2015 m. rugsėjo 4 d.    
Nr. 32
(2152)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

„XXI amžiui“ – ketvirtis amžiaus

1990 metų rugsėjo 6-ąją pasirodė pirmasis krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščio „XXI amžius“ aštuonių puslapių numeris, kurio tiražas buvo 20 tūkst. egzempliorių. Didžiąją jo dalį išpirko Šiluvos atlaidų maldininkai. Pirmaisiais metais „XXI amžius“ ėjo dukart per mėnesį, vėliau ėmė eiti dažniau, net po dukart per savaitę, storėjo iki 40 puslapių, tapo spalvotas, tačiau mažėjo jo tiražas. Krikščioniškos spaudos leidimo aplinkybės vis blogėjo. Jeigu Atgimimo ir pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais katalikiška spauda buvo graibstoma tiesiogine to žodžio prasme, tai po 25 metų kai kurių nebeliko, o „XXI amžius“ neišeina nė 4 tūkst. egzempliorių tiražu. Ištikimiausi skaitytojai iškeliauja pas Viešpatį, naujų mažai teatsiranda, nors vis dar pasitaiko nieko apie tokį laikraštį nežinančių uolių katalikų. Vykstant nuožmiai konkurencinei kovai, laikraštis priverstas atkakliai kovoti už būvį. Džiaugiamės, kad, nepaisant daugybės sunkumų, ir dabar, nors „sulysę“, sumažėjus formatui bei dėl to ir kokybei, sulaukiame moralinės, o kartais ir materialinės paramos iš skaitytojų Lietuvoje ir užsienyje. Džiaugdamiesi mūsų jubiliejumi, sveikiname visus „XXI amžiaus“ skaitytojus.

25 „XXI amžiaus“ metų jubiliejaus proga nusprendėme pakalbinti tris žmones, buvusius prie jo ištakų, – Arimantą Raškinį, Petrą Plumpą ir kun. Algirdą Palioką SJ.


Tarp „žvilgsnio platumo“
ir „krikščioniško-politinio korektiškumo“

Arimantas Raškinis:

Doc. dr. Arimantas Raškinis

Gal galite papasakoti, kam kilo idėja leisti katalikišką laikraštį, kaip susibūrė tie, kas nusprendė jį leisti? Kas buvo tie žmonės?

Įprasta, kad geros mintys (žinoma, ir blogos) kyla tarp bendraminčių. Mindaugui Blozneliui, Petrui Plumpai ir man rūpėjo, kokia bus posąjūdinė Lietuva, rūpėjo, kad joje būtų gyva ir stipri autentiškos krikščioniškos kultūros raiška. Buvo suprantama, jog šiai perspektyvai turi būti sukurta tam skirta viešo idėjų apsikeitimo ir diskusijų erdvė. Visi visuomeniniai procesai tuo metu vyko labai sparčiai, įvairios veikimo nišos būdavo užpildomos labai staigiai, neretai neaišku, iš kur atsiradusių ir nežinomo patikimumo žmonių, todėl ir „XXI amžių“ sumanėme ir įregistravome palyginti greitai, tikėdamiesi, kad pavyks išugdyti kažką panašaus į prieškarinį „XX amžių“. Jeigu taip dabar, tai greičiausiai būtume ilgiau mąstę, planavę ir ruošęsi, bet tada buvo Sąjūdžio laikai – jei jauti, kad gali kažką padaryti dėl Lietuvos, tai, paprasčiausiai, iš karto imk ir daryk. Laikraštį įregistravome kaip Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos leidinį. Tikėjomės, kad tokiu būdu pavyks suburti didesnį krikščioniškos minties autorių būrį.

Pirmųjų numerių metrikoje yra tik trys redaktorių tarybos narių pavardės – Jūsų, Mindaugo Bloznelio ir Petro Plumpos, bet nenurodytas ir neišskirtas vienas redaktorius. Ar visi drauge redagavote, ar dėl kitų priežasčių nenurodėte, kas yra pagrindinis redaktorius? Kai kurių tekstų autoriumi įvardintas Redaktorius, bet kas jis yra, neaišku? Kodėl? Kaip pasiskirstėte darbus? Ar Jūs ir kiti bendradarbiai gaudavote už jį kokį nors atlyginimą? Kaip ieškojote kitų bendradarbių? Gal galite išvardinti jų pavardes?

Laikraščio leidyba prasidėjo vos tik sukūrus minimalią tam tikslui reikalingą resursų bazę: lėšos buvo surinktos iš aukotojų ir prenumeratos, darbuotojai – kas savanoriai, kas už minimalų atlyginimą. Didžiausią organizacinio-techninio darbo naštą nešė Donatas Vilkas, fotografavo Algirdas Kairys, ištikimu, nepailstančiu apžvalgininku dirbo Mindaugas Buika... Keitėsi tekstų surinkimo, maketavimo, redagavimo ir korektūros darbus dirbantys žmonės.

