis Dievas yra tobulai šventas, ir nėra kito tokio kaip Jis. „Su kuo palyginsite mane? Su kuo aš jums lygus?“ – sako Šventasis“(Iz 40, 25). Nors niekada nebūsime tokie kaip Dievas, bet numoti ranka į Jo paliepimą, siekti asmeninio tobulėjimo aukštumų Viešpatyje (plg. Mt 5, 48) būtų didžiausias nesusipratimas žmogaus gyvenime. Priimti šventėjimo iššūkį – žvelgti į Bažnyčios kanonizuotus asmenis, kurie yra tikrieji šventieji – evangelizatoriai, „neįtelpantys“ į spalvingus vitražus, nes patys yra kaip gražiausi vitražai. Jų širdys yra skaidrios, ir per jas netrukdomai, tarsi per saulės šviesoje mirguliuojančio vitražo stiklo gabalėlius, prasiskverbia kito pasaulio spinduliai, kurie pasiekia visus aplinkinius...

Yra Dievo žmogus danguje ir tikinčiųjų širdyse, kuris nuo ankstyvos jaunystės veržėsi į nežemiškas aukštybes. Jo vardas – šv. Antanas Paduvietis. Jis 1195 metais gimė Lisabonoje, kilmingoje ir turtingoje šeimoje. Buvo pakrikštytas Ferdinando vardu. Nuo mažens pasižymėjo pamaldumu. Kai 1210 metais jis paliko jaukų savo šeimos židinį ir įstojo į Lisabonos (savo gimtojo miesto) šv. Augustino vienuolių kongregaciją, po dešimties metų teologinių studijų bei maldos gyvenimo puoselėjimo jį pasiekė žinia, jog 1220 metais Maroke buvo nukankinti penki pranciškonai misionieriai. Prašant karalienei Urrakai, Maroko sultonas sutiko jai atiduoti misionierių kūnus. Jie buvo pervežti į Portugaliją ir, dalyvaujant tūkstantinėms minioms, iškilmingai palaidoti. Tas įvykis Ferdinandui – būsimajam šv. Antanui – padarė neišdildomą įspūdį. To laiko istoriniuose metraščiuose yra užrašyti tokie jo žodžiai: „O, kad Aukščiausiasis mane apdovanotų kankinio vainiku!.. O, kad aš galėčiau atsiskirti su šiuo pasauliu tokia palaiminta mirtimi!..“

Vėl apie karalystę...

Kun. Nerijus PIPIRAS

Dangaus Karalystė tarpsta tarp žmonių. Kažkada šis pasakymas man skambėjo banaliai, o gal tiesiog nuskęsdavo daugybės teorijų ir pasakymų vandenynuose.

Tačiau šiandien drįstu būti dalies pamaldžių skaitytojų tiesiog nesuprastas, pripažinęs, jog grįžti prie šio kažkada kažkieno ištarto ir daugybę kartų jau perfrazuoto sakinio paskatino XXI amžius, kurį jau darosi įprasta vadinti sekuliarizacijos amžiumi. Šiandien man jis kažkodėl asocijuojasi su Karalystės sėjos laikotarpiu.

Tikrai nepasiduodu pavasarinio medžių žydėjimo nostalgijai. Man visa tai kvepia daugiau gyvenamąja tikrove. Štai aplankai vieną ar kitą naujienų svetainę, gatvėje netyčia nugirsti kokį pokalbį, pamatai per televizijos laidas kokią žinutę iš policijos suvestinių ar kažką pikantiško nejučiom nugirsti iš vadinamosios karamelinės žiniasklaidos. Visa tai skatina tiesiog klausti: kur ta Karalystė, kaip ji atrodo, kokios jos ribos, simboliai. Tuomet lyg iš naujo išgirsti jau ne kartą Naujajame Testamente skaitytus žodžius: „Dangaus Karalystė auga nepastebimai. Ji – mažytė, kaip garstyčios sėklelė, tačiau nuo nieko nepriklausoma“.

Šventojoje Žemėje galime skaityti Šventąjį Raštą

Bronius VERTELKA

Vyskupo Liongino Virbalo SJ parašas jo knygoje „Šventoji Žemė“ skirtas vienuolei kotrynietei s. Julitai Autoriaus nuotrauka

PANEVĖŽYS. Gegužės 27-ąją į Panevėžio vyskupo Liongino Virbalo SJ knygos „Šventoji Žemė“ pristatymą G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Konferencijų salėje susirinko tiek žmonių, kad nemažai jų turėjo stovėti pasieniais, o jaunimas įsitaisė jos priekyje ant grindų. Renginio vedėja Albina Saladūnaitė pastebėjo, kad panašiai buvo ir 1926 m. gruodžio 20 d., kai į Aukštaitijos sostinę atvažiavo pirmasis Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Tuo metu Juozas Tumas-Vaižgantas rašė, jog minios plūdo ir per žmones nebuvo kur kojos padėti. Bibliotekininkė priminė, kad prieš 431 metus išleista Radvilos Mykolo Kristupo Našlaitėlio knyga „Kelionė į Jeruzalę“, o 1940 metais nekantriai Lietuvoje laukta Antano Poškos knygos „Judėjų slėniais ir aukštumomis“ pasirodymo (žymus keliautojas ten lankėsi 1939 metais). Tačiau kaip maras užplūdusi sovietinė okupacija knygos rankraščius kažkur pradangino, tik Dievo Apvaizdos dėka jie buvo vėliau atrasti. Apie stebuklingąjį kraštą – Šventąją Žemę – yra nemažai  prirašyta, o šviežiausia dovana skaitytojams – šiemet „Aidų“ leidyklos išleista Panevėžio vyskupo L. Virbalo SJ knyga „Šventoji Žemė“.

Ar dar esame nepriklausomi?..

Pagaliau nutarta: KGB agentai amžiams įslaptinami nuo Lietuvos. Taip esą pažadėjo valstybės nepriklausomybės atkūrėjai. Nors kokio įstatymo tuo klausimu tada jie neišleido, dabartiniams nepriklausomos Lietuvos „politikams“ nėra svarbu. O juk prieš 25 metus nepriklausomybės kūrėjai tik pakalbėjo, bet ta kalba negalima dabar vadovautis kaip įstatymu. „Politikai“ sprendžia, kad kagėbistai jokių nusikaltimų, atseit, nedarė. O jeigu darė, tai niekas negali ir neturi žinoti. Ir taip nusprendžia Lietuvos Seimas, apeidamas visus įstatymus. Bet ar tai nepriklausomos Lietuvos sprendimas? Ne, tai greičiau Rusijos aneksuotos ir vis dar okupuotos teritorijos tariamų politikų įsiteikimas savo buvusiems šeimininkams. Taip, vėlgi į VSD vadovo postą nesunkiai bus nuleistas jau ne koks nors KGB rezervistas, bet ir svetimos valstybės apdovanojimo siekiantis agentas, su KGB palaiminimu važinėjęs po užsienio šalis su „žvalgybinėmis užduotimis“, parlamentui, susidedančiam iš pusės įslaptintų agentų, vadovaus generolo laipsnį turintis FSB karininkas – užsienyje ilgai dirbęs KGB rezidentas, – o į prezidentų kandidatų biografiją išdidžiai bus įrašyta, pavyzdžiui: „Uoliai vykdė visus KGB pavedimus“. Ir toks pretendentas būtinai laimės, nes buvimas šauniose KGB gretose jau daromas ne tiek valstybine paslaptimi amžiams, kiek pasididžiavimo ir įvertinimo rodikliu – tai buvo ypatingas darbas ypatingomis aplinkybėmis. Juk kiek skausmo kai kuriems imperijos „organuose“ jų teko patirti, kai turėjo klausytis kankinamųjų klyksmus, šaudomų žmonių prakeiksmus, NKVD kamerose kirviais kapojamųjų dejones. Argi tokių „nuopelnų“ nereikia tinkamai įvertinti ir išaukštinti? Taigi nebuvo jokio KGB – tebuvo tik savo tarybinei tėvynei uoliai ir nuoširdžiai dirbę pareigūnai, ir jų darbas buvo gaudyti, šaudyti ar į „socialistinio“ teisėtumo rankas atiduoti trukdančius taikiam tarybinės santvarkos kūrimui. Bent taip aiškino vienas KGB generolas, su savo draugais į mirtį atvedęs vieną paskutiniųjų Lietuvos partizanų Antaną Kraujelį.

Daug vargo matęs kunigas frontininkas, mokėjęs užjausti ir pelnęs žmonių meilę

A†A kun. jubil. Zigmas GUSTAINIS
(1919 08 07–1954 09 12–2015 06 02)

Kun. jubil. Zigmas Gustainis

Birželio 2 dieną mirė Kaišiadorių vyskupijos kunigas jubiliatas Zigmas Gustainis.

Jis gimė 1919 m. rugpjūčio 7 d. Karčrūdės kaime, Paluobių parapijoje, Šakių rajone, ūkininkų šeimoje. Penkiolikos vaikų eilėje Zigmas buvo dešimtasis. 1924 metais tėvai pardavė ūkį Karčrūdės kaime ir nusipirko didesnį Mureikų kaime, Griškabūdžio parapijoje. Kun. Zigmas 1928–1932 metais mokėsi Antabūdžio pradžios mokykloje bei privačiai, dirbdamas tėvų ūkyje. 1944 metais drauge su broliais Jonu, Antanu, Vitu bėgo nuo sovietų į Vakarus, bet paskui išsiskyrė skirtingais keliais ir su broliu Antanu buvo suimtas, paimtas į tarybinę armiją, apmokytas ir po dviejų savaičių mokymo – tiesiai į frontą, kur viename mūšyje iš 180-ies karių gyvi liko aštuoni – tarp jų Zigmas su broliu Antanu. Zigmas su broliu buvo sužeistas, pateko į ligoninę, o pasibaigus karui dar kelias savaites vyko pratybos – sklido kalbos, kad reikės kariauti su Japonija. Sužinojo, kad fronte žuvo brolis Antanas. Vis dėlto Zigmas susirgo ir buvo demobilizuotas, tai išvengdamas tolimesnės tarnybos. Traukiniu, važiavusiu į Maskvą, atvyko iki Pilviškių, o iš ten lapkričio 6-osios vakarą parėjo į tėviškę, Mureikų kaimą, kur jį sutiko mamytė ir seserys.

Mirė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Juozas Dringelis

Birželio 4 dieną po sunkios ligos mirė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, VI (1992–1996) ir VII (1996–2000) Seimų narys, žurnalistas Juozas Dringelis.

Jis gimė 1935 m. birželio 25 d. Varėnos rajone, Pabaronės kaime. 1965 metais baigė Vilniaus valstybinį universitetą, žurnalistas. 1957–1969 metais dirbo Eišiškių ir Varėnos rajonų laikraščių redakcijose žurnalistu; 1969–1990 metais – Varėnos rajono tarybos vykdomojo komiteto sekretoriumi. Nuo 1963 iki 1990 metų buvo SSKP (LKP) narys. 1988 metais aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą. Buvo Varėnos rajono Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio tarybos narys, jos Kultūros komisijos pirmininkas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Varėnos seimelio narys. 1990 m. vasario 24 dieną išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatu Varėnos rinkimų apygardoje Nr. 140, buvo Savivaldybių komisijos narys, Aukščiausiosios Tarybos seniūno pavaduotojas, Rytų Lietuvos problemų laikinosios komisijos narys, Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti narys, Valstybinės regioninių problemų komisijos narys, Komisijos Šalčininkų rajono ir Ignalinos rajono Sniečkaus (dabar Visaginas) gyvenvietės, kai kurių kitų savivaldybių tarybų, jų organų ir pareigūnų antikonstitucinei veiklai ištirti narys. „Nepriklausomybės Atkūrimo Akto tekstas man, kaip ir daugumai deputatų sąjūdininkų, buvo žinomas iš anksto, tačiau jo klausydamasis tą kovo 11-osios vakarą ir matydamas salės priekyje vietoje sovietinių simbolių kylančią mūsų trispalvę, negalėjau sulaikyti džiaugsmo ašarų. Regis, džiūgavome visi, tartum viena tautos valią pareiškusi šeima“, – apie Kovo 11-ąją rašė signataras J. Dringelis.