Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Marijos šventovė – tautos namai

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus pagerbia Kaakupės Švč. Mergelę Mariją, kuri garsi įvykusiais stebuklais

Kaakupės Dievo Motinos statulėlės populiarios tarp Paragvajaus tikinčiųjų

Į Šventojo Tėvo aukotas šv. Mišias prie Kaakupės Dievo Motinos šventovės susirinko šimtai tūkstančių maldininkų

Liaudiško pamaldumo ištakos

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų didžiosios iškilmės, Žolinių, išvakarėse norisi išsamiai aptarti popiežiaus Pranciškaus pastarojoje apaštalinėje kelionėje į Lotynų Ameriką aukotas šv. Mišias pagrindinėje Paragvajaus Kaakupės Dievo Motinos šventovėje. Paragvajus yra viena iš trijų toje kelionėje aplankytų šalių – kitos dvi buvo Ekvadoras ir Bolivija. Paragvajus praeityje įvardijamas kaip jėzuitų respublika dėl Jėzaus Draugijos XVII–XVIII amžiuose čia vykdytos aktyvios misijų veiklos. Jėzuitai misionieriai čia kūrė ypatingas į krikščionybę atsivertusių indėnų rekolekcijomis vadintas bendruomenes („reducciones de indios“), kuriose stengtasi išsaugoti jų tautines tradicijas ir kultūrinį tapatumą. Dėl to Paragvajus buvo tapęs Lotynų Amerikos krikščioniškosios civilizacijos židiniu, tačiau vėliau dėl pokolonijiniame laikotarpyje (XIX amžiuje) vykusių karų prarado didžiąją savo teritorijos dalį ir pirmavimo spindesį. Beje, Paragvajaus sostinės Asunsjono, vieno seniausių Lotynų Amerikos miestų, kartais vadinamo žemyno miestų motina pavadinimas irgi yra susijęs su katalikišku Dievo Motinos kultu. Pilnas jo titulinis pavadinimas skamba taip: „Didžiai garbingas ir ištikimas mūsų valdovės Šv. Marijos Paėmimo į dangų miestas“ („Maria de la Asuncion“). Atvykusiam į Asunsjoną popiežiui Pranciškui sostinės meras įteikė miesto raktus prie pagrindinės katedros, kuri irgi dedikuota Švč. Mergelės Marijos Paėmimui į dangų. Toje katedroje liepos 11 dieną Šventasis Tėvas vadovavo Mišparams, į kuriuos buvo pakviesti Paragvajaus vyskupai, kunigų, vienuolių, seminaristų, katalikiškų sąjūdžių aktyvistų, pasauliečių atstovai, kuriems Popiežius kalbėjo apie būtinumą drąsiai atsiliepti į maldoje subrandintą krikščionišką pašaukimą.

Tą pačią dieną Šventasis Tėvas aukojo didžiulei tikinčiųjų miniai šv. Mišias už 57 kilometrų nuo Asunsjono esančioje nacionalinėje Kaakupės šventovėje, įspūdingoje homilijoje pabrėždamas, kad Švč. Mergelės Marijos šventovė visada yra katalikiškos tautos gyvybės šaltinis, kad Dievo Motina yra visus mus globojanti Motina, kad savo gyvenime patyrusi sunkiausius išbandymus ji asmeniškai liudija, kad Dievas niekada neapleidžia savo vaikų. Pačios Kaakupės (vietinės guaranų indėnų genties kalba „Kaaguy Kupe“ reiškia „už miško“) šventovės ištakos susijusios su legendiniu pasakojimu, kad XVI amžiaus pradžioje pirmieji misionieriai prancūzų pranciškonai paprašė atsivertusį indėną Chozę sukurti iš medžio Švč. Mergelės Marijos skulptūrą statomai bažnyčiai. Miškuose, kuriais garsėjo Paragvajus, ieškodamas tinkamo kamieno Chozė susidūrė su krikščionybei priešiškos genties kovotojais, kurie žudė atsivertėlius. Chozė nubėgo gilyn į tankmę ir pasislėpė už didžiulio medžio kamieno, melsdamas Dievo Motinos pagalbos, kuriai apsireiškusiai pažadėjo iš to medžio kamieno padaryti jos skulptūrą, jeigu bus išgelbėtas. Taip ir atsitiko: persekiotojai praėjo pro šalį nepastebėję pasislėpusio Chozė, ir jis sukūrė Švč. Mergelės Marijos atvaizdą, išgarsėjusį ir daugeliu kitų stebuklų, todėl tituluojamą Šv. Stebuklų Mergele (La Visgen de los Milagros). Ji buvo vis labiau išpuošiama ir net devynis kartus perkeliama į vis didesnes Jos garbei Kaakupėje statytas koplyčias, bažnyčias, bazilikas. Didžiulis Dabartinės Dievo Motinos šventovės pastatas buvo pradėtas statyti prieš 70 metų, 1945-aisiais, ir šv. Mišios jame aukojamos nuo 1980 metų. Galima patvirtinti, kad ilgainiui ji tapo Paragvajaus, septynis milijonus gyventojų turinčios šalies, kurios 87 proc. yra katalikai, tikru dvasiniu centru, tautos ir Bažnyčios susitikimo vieta. Pagrindinė religinė (ir valstybinė) šventė yra gruodžio 8-oji, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo minėjimas, kada į Kaakupą susirenka iki milijono maldininkų. Populiarios piligriminės kelionės pėsčiomis: kai kurie paskutinius kilometrus įveikia eidami ant kelių arba nešdami sunkų kryžių. Kadangi gruodis Paragvajuje yra karštas vasaros mėnuo, rytai dažnai į Kaakupės šventovę keliaujama naktimis, įspūdingomis daugybės žvakių šviesos procesijomis.

Dievo Motinos ištikimybė

„Būdamas čia su jumis prie mūsų Motinos, Kaakupės Stebuklų Mergelės, kojų, jaučiuosi kaip savo namuose“, – sakė pradėdamas homiliją Šventasis Tėvas daugiatūkstantinei tikinčiųjų miniai. Jis pastebėjo, jog kiekvienoje Dievo Motinos šventovėje mes jaučiamės kaip vaikai, sugrįžę į savo Motinos namus ir tai kartu primena, kad tarpusavyje esame broliai ir seserys. Taigi tos šventovės yra ne tik iškilmių vietos, bet ir aplinka, kurioje susiburia šeimos, pristatydamos savo rūpesčius, taip pat atvyksta padėkoti, prašyti Dievą atleidimo ir su Švč. Mergelės Marijos užtarimu pradėti naują gyvenimą. „Iš tikrųjų kiek daug atsivertusiųjų krikšto atvejų, kiek daug kunigiškų ir vienuoliškų pašaukimų, jaunų žmonių susižiedavimo ir santuokų gimsta prie mūsų Motinos kojų. Kiek ašaromis aplaistytų atsisveikinimų!“ – emocingai kalbėjo popiežius Pranciškus, kuris pats yra labai dažnas Švč. Mergelės Marijos šventovių lankytojas tiek Romoje, tiek ir kiekvienoje apaštalinėje kelionėje.

Pavyzdžiui, paskaičiuota, kad dar tik trečius metus vykdydamas pontifikatą jis Romos Dievo Motinos didžiąją baziliką jau aplankė 22 kartus. „Mes čia atnešame savo gyvenimą, kadangi esame namie ir su nuostaba sužinome, jog kažkas laukia mūsų, – aiškino Šventasis Tėvas. – Taip galime atnaujinti savąjį troškimą gyventi Evangelijos džiaugsmu, kartu pristatydami Motinai mūsų meilę ir pasitikėjimą, Motinai, kuri pirmoji tarė „taip“ Dievo projektui, „taip“ Dievo valiai ir globai atsiliepdama į apsireiškusio angelo žinią dėl Sūnaus įsikūnijimo. Tas besąlygiškas paklusnumas nebuvo lengvai išgyventas, kadangi nesuteikė jokių privilegijų ir išskirtinumų kasdienybėje, tik dramatiškai patvirtinusią senojo dievobaimingo teisuolio Simeono pranašystę: „Tavo pačios sielą pervers kalavijas“ (Lk 2, 25). Štai dėl ko mes šią savo Motiną taip karštai mylime: Ji ir savuoju liudijimu padeda mums išlaikyti tikėjimą ir viltį pačiose sudėtingiausiose situacijose“, – sakė popiežius Pranciškus.

Toliau homilijoje jis nurodė kelis sunkiausius Marijos gyvenimo momentus, kuriuose ji galėjo daryti priekaištus likimui ar net pačiam Dievui (kaip neretai darome mes patys), tačiau išliko nuolanki ir pasitikinti Viešpaties tarnaitė iki galo. Pirmiau paminėtinos Jėzaus gimimo aplinkybės Betliejuje, toli nuo poros nuolatinės gyvenamos vietovės Nazareto, kai kelionėje nebuvo vietos net kur apsistoti, nebuvo jokios pagalbos: Marija ir Juozapas buvo visiškai vieni gyvuliams skirtame tvarte ir gimusį Sūnų paguldė ne į lopšį, bet į ėdžias. „Iš tikrųjų ji tuomet galėjo prisiminti padrąsinančius Angelo žodžius: „Džiaukis, Marija, nes Viešpats su tavimi“. Žinoma, jauna mergaitė galėjo ne viską suprasti, ką jai aiškino apsilankęs angelas Gabrielius ir pats jo pasirodymas galėjo šokiruoti, tačiau viltį ir tikrumą suteikė Viešpaties artumas ir globos pažadas. „O kurgi Jis dabar?“, galėjo skurdžiomis gimdymo aplinkybėmis Betliejuje klausti Marija, žinoma, džiaugdamasi kūdikiu. Kitas sunkus išbandymas buvo skubus Marijos ir Juozapo pasitraukimas su naujagimiu į Egiptą, gelbėjantis nuo tuometinio žydų valdovo Erodo kėsinimosi jį nužudyti. Pora turėjo viską palikti ir ieškoti prieglobsčio visiškai nesvetingoje užsienio šalyje, kur pabėgėliams irgi grėsė nuolatinis pavojus. Jie buvo persekiojami ir ieškomi migrantai dėl nežaboto Erodo pavydo ir godumo neišleisti iš rankų savo autoritarinės valdžios. Ir tuomet jauna Motina su Kūdikiu ant rankų svetimoje šalyje likusi su vieninteliu globėju Juozapu, galėjo prieštaringai klausti: kas atsitiko su tais dalykais, kuriuos žadėjo Angelas? Taip svarstydamas homilijoje Šventasis Tėvas priminė ir pačią sunkiausią Marijos patirtį – Jėzaus mirtį ant kryžiaus. Turbūt nėra sunkesnės patirties kiekvienai motinai, kaip savojo kūdikio mirties liudijimas. Tai yra begalinis širdies skausmas. Bet mes matome Mariją ten, kryžiaus papėdėje, stiprią, ištikimą motiną, stovinčią prie savojo sūnaus kankinančios mirties, kryžiaus mirties akimirką. Gal ir tuomet ji galėjo klausti dėl Angelo pažadėtos globos? Marija ne tik drąsiai ištveria šį dramatišką išbandymą, bet netgi guodžia ir drąsina dėl savo Mokytojo praradimo sutrikusius apaštalus, savuoju buvimu padeda jiems išlikti vieningiems.

Šlovingosios Paragvajaus moterys

Šitaip, anot popiežiaus Pranciškaus, kontempliuodami Marijos gyvenimą, mes galime jaustis dangiškoje garbėje esančios Dievo Motinos suprasti ir išgirsti savo rūpesčiuose. Mes galime susėsti ir melstis kartu su ja (kaip pirmieji apaštalai), pasitarti ir rasti bendrą kalbą begalės kasdienių vargų akivaizdoje. Juk daugelį tų situacijų mes galime identifikuoti, kaip panašias į tą, kurios buvo jos gyvenime, todėl galime pasitarti dėl visko su tikrumu, kad ji supranta gailestingu nusistatymu. Marija, kuri yra tikėjimo moteris ir Bažnyčios Motina, savo gyvenimu ir išaukštinimu paliudija, kad Dievas neapgauna, nėra abejingas ir neapleidžia savo žmonių net ir tose situacijose, kuriose gali pasirodyti, kad ten ar tada Jo nėra. „Marija buvo pirmoji tarp Dievo Sūnaus mokinių ir sunkių išbandymų momentais palaikė gyvą apaštalų viltį, kai jie, matyt, ne vienu užraktu iš baimės buvo užsirakinę Aukštutinėje menėje (Vakarienbutyje) ir meldėsi“, – kalbėjo popiežius Pranciškus. Priminęs, kaip ji prašė savo Sūnaus padėti, kad netrūktų džiaugsmo Kanos vestuvėse, kai rūpestingai globojo savo nėščią giminaitę Elžbietą, jis pripažino, jog ir dabar Marija lydi mus kaip geroji ir švelnioji Motina. Tai patvirtina Evangelija ir Švč. Mergelei Marijai skirtos šventovės, kuriose saugoma ir branginama atmintis tų žmonių, kurie patyrė, jog Motina visada yra visose savo vaikų gyvenimo situacijose ir vietose. „Marija visada buvo ir yra mūsų ligoninėse, mūsų mokyklose ir mūsų namuose, sėsdamasi prie šeimos stalo“, – aiškino Šventasis Tėvas. Ji veikia Paragvajaus ir kiekvienos tautos istorijoje pačių dramatiškų jos įvykių labirinte. Diskretiškas ir tylus, gelbstintis Dievo Motinos buvimas patvirtintas jos garbei pastatytose didesnėse ar mažesnėse šventovėse, skulptūrose, paveiksluose, atvirukuose ir medalionuose. Ryškus Jos buvimo ženklas yra Rožinio malda, kurią kalbėdami su pasitikėjimu žinome, kad niekada nesame vieni, kad ji visada mus lydi. „Kadangi Marija tiesiog norėjo būti tarp savo žmonių, su savo dvasiniais vaikais ir savo šeima, ji visada ir Jėzų sekė minioje“, – aiškino Šventasis Tėvas. Tokiu būdu neapleisdama savo vaikų Motina galėjo geriau pastebėti, ko kiekvienam reikia, bei padrąsinti sunkumuose, su prasmingu paraginimu klausyti Sūnaus: „Darykite, ką tik Jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Taigi Marija neturi savo pačios evangelizavimo plano, Ji neateina pasakyti ko nors naujo, bet renkasi būti tylumoje ir lydėti mūsų tikėjimą savuoju, perspėti dėl galimų paklydimų.

Popiežius Pranciškus homilijoje su pasigėrėjimu priminė Marijos pavyzdžiu sekusią Paragvajaus moterų drąsą, kai jos didelio pasiaukojimo kaina gebėjo prikelti šalį, beveik visiškai sužlugdytą po pralaimėto 1864–1870 metų karo. Tai buvo vienas kruviniausių pokolonijinio laikotarpio karų Lotynų Amerikoje, vykęs tarp Paragvajaus ir trijų valstybių – Brazilijos, Argentinos ir Urugvajaus – aljanso. Po to konflikto Paragvajus prarado pusę savo teritorijos (400 tūkstančių kvadratinių kilometrų) ir daugiau nei 80 proc. gyventojų (jų skaičius buvo sumažėjęs nuo 1,3 mln iki 220 tūkst., kovose žuvo 90 proc. suaugusių vyrų, todėl vidutiniškai aštuonioms moterims buvo likęs tik vienas vyras. Taigi, nuniokotoje šalyje buvo likę labai daug našlių ir našlaičių: motinų, žmonų, dukterų ir seserų. Jos ėmėsi ryžtingai kelti Paragvajų iš pelenų, neleido valstybei visiškai išnykti, išsaugojo tikėjimą, kalbą ir kultūrą. Sąlygos buvo labai sunkios: pralaimėjusi šalis buvo okupuota, turėjo mokėti reparacijas, o socialinio ir ekonominio gyvenimo struktūros – mokyklos, pramonė, geležinkeliai – buvo suardytos. Kreipdamasis į šiandienos Paragvajaus moteris Šventasis Tėvas sakė, kad jos yra saugotojos atminties, perėmėjos herojiškumo ir gyvybingumo savo pirmtakių, tų moterų, kurios, pasiremdamos Marija, atstatė savosios tautos gyvenimą, tikėjimą ir orumą. Tose negandose, kurios pasaulio akimis turėjo diskredituoti, jos buvo įkvepiamos ir palaikomos Palaimintosios Mergelės ir net beveik nematydamos jokios vilties, patikėjo viltimi (plg Rom 4, 18). „Kai atrodė, jog viskas griūva, kartu su Marija jos sakė: nebijokime, Viešpats su mumis, darykime tai, ką Jis mums liepia, – kalbėjo popiežius Pranciškus. – Dievas telaimina jūsų atkaklumą, Dievas tedrąsina jūsų tikėjimą; Dievas telaimina Paragvajaus moteris, kurios yra šlovingiausios Amerikos žemyno moterys!“ Apibendrindamas išsakytas homilijos mintis jis dar kartą priminė, kad piligrimų susitikimas Dievo Motinos šventovėje yra tarsi atvykimas į savo katalikiškos tautos namus, kad dar kartą būtų išgirsti evangeliniai žodžiai: „Sveiki, Viešpats su jumis“. Tai kartu yra raginimas neprarasti savo atminties, savųjų šaknų ir neužmiršti liudijimų, kuriuos paliko tikintys žmonės savo išbandymuose ir rūpesčiuose. „Jų tikėjimas tapo gyvenimu, gyvenimas tapo viltimi, kuri veda į nuostabiausią meilę, – baigdamas tvirtino Šventasis Tėvas ir linkėjo, – taip, kaip Jėzus pirmiausia pasižymėkite meilėje, būkite tikėjimo, gyvenimo ir vilties nešėjai kurdami savo šalies dabartį ir ateitį“. Jis prašė Švč. Mergelę Mariją melstis už visus, „kad mes būtume verti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažadų ir malonių“.

© 2015 „XXI amžius“