Tekstus rašydavome ir patys, ir korespondentai iš įvairių vietovių. Susibūrė nemažas būrelis bendradarbiaujančių idealistų, kuriuos išvardinti tiesiog būtų pernelyg sudėtinga. Kadangi nemažai straipsnių įvairiais kampais paliesdavo ir religines temas, tai buvo reikalingas ekspertas, prižiūrintis teologinius klausimus. Visados prisimenu šviesų bendradarbiavimo su kun. Algirdu Palioku SJ laikotarpį. Jis buvo ne tik bendradarbis, bet ir laikraščio dvasinis vadas.

Redaktoriai dirbo visuomeniniais pagrindais. Priklausomai nuo aplinkybių, įvairiais laikotarpiais atsakingas būdavo kas nors vienas. Aš supratau, kad pereiti į profesionalų redaktoriavimo darbą atsisakant akademinio – ne man. Todėl tikėjausi sustyguoti leidybos ritmą ir ieškoti vieno nuolatinio redaktoriaus. Tai ir įvyko mane išrinkus Seimo nariu, redagavimą perėmus Edvardui Šiugždai.

„XXI amžiaus“ finansiniai ir platinimo klausimai turėjo ir nepalankių savitumų. Laikraštis pradėjo eiti didžiulės infliacijos metu. Pinigų, kurie buvo skirti pirkti popierių visus metus, po poros mėnesių užtekdavo vos ketvirčiui, todėl prenumerata buvo nuostolinga. Platinti per spaudos kioskus buvo neįmanoma, nes „XXI amžius“ buvo blokuojamas. Neretai būdavo, kai žmonės skųsdavosi, jog kioske negali nusipirkti mūsų laikraščio, o savaitės pabaigoje tame pačiame kioske grąžindavo neatplėštą laikraščių ryšulį, aiškindami, kad niekas neperka. Platinti laikraštį per parapijas – realiausias pasilikęs būdas, tačiau tai apribojo skaitytojų ratą, be abejonės, ir tematiką.

Turbūt pasirodžius pirmiesiems numeriams, daug žmonių ir patys ėmėsi rašyti ir savo tekstais ar nuotraukomis talkinti? O kunigų, ypač augusių prieškario Lietuvoje, kai kiekviena katalikų šeima skaitė bent vieną katalikišką leidinį, paramą ir pritarimą ne tik platinant, bet ir tekstus rašant, tikriausiai turėjote labai didelę?

Teko taikytis prie skaitytojo, kuris jį skaito, o drauge keitėsi ir rašančiųjų kontingentas, mažiau erdvės paliekant siekiamybei tęsti prieškarinio „XX amžiaus“ idealus.

Kas sumanė laikraščio pavadinimą – „XXI amžius“? Kas jame buvo numatyta spausdinti? Be abejo, buvo orientuojamasi į prieškario „XX amžių“, kurio redaktorius buvo kun. Juozas Prunskis, o  leidėjai ir autoriai – kunigai prof. Stasys Yla, Kazimieras Barauskas, kuris turbūt tam, kad galėtų rašyti kokybiškesnius politikos komentarus, net į Paryžių studijuoti politikos mokslų buvo išvykęs. Ar pasiteisino ta aliuzija į „XX amžių“ ir ar išvis įmanoma tikėtis to, kas buvo prieš 50–60 metų, nors Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenęs prel. Juozas Prunskis, atrodo, buvo laikraščiu patenkintas ir kol buvo gyvas, nepaisydamas įvairių jam daromų įtakų, vis padėdavo „XXI amžiui“?

Buvo mada viską atgaivinti, todėl iš pradžių norėjome pavadinti  „XX amžiumi“, bet besišnekėdami supratome, kad geriau žvelgti į priekį, nes vis tiek buvo aišku, kad prieškarinio laikraščio nepavyks atkartoti. Pavadinimas gimė bendrame pašnekesyje. Iš mūsų trijulės M. Bloznelis buvo geriausiai pažįstamas su prieškario leidiniu, todėl jo mintys turėjo daugiausiai įtakos laikraščio krypčiai nustatyti.

Pacituosime antrajame „XXI amžiaus“ numeryje spausdinto vieno prieškaryje augusio skaitytojo laiško ištrauką apie „XX amžių“: „Skaitytojus viliojo (...) didelė tolerancija kitokių požiūrių ir pažiūrų žmonėms. (...) Nors vyriausiasis dienraščio redaktorius buvo kunigas (...), tai buvo plataus proto žvilgsnio, labai modernus ir gyvas leidinys“. Eikime prie „XXI amžiaus“. Iš pradžių dukart per mėnesį ėjęs „XXI amžius“ pamažu augo į vis dažniau išeinantį, platesnį temų spektrą apimantį laikraštį, pradėjo eiti dukart per savaitę, o 2000 metais jau turėjo po 40 puslapių per savaitę. Trečiadienio ir penktadienio numerius pagal savo poreikius buvo galima prenumeruoti atskirai. Laikraštyje irgi jautėsi didelė tolerancija kitokių požiūrių ir pažiūrų žmonėms, kadangi ir autoriai (kartais gal ir ne visai katalikiškų pažiūrų), ir tekstai (nuo kultūros ir švietimo iki politikos ir mokslo ar sporto) prabildavo apie labai skirtingus dalykus. Tačiau kodėl, Jūsų manymu, dažnai ėmėme gauti ir dabar vis gauname labai skirtingų vienas kitam prieštaraujančių priekaištų. Kai parašome apie kokį nors Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narį ar jo nuveiktą gerą darbą, būname kaltinami esantys konservatorių ruporu. Priekaištaujama, kai giriame į bažnyčią einančius buvusius komunistus, klausiama, kodėl „XXI amžius“, krikščioniškas laikraštis, išdrįsta kritikuoti vos ne Dievo palaimintos niekada neklystančios pačių padoriausių žmonių partijos – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų – narius, nors priklausomybė partijai dar nereiškia, kad esi šventas ir neklystantis. Tokie žmonės niekada nemato jokių jos padarytų klaidų, o visus, kurie priekaištauja konservatoriams, vadina komunistais ir Lietuvos priešais. Net diskutuoti dėl krikščionių demokratų partijos „įsiliejimo“ prie konservatorių negalima! Štai neseniai miręs Seimo narys, Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Patackas „XXI amžiui“ yra sakęs, kad partija Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai buvo liberalų įkaitė ir ketverius ankstesnės kadencijos metus išsilaikė valdžioje sumaterialėjimo kaina, o šios partijos gretose atsidūrusių krikščionių demokratų balso visai nesigirdėjo, todėl siūlė atgaivinti Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus ir priminti, kad ji yra kilusi iš Sąjūdžio. Ką Jūs, kaip žmogus, turintis pogrindininko patirties ir nukentėjęs nuo komunistų, iš „XXI amžiaus“ redakcijos, būdamas Krikščionių demokratų partijos nariu, nuėjęs į Seimą ir tapęs politiku, manote apie tai, kad kritikuoti galima tik buvusius komunistus arba dabartinę Socialdemokratų partiją, nors kai kurie jos nariai yra visai padorūs ir gerai dirba Lietuvai, bet jokiu būdu negalima kritikuoti buvusio komunisto, jei jis priklauso Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams, o jei nebuvo komunistu ir šiai partijai priklauso, tai jau tikrai yra šventas? O juk turime ir daugiau partijų, kurių nariai kartais labai gerų krikščioniškų darbų atlieka. Gal šių laikų skaitytojas negali pakęsti dar „XX amžiaus“ skleistos tolerancijos?

Jau nuo pat pirmųjų numerių žvilgsnio platumo ir krikščioniško-politinio korektiškumo suderinimas buvo vienas sudėtingiausių uždavinių redaktoriams. Straipsnių ir autorių ieškodavome atskirai, o po to drauge tardavomės dėl autoriaus ar teksto priimtinumo. Pasitaikydavo ir labai keblių situacijų. Viena vertus, įdomūs autoriai yra tie, kurie laisvai ir nepriklausomai mąsto, jiems nenurodysi, ką rašyti ir ką išcenzūruoti, jeigu jie rašo teisingus, nors ir nemalonius dalykus. Kita vertus, deginančios praeities nuoskaudos nemažą potencialių skaitytojų dalį subūrė į „teisingumo atstatymo“ siekiančiųjų stovyklą. Iš ten ateidavo reikalavimai nekolaboruoti su kolaborantais ar netgi su tais, kurie viešai nepasmerkė kolaborantų. Taigi, kaip laikraščio pagalba neužmėtyti akmenimis kokio nors atsivertusio Sauliaus, nepasiduoti minios reikalavimui „ant kryžiaus jį“, betgi ir netapti tramplynu karjeros darymui kokiam nors persidažiusiam karjeristui (o tokie lindo tuntais)? Bendro recepto nežinau. Gal daugiausiai gelbėjo kunigo Algirdo aukojamos šv. Mišios.

„XXI amžius“ buvo sumanytas kaip krikščioniškos kultūros ir ideologijos, o ne partinis laikraštis. Ne veltui Šventasis Sostas uždraudė dvasininkams tiesiogiai dalyvauti politiniame veikime, kad krikščionys nebūtų skirstomi į savus ir ne savus. Stengėmės išvengti tiesioginio susitapatinimo ar susipriešinimo su konkrečiomis partijomis, nes jau pats kultūrinio veikimo būdas iš esmės skiriasi nuo partinio veikimo. Jei pirmasis stengiasi oponentą įtikinti ir patraukti, tai amtrasis labiau linkęs priešininką nurungti, sutriuškinti, o į savo pusę persitraukti jo rinkėją.

Štai dar viena citata iš „XXI amžiaus“, kai viename interviu neseniai miręs kun. Vaclovas Aliulis MIC yra sakęs: „Džiaugiuosi, kad „XXI amžius“ gyvuoja nepaisydamas visų negandų. Labai gėriuosi Bažnyčios gyvenimo pasaulyje apžvalgomis. Džiaugiuosi religinio ir kultūrinio pobūdžio renginių provincijos miestuose ir miesteliuose aprašymais, istoriniais pasakojimais, rinktine poezija. Tai irgi žadina viltį, neleidžia pulti į pesimizmą, kai matome tiek gyvos sveikos veiklos net nuošaliausiuose kampeliuose“. Kaip manote, ar tai, kad „XXI amžius“, skirtingai negu didžioji žiniasklaida, nevengia aprašyti tokių gerų dalykų iš Lietuvos pakraščių ir pastebi tai, ko nenori pastebėti kiti, liudija, kad esame krikščioniškos minties laikraštis? Jei jį tebeskaitote, turbūt žinote apie visokius mūsų rūpesčius, todėl kaip galite, atsižvelgdamas į tai, jį įvertinti?

Nors „XXI amžius“ netapo tokiu, kokio norėta (o tokio leidinio Lietuvai ir toliau mirtinai reikia ir, manyčiau, kad šiuo metu vis tvirčiau tą nišą užima tinklaraštis „Pro Patria“), tačiau dabartinis „XXI amžius“ yra unikalus, jame rašoma tai, ko kitoje žniasklaidoje nerasi, ir dėl to jis yra nepakeičiamas. Tenka tik apgailestauti, kad turėjote atsisakyti „Kregždutės“ leidimo.

Atkūrus Nepriklausomybę ėjo keli katalikiški laikraščiai ir žurnalai. Didžiausius tiražus turėję ir įvairių fondų remti „Katalikų pasaulis“ bei „Dienovidis“, o vėliau ir „Sandora“ nustojo eiti. Pirmųjų „XXI amžiaus“ numerių tiražai irgi rodė esant problemų: 1, 2 ir 3 numeriai išėjo 20 000 egz. tiražu, 4-asis 30 000 egz., 5, 7 ir 8 numeriai – 15 000 egz., 6-asis – tik 12 000 egz. Septyni numeriai buvo 8 puslapių, o 7-asis – tik 4 puslapių ir ant labai prasto popieriaus. Matyt, tai buvo ekonominės blokados pasekmė? Tada platinti turbūt buvo nepalyginamai lengviau – vyresnieji žmonės buvo ištroškę katalikiškos spaudos, o ir jaunesniems buvo įdomu tai, kas tiek metų drausta. Kaip vyko pirmųjų „XXI amžiaus“ numerių platinimas? Kokiais didžiausiais kiekiais ir kur jo išplatinta? Dabar didžiuosiuose atlaiduose parduodame geriausiu atveju po kelias dešimtis egzempliorių, pernai vieną dieną Marijampolėje pardavėme tik tris. Laikraščio tiražas jau kritiškai mažas. Po 25 jo gyvavimo metų patiriame, kad esame reikalingi tik mažai dalelytei tų katalikų, kuriems įdomu tai, ką rašome, nes to jie niekur kitur neranda. Bet atsiranda ir dar nieko apie „XXI amžių“ negirdėjusių, ir tik šiomis dienomis jį atradusių. Yra kunigų, labai padedančių laikraštį platinti ir nemažai nenorinčių padėti. Kokią pranašaujate ateitį laikraščio, kurio kūrimo ištakose buvote?

Manyčiau, kad ne tiražų dydžiai ar reitingai lemia leidinio ar partijos reikšmingumą. Būdamas Krikščionių demokratų partijoje, mačiau, kokios didelės priešiškos jėgos buvo metamos, kad tos partijos neliktų. Priešai iš „naujosios pasaulio tvarkos“ puikiai suprato, kaip svarbu, kad neliktų nesusikompromitavusios politinės jėgos, į kurią, reikalui atsiradus, galėtų atsisukti Lietuvos rinkėjas. Deja, partijos vadovybė to nesuprato ir pati savo rankomis ją sunaikino.

Manyčiau, kad panašiai svarbus yra ir „XXI amžius“. Turi egzistuoti leidinys, apie kurį yra žinoma, kad esant reikalui jis nepabūgs paskelbti tai, ko kiti neskelbia. Jau pats tokio leidinio buvimas ir anksčiau, ir dabar, ir ateityje tramdomai veikia konformistišką sisteminę žiniasklaidą. Linkiu, kad tai suprastų ir tie, nuo kurių priklauso tolimesnė „XXI amžiaus“ sėkmė. Manau, kad prastėjant moraliniam pasaulio klimatui, „XXI amžiaus“ svarba turės tik didėti.

Kalbino Romas BACEVIČIUS

 

Katalikiška spauda yra Bažnyčios veidrodis

Petras PLUMPA:

Petras Plumpa

Papasakokite apie tai, kaip susibūrė ta bendraminčių grupė, kuri nusprendė leisti katalikišką laikraštį. Kas, Jūsų manymu, tada buvo pagrindinis šios idėjos autorius ir variklis?

Pirmasis laikraščio iniciatorių susibūrimas įvyko Kaune 1990 metų vasarą „Caritas“ žurnalo redakcijos patalpose, Vilniaus g. 29. Tuo metu buvau „Caritas“ atsakingasis sekretorius, tad naudojausi spaudos leidimo priemonėmis. Kartą atėjo redakcijos pagalbininkas Arimantas Raškinis ir senas pogrindininkas Mindaugas Bloznelis. Jie abu buvo atsikūrusios Lietuvių katalikų mokslo akademijos nariai, tad sumanė leisti šios Akademijos leidinį. Tuo metu Lietuvoje jokio katalikiškos minties laikraščio nebuvo, todėl jų agitacijai pasidaviau, nors nė vienas iš mūsų nebuvome žurnalistai. O kur tuos žurnalistus-katalikus gausi, jeigu sovietmetį žurnalistiką galėjo studijuoti tik ideologiškai kieti sovietukai? Kita vertus, ir pogrindžio spaudos darbuotojai nebuvo profesionalūs žurnalistai...

Kaip Jums, žmogui iš pogrindžio, sekėsi legaliai leisti laikraštį, kokių problemų turėjote? O gal viskas sekėsi stebėtinai gerai? Už ką Jūs buvote atsakingas, kokius darbus turėjote atlikti?

Sovietmetį teko bendradarbiauti pogrindžio spaudoje, gal todėl kun. Sigitas Tamkevičius pakvietė mane bendradarbiauti ir „Caritas“ žurnale, kuriam pateikdavau tam metų laikui aktualius rašinius. O laikraščio „XXI amžius“ leidyboje mano vaidmuo buvo antrinis: formaliai buvau vienas iš steigėjų ir įgaliotas kuruoti laikraščio jaunimo skyrių. Kadangi laikraštį leido mėgėjai, tai iškart atsirado ir pagrįsta kritika, nors vidutinis tų metų leidinio tiražas viršijo 18000 egzempliorių. Tai rodo, kad leidinio populiarumą lemia ne tiek žurnalistinis profesionalumas, kiek temų aktualumas. Tuo metu visi klausimai, kuriuos kėlė Bažnyčia bei katalikiška spauda, buvo aktualūs.

Pirmajame numeryje radau ir Jūsų tekstą „Rugsėjo aštuntoji – tautos diena“, kuriame neįvykusio Vytauto Didžiojo karūnavimo dieną, parinktą per Dievo Motinos gimtadienį, vertinate kaip religinį, o ne atsitiktinį, nes iš 21 Vytauto statydintos bažnyčios 14 tituluota Dievo Motinos vardu. Ar po 25 metų šiuo klausimu galėtumėte ką nors papildyti?

Kiek prisimenu, aš parašiau pirminį to rašinio variantą, tačiau juo buvo patenkinti ne visi redkolegijos nariai, todėl kiekvienas pridėjo savo grašį. Galutinis redagavimo variantas priklauso M. Blozneliui, kaip vyriausiam redakcijos nariui.

Man, kaip katalikui, rugsėjo 8-oji pirmiausia yra Švenčiausios Mergelės Marijos Gimimo šventė, kurią lietuviai vadina Šilinėmis (nes tuo metu prasideda atlaidai Šiluvoje).

Visą sovietinės okupacijos laikotarpį tą dieną mes minėjome ne sutrukdytą Vytauto karūnavimą, o būtent stebuklingąjį Marijos Apsireiškimą ir Šiluvoje patiriamą Dangaus pagalbą. Krikštijant Lietuvą kunigaikštis Vytautas naujai statomoms bažnyčioms dažnai suteikdavo Švč. Mergelės Marijos titulą, nes tuo metu Mergelės Marijos vardas buvo populiarus kaimyninėse šalyse: Livonija ir Prūsija jau nuo seno buvo įgijusios „Terra Mariana“ vardą (pavyzdžiui, ir dabar Estijoje garbingiausias valstybinis apdovanojimas yra Marijos Žemės Kryžiaus ordinas). Tad visai tikėtina, kad ir Vytautas savo karūnavimo diena pasirinko krikščionišką šventę.

Nėra abejonės, kad į Lietuvą Švč. Mergelės Marijos Gimimo šventė atėjo kartu su krikščionybe. Pati šventės pradžia siekia VI amžių, kuomet Jeruzalėje buvo pastatyta Marijos Užgimimo bažnyčia. Nuo tada šią šventę švenčia Rytų ir Vakarų krikščionys.

Lietuvoje nuo 1930 metų rugsėjo 8-oji buvo minima kaip „Vytauto Didžiojo karūnavimo diena“ – antroji valstybinė šventė po Vasario 16-osios. Remiantis 1938 metų Lietuvos Konstitucija, ši diena dar buvo vadinama „Senosios Lietuvos didingos praeities diena“, nes tą dieną 1514 metais Oršos mūšyje Lietuvos kariuomenė pasiekė įspūdingą pergalę prieš Maskvos kariuomenę.

Pirmasis „XXI amžiaus“ numeris buvo išleistas 20000 egzempliorių tiražu. Galbūt atsimenate, kaip vyko jo ir kitų pirmųjų numerių platinimas, ar daug padėjo klebonai, kurių bene didžioji dalis dar augo Nepriklausomos Lietuvos laikais ir vaikystėje matė, kaip jų tėvai ir gimtųjų parapijų klebonai skaito tuometinę katalikišką spaudą?

Kol nebuvo savaitraščio prenumeratos, egzempliorius platino entuziastai savanoriai. Atsimenu, kai išėjo pirmasis numeris, Marijos legiono narys a. a. Valentinas Skrinska su laikraščio ryšuliais nuvažiavo į Šiluvos atlaidus ir pliaupiant lietui per kelias valandas visus egzempliorius išplatino. Tik panašių entuziastų pagalba laikraštis galėjo išlikti ir įsitvirtinti. Daugiau apie tai galėtų papasakoti tuometiniai platinimo tarnybos darbuotojai.

Pirmajame „XXI amžiaus“ numeryje kardinolas Vincentas Sladkevičius, sveikindamas naująjį katalikišką laikraštį atkurtoje Lietuvoje, teigė, „kad Jūsų leidinys labai reikalingas, matome iš dabartinio tautos gyvenimo, kuris džiugina mus, ir liūdina, ir labai didele dalimi neramina. Jums pareiga bus pasisakyti tais klausimais, kurie kelia nerimą. O svarbiausia problema yra ta, kad krikščionybė su visa įtaka, su visa savo veikla turėtų sugrįžti į mūsų tautos gyvenimą. Tai, kad kiti šalia mūsų triukšmingai veikia, o mūsų nelabai girdisi, tai nereiškia, kad mes esame be įtakos. Ne triukšme įtaka. Bažnyčia niekad nesigriebė triukšmo. Ji veikia minties jėga ir tiesos jėga“. Kaip Jums atrodo, ar „XXI amžius“ ne per tyliai (o gal per triukšmingai) veikė ir ar padarė kokią nors įtaką?

Laikraščio populiarumas mažėjo, proporcingai didėjant kitų katalikiškos orientacijos leidinių skaičiui. Atsirado LKDP „Apžvalga“, „Tėvynės sargas“, „Naujasis Židinys – Aidai“, „Logos“, „Kregždutė“, „Dienovidis“ ir kiti. Pirmasis to meto katalikiškas žurnalas „Katalikų pasaulis“ iš pradžių turėjo 100000 egzempliorių, tačiau po aštuonerių metų – jau 7000, o dar po septynerių metų jo nebeliko... Panašų skaitytojų mažėjimą patyrė ir kiti leidiniai. Tad katalikiškos spaudos skaitytojų skaičius yra tiesiogiai priklausomas ne tik nuo praktikuojančių katalikų skaičiaus, bet ir nuo kitų idėjiškai panašių leidinių gausumo. Be to, atsirado nemažai kitų konfesijų ar net ezoterinių grupių leidinių, kurie patraukė nemažą jaunų skaitytojų dalį. Manau, kad tame didžiuliame spaudos sraute „XXI amžius“ tiesiog stebuklingai išsilaikė.

Ar dažnai skaitydavote „XXI amžių“ po to, kai pats redakcijoje nedirbote?

Stengdavausi įsigyti ir išsaugoti kiekvieną numerį. Panašiai rinkau ir visus kitus katalikiškus leidinius, nes laikiau savo pareiga palaikyti savąją spaudą. Tačiau negalėjau visko perskaityti, o leidiniai pradėjo užimti pernelyg daug gyvybiškos vietos. Šiuo metu stengiuosi daugumą leidinių išdalinti žmonėms, kurie jais domisi.

Patirtis rodo, kad katalikiškos spaudos poreikis, mirštant vyresniajai kartai, mažėja. Vis mažiau bažnyčios lankytojų, gyventojų Lietuvoje ir norinčių bent žodžiais padėti platinti katalikišką spaudą. Minint mons. Alfonso Svarinsko mirties metines teisingai esate sakęs, kad pagal antikrikščioniško gyvenimo būdo reklamą gyvena absoliuti dauguma žmonių, o jaunimui gyvenimu liudyti Evangeliją sunku dėl aplinkos priešiškumo. Todėl klausiame, kokią pranašaujate katalikiškos spaudos ateitį?

Katalikiška spauda yra Bažnyčios veidrodis, todėl ji bus tokia, kokia Lietuvoje bus katalikų bendruomenė. Jeigu ji tuo veidrodžiu nesidomi, vadinasi, ji yra abejinga savo vidinei ir išorinei būsenai. Tai – sunkios ligos požymis. Ar spauda gali išgydyti ligą? Tiek pat, kiek ir veidrodis. Pirmųjų amžių krikščionys spaudos beveik neturėjo, bet jų dvasingumas klestėjo ir užliejo pagonių kraštus. O dabar krikščionybė skelbiama žiniasklaidos priemonėmis, ir dvasingumas blėsta. Taip atsitinka visada, kai vietoje vaistų vartojami surogatai. Krikščionybėje visada galiojo velykinės Žvakės dėsnis: bendruomenės narių žvakės užsidega nuo Kristaus Žvakės – ugnis nuo ugnies, meilė nuo meilės. Kito būdo atgaivinti evangelinį gyvenimą nėra, todėl kiekviena tikrai katalikiška veikla, katekezė bei žiniasklaida, turi nuolat, uoliai ir išradingai kurstyti dvasingumo ugnį. Tai – gyvenimo ar mirties reikalas. Kaip to išmokti, kaip tai pasiekti? Šv. Jonas Boskas, kurio 200 metų jubiliejų šiemet minime, savo auklėtiniams duodavo svarbų ir labai veiksmingą patarimą: Jeigu norite daug malonių, dažnai eikite Jėzaus aplankyti!

Kalbino Romas BACEVIČIUS

 

Atspindėti amžinojo Gėrio skleidimąsi žmonijos gyvenime

Kun. Algirdas Paliokas SJ:

Kun. Algirdas Paliokas SJ

Kaip Jūs atsiradote „XXI amžiuje“? Pirmąkart Jūsų pavardė „XXI amžiuje“ minima antrajame numeryje, pristatant šv. vyskupą Januarijų. trečiajame numeryje rašote apie šv. Vincentą Paulietį. Paskui randame jau ilgesnių tekstų – apie Rožinį, Vėlines, Adventą ir t.t. Kokiomis temomis Jums buvo pavesta rašyti? Ką dar darėte redakcijoje? Be to, turbūt dar ir sielovadoje buvote užsiėmęs?

Buvau iniciatyvinėje grupėje kartu su Arimantu Raškiniu, Petru Plumpa ir Mindaugu Blozneliu, bet ruošiant pirmąjį numerį nedalyvavau, nes buvau išvykęs į Kazachstaną. Mano veiklos sritys buvo tokios: trumpai aprašyti žymiausiąjį savaitės šventąjį ar šventąją, paaiškinti šventes ir liturginius laikotarpius, tikrinti atsiųstus tekstus, susijusius su teologija, liturgija, Bažnyčios mokymu, nes tuo metu pasauliečių su teologiniu išsilavinimu juk nebuvo, ir konsultuoti religinės terminologijos, Bažnyčios teisės bei kitais iškylančiais klausimais. Dalyvaudavau pasitarimuose, spręsdavome laikraščio tobulinimo, prenumeratos bei kitus klausimus. Juk nė vienas nebuvome nei lituanistas, nei žurnalistas. Dirbome, iš klaidų mokėmės, o entuziazmas vedė pirmyn. Ilgainiui redakcijoje įgijau „Gaisro gesintojo“ pravardę. Dėl darbo krūvio ar neapsižiūrėjimo kartais pamiršdavome kurį nors ateities įvykį, kurį turi atspindėti katalikiškas laikraštis. Tekdavo „gesinti“ katalikiško laikraščio prestižą. Tuo metu dar darbavausi vikaru Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje ir kituose sielovados baruose.

„XXI amžiaus“ metrikoje Jūsų pavardę matome 1991 metų 1–33 numeriuose. Vadinasi, tada Jūsų statusas buvo kitoks, svarbesnis?

Statusas gal nebuvo svarbesnis, bet reikėjo, kad žmonės žinotų, jog redakcijoje dirba ir kunigas. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Kauno kunigai buvo pasiųsti į miesto mokyklas dėstyti tikybos. Tuo metu pradėjau rašyti straipsnius į žurnalą „Caritas“, dalyvauti Šeimos centro veikloje. Kunigo reikėjo daug kur. Kartą suskaičiavau devynias atskiras savo veiklos sritis. Dalį mano darbo „XXI amžiuje“ vėliau perėmė dabar jau a. a. kun. Krizantas Juknevičius SDB.

Pasaulyje yra daug valstybių, kuriose leidžiama daug įvairios krypties katalikiškų leidinių. Netgi kaimyninėje Lenkijoje jų išties gausu, jie ėjo ir komunistų valdymo metais. Tuose leidiniuose rasime ir kunigų tekstų. „XXI amžiuje“ irgi spausdinti jau didelio kunigų (dalis jų jau mirę) būrio tekstai. Kiek svarbu kunigui spausdintis ir skaitytojui kunigo bei vyskupo tekstą ar sakytą pamokslą skaityti?

Kiekvienas kunigas turėtų ką pasakyti Dievo tautai – vienas daugiau, kitas mažiau. Tačiau vieni „paskendę“ sielovadoje, kiti nevertina rašyto žodžio poveikio, dar kiti turi kitus prioritetus, todėl rašančiųjų nėra daug. Negaliu kalbėti skaitytojų vardu, nebent tai, kad skaitytojai pasirenka, kuo pasidomėti. Aš kiekviename laikraštyje randu ką skaityti.

Kiek įtakos Jūsų pasirinkimui tapti kunigu svarbi buvo katalikiška spauda, žinoma, pogrindinė ar prieškarinė, anksčiau leistos knygos, kurių irgi turbūt galima buvo gauti tik iš kunigų?

Gimiau ir augau Pasvalyje. Lietuvai netekus laisvės, ten pogrindžio sąlygomis dirbo seserys širdietės. Pirmąsias religines knygas gavau iš jų. Paauglystėje Dievas davė susipažinti su kunigais Povilu Varžinsku, Pranciškumi Masilioniu SJ, Antanu Balaišiu, Jonu Buliausku, iš kurių gaudavau knygų. Jos tuomet nesimėtė. Bedieviška valdžia kur tik radusi jas naikino. Senieji žurnalai – „Lurdas“, „Pranciškonų pasaulis“, „Žvaigždė“, „Misijos“ – stiprino pašaukimą. Paskutinieji du lėmė apsisprendimą įstoti į Jėzaus draugiją. Kai sovietinė valdžia neleido įstoti į kunigų seminariją, dirbau zakristijonu. Klebonas kun. Bronius Nemeikšis, nenorėdamas laikyti knygų savo kambaryje, laikė pas mane. Jaučiausi kaip pelė pilname aruode. Tai man buvo „aukso dienos“.

Jums dirbant Čikagoje turbūt teko artimiau bendrauti su prel. Juozu Prunskiu. Gal pasikalbėdavote ir apie „XXI amžių“? Kaip jis jį vertino? Koks požiūris į katalikišką spaudą Jungtinėse Amerikos Valstijose? Ar ten yra kunigų, jos neskaitančių, nenorinčių padėti ją platinti ir sakančių, kad tai – pačios redakcijos ar vien skaitytojų reikalas?

Darbavausi Čikagos priemiestyje Lemonte. Prelatas Juozas Prunskis ne kartą gyrė „XXI amžių“. Kai lankydavau Lietuvą, visada įdėdavo auką laikraščiui. Kai Viešpats jį pasišaukė, Dievas man davė pagalbininku prelatą Igną Urboną, kuriam irgi religinė spauda buvo svarbi.

Jungtinėse Amerikos Valstijose katekizacijai, pastoracijai, sielovadai naudojamos visos galimos priemonės: audio, video, internetas, spauda. Religiniais žurnalais nukloti bažnyčių prieangių stendai. Parapijų žiniaraščiuose pateikiama informacija apie spaudą. Amerikos kunigai, augę ir brendę spaudos apsuptyje, supranta jos svarbą sielovadoje. Išeivijos kun. Antanas Saulaitis SJ, kur beeitų, turi užrašų knygutę, nes kur yra žmonės, yra ir problemos. Užsirašęs koordinates, paskui pasiunčia reikiamą straipsnį, žurnalą, knygą...

Katalikiška spauda yra gėris, atspindintis amžinojo Gėrio skleidimąsi žmonijos gyvenime ir ženkliai prisidedantis prie sielovados. Klysta tie kunigai, kurie atsisako paremti gėrį ir nepasinaudoja šia pastoracijos priemone savo sielovadoje. Joks kunigas negali aprėpti visų tikinčiųjų reikmių bei perduoti visuotinės Bažnyčios pulsą. Padėti platinti yra ir kunigų, ir visų tikinčiųjų reikalas.

Katalikiškos žiniasklaidos leidėjai dažnai susiduria su kunigų ir pasauliečių požiūriu, kad, jeigu esi tikintis, turi aukotis neskaičiuodamas darbo valandų ir nereikalaudamas oraus atlyginimo. Taigi, jei esi tikintis ir dirbdamas katalikiškoje žiniasklaidoje prisidedi prie sielovados, būk darboholikas ir tenkinkis duonos kąsniu... Bet kunigai retai kada užsakytas šv. Mišias aukoja veltui...

Pasitaiko žmonių, kuriems atrodo, kad Vatikanas išlaiko bažnyčias arba moka kunigams atlyginimus. Kiti mano, kad spauda išsilaiko tik iš prenumeratos, o gėriui tarnaujant tenka dirbti viršvalandžius ir „susiveržti diržus“. Bažnyčios sferose dirbantieji irgi negauna oraus atlyginimo, išskyrus kunigus. Nepavyzdingiems kunigams tikintieji atleidžia daugelį nuodėmių, išskyrus prieraišumą turtui.

Ką Jums reiškia laikraštis, kurio kūrimo ištakose buvote? Ar jį skaitote? Kas jame patinka ir kas ne? Kaip jį galėtumėte apibūdinti nieko apie tai nežinančiam žmogui ir sakančiam, kad tokios spaudos išvis nereikia, esą jis tik davatkėlėms bobutėms gali būti įdomus?

Gėda Lietuvos tikintiesiems, kad net vieną katalikišką laikraštį neįstengia išlaikyti. Merdėjantį laikraštį Apvaizda išgelbsti parama iš šalies. O kur tinkamas atlyginimas besiaukojantiems jo darbuotojams?

Laikraštį skaitau. Labiausiai patinka straipsniai, nušviečiantys visuotinės Bažnyčios reikalus. Nepatinkamų dalykų nematau, nes, kas man nesvarbu, kitam žmogui galbūt bus labai svarbu. Tiems visažinantiesiems, kurie laikraštį skiria davatkėlėms, tada noriu pasakyti, jog jie nežino dar vieno dalyko: filosofija ir teologija yra mokslai, iš jų rašomos daktarinės disertacijos yra lygiavertės su bet kurio kito mokslo disertacijomis, moksliniai laipsniai taip pat lygiaverčiai, o sielovados bei dvasingumo klausimai irgi susilaukia disertacijų.

Atėjus laisvei, kova su blogiu nesiliovė. Tikrasis gėris yra puolamas, skriaudžiamas, žeminamas. Linkiu ištverti ir jokioms negandoms nepasiduoti.

Kalbino Romas BACEVIČIUS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija