Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Vienuolis ir „Europos tėvas“

Minint šv. Kolumbano 1400 metų mirties sukaktį

Mindaugas Buika

Šv. Kolumbano kapas jo įkurtoje Bobijo abatijoje Italijoje

Įtikinamas skelbimas ir liudijimas

Žymaus tarptautinio masto ankstyvųjų viduramžių airių misionierias ir vienuolynų steigėjo šv. Kolumbano (543–615), neretai vadinamo Europos dvasiniu tėvu, 1400 metų mirties (gimimo dangui) minėjimas patvirtina, kaip senąją Bažnyčios istoriją galima aktualizuoti šiandienos kontekstui. Kaip tik apie tai buvo kalbama rugpjūčio 30 dieną iš viso kontinento susirinkus jo vardo bendruomenės atstovams į Bobijo abatiją Šiaurės Italijos Pjačensos provincijoje (Tarp Milano ir Genujos miestų), kur palaidoti šv. Kolumbano palaikai. Dalyvaujant gausiam pasauliečių būriui, daugiau nei šimtui kunigų ir dešimtims vyskupų, šv. Mišias aukojo vyriausias benediktinų vienuolijos abatas tėvas Notkeris Volfas (Notker Wolf), kartu koncelebruojant ypatingajam popiežiaus Pranciškaus delegatui, Milano arkivyskupui kardinolui Andželui Skolai (Angelo Scola) ir Airijos kardinolui Šonui Bredžiui (Shan Brady). Ta proga susitikimo dalyvius, kurie šventė jubiliejų garsaus misionieriaus, kuris su vienuolišku ir keltišku įkarščiu VI ir VII amžių santūroje stiprino dabartinės Prancūzijos, Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos regionų tikėjimą sudėtingomis atkritimo sąlygomis, popiežiaus Pranciškaus vardu laišku pasveikino Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietras Parolinas (Pietro Parolin). Jis pabrėžė, kad šv. Kolumbanas, kilęs iš vienos seniausių Europos krikščioniškų tautos (airių), jautė aiškų misijų įsipareigojimą skleisti tikėjimą visose žemyno šalyse. Viename iš apie 600 metus rašytame laiške popiežiui Grigaliui Didžiajam šv. Kolumbanas, nurodydamas į žemyną krikščionybės atneštą kultūrinį vieningumą, kalbėdamas apie Bažnyčią, pirmą kartą pavartoja „totius Europae“ (visos Europos) sampratą. Tik tokiu dvasiniu pagrindu galimas visų europiečių bendradarbiavimas, kad žemyno tautos galėtų sugyventi taikoje ir vienybėje.

Mąstyti ne žmonių mintimis

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai mąstymo dovana panaudojama dieviškojo Apreiškimo pažinimui ir jo tiesų pritaikymui kasdienybėje, ji yra nepaprastai vertinga, nes skatina žmogaus tikėjimo augimą, be kurio neįmanoma patikti Dievui (Žyd 11, 6). Kas savo intelekto galią atriboja nuo Dievo žodžio pažinimo, tampa nudžiūvusia Vynmedžio šakele, nes negauna gyvojo vandens, kuris radikaliai keičia visą žmogaus esybę ir trykšta į amžinąjį gyvenimą (Jn 4, 14). Antai vienas garsiausių XX amžiaus protestantų misionierių Smitas Vigelsvortas (Smith Wigelsworth) kiekvieną dieną nors trumpai, bet daug kartų skaitydavo Šventąjį Raštą. Nenuostabu, kad jo mąstymas bei visas gyvenimas buvo pripildytas gyvojo tikėjimo dvasios, nes jis visiškai pasikliovė Šventosios Dvasios veikimu bei Jos vedimu.

Apaštalas Petras dar buvo pradinėje tikėjimo mokykloje, kai Jėzui, pradėjus kalbėti apie būsimą savo mirtį, ėmė Jam prieštarauti ir susilaukė skaudžių Mokytojo žodžių: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“ (Mk 8, 33). Vėliau, kai Jėzus, prisikėlęs iš numirusių, pasirodys Petrui, kai per Sekmines jis taps sklidinas Dievo Dvasios, prisiminęs savo draudimą, skirtą Jėzui, galės tik šyptelėti ir sau tarti: „Išties koks berniokiškai naivus tuomet buvau! Tačiau ant savęs nepykstu, nes tai buvo nors klaidinga, bet natūrali mano reakcija. Ačiū Tau, Kristau, kad dabar mano mąstymas iš esmės yra perkeistas, esu pagautