Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Ištikimybe idealams statė paminklą Tėvynei

Minint pirmąsias Monsinjoro Alfonso Svarinsko
(1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17) mirties metines

Dažną savaitgalį įvairiose Lietuvos vietose mons. Alfonsas Svarinskas šventindavo kryžius žuvusiems partizanams Vido Venslovaičio nuotrauka

Senieji disidentai, kurių jau beveik nebeliko, tik su skausmu galima prisiminti tuos ne taip senus laikus, kai patirdami pavojus dėl savo laisvės ir netgi gyvybės sielojosi ir kovojo dėl tautos ir valstybės išlikimo. Galima sakyti, kad priešindamiesi dvasinei prievartai kartu jie kūrė tam tikrą vienminčių bendriją, kurios dabar tie nedaugelis išlikusių, kovojusių už tautines ir krikščioniškas vertybes, patriotizmą vertinančių tautiečių ilgisi, nes jos jau... nebėra. Stengdamasis išsilaisvinti iš komunistinės okupacijos vergijos varžtų, monsinjoras (tada dar kunigas) Alfonsas Svarinskas (1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17) negailėjo savo jėgų ir net negalvojo kaip nors jas tausoti, tad geriausius savo jaunystės ir brandos metus paaukojo ginti bei įtvirtinti tautinius ir religinius idealus. Iškentęs 23 pažeminimo, kankinimų ir patyčių metus NKVD tardymo „kabinetuose“, vėliau griežto režimo lageriuose ir kalėjimuose, A. Svarinskas pasirinko kunigystės kelią ir 1954 metais iš tokio pat kalinio, vyskupo Pranciškaus Ramanausko, rankų gavo palaiminimą kankiniškai kunigystei, kurios taurę jis išgėrė iki pat dugno – nenusileido kompromisą siūliusiai ateistinei valdžiai, nepasidavė vilionėms.

Žuvusį bazilijonų vienuolį prisimenant

T. Vinkentijus (Vasylis Janickis) OSBM
(1973 05 07–1998 06 07–2015 03 04)

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Vilniaus Rotušėje Ukrainos Nepriklausomybės dienos minėjime. T. Vinkentijus (dešinėje) kalbasi su ambasadoriumi Valerijumi Žovtenko

Jau esame rašę, kad Šv. Kazimiero dieną, kovo 4-ąją, anksti ryte, grįždamas iš Ukrainos į Lietuvą, autoavarijoje netoli Augustavo (Lenkija), eidamas 42 metus, iš kurių 25 metus buvo vienuolis bazilijonas ir 17 metų kunigas, žuvo tėvas Vinkentijus (Vasylis Janickis) OSBM (pirmasis vardas – vienuolinis, skliausteliuose rašomas pase įrašytas vardas ir pavardė, OSBM – Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino santrumpa), Vilniaus Šv. Juozapato bazilijonų vienuolyno igumenas (vyresnysis). Šįkart apie šį kunigą ir Bazilijonų vienuolį bei jo laidotuves rašome išsamiau.

Kelias į dvasinę seminariją, vienuolyną

Vasylis Janickis gimė 1973 m. gegužės 7 d. Stankovo kaime (Kalusko rajonas, Ivano-Frankivsko sritis), Mychailo (1944–1993) ir Stefanijos Kuziv (1944–2012) Janyckių šeimoje. Joje išaugo penki vaikai: trys broliai (Zenovijus, Vasylis, Viktoras) ir dvi seserys (Galina ir Katrusia). Vasylis – vidurinysis vaikas – pasirinko tarnybos Dievui ir žmonėms kelią. 1980 metais pradėjo mokslą aštuonmetėje mokykloje, o 1990-aisiais, baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į Ivano Frankivsko dvasinę seminariją. 1990 m. rugpjūčio 27 d. įstojo į Bazilijonų vienuolyną Hošive, tapęs naujoku pasirinko Vinkentijaus vardą. 1992 m. vasario 15 d. davė pirmuosius įžadus, o 1996 m. gruodžio 29 d. Hošivo vienuolyne – amžinuosius.

Mirė partizanas ir kryždirbys

Albinas Staugaitis Vido Venslovaičio nuotrauka

Liepos 11 dieną mirė Albinas Staugaitis – Lietuvos partizanas, politinis kalinys, tremtinys, buvęs Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas, TS-LKD narys, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių (LPKT) bendrijos Kauno filialo ir Kovo 11-osios gatvės bendrijos steigėjas, kryždirbys.

Albinas Staugaitis (iki 1955 metų – Kundrotas) gimė 1923 m. sausio 2 d. Šakių r., Gražiškių kaime, Barzdų parapijoje. Mokėsi Barzdų pradžios mokykloje, Pilviškių progimnazijoje, 1944 metais baigė Vilkaviškio gimnaziją.

Albinas atsiminimuose rašė: „Hitlerininkai traukėsi iš Lietuvos, grįžo sovietinė kariauna. Vilkaviškyje apsistojo Lietuvos kariuomenės štabas, kuris traukėsi į pogrindį. Mes, aktyvieji gimnazistai, štabe pasiteiravome, ką mums daryti. Liepė likti Lietuvoje, kurti pasipriešinimo Sąjūdį, nes reikės eiti į partizanus, kovoti už Lietuvos laisvę. Mane, neturintį jokio pedagoginio pasirengimo, paskyrė pradžios mokyklos mokytoju. Sutikau, nes kito kelio nebuvo. Tuomet kartu su kitais mokytojais sukūrėme pogrindinę organizaciją Sąjūdį – kaip pasipriešinimą sovietų okupacijai. Dieną – su mokiniais, o vakare – partizanų gretose. Dalyvavau pasalose, rinkau žvalgybinę medžiagą, nes gerai pažinojau vietovę. Per atsitraukimą vokiečiai ginklų tikrai daug buvo primėtę laukuose. Štai tą Sąjūdį vadinu savo pirmuoju sąmoningu veikimu Lietuvai ginti“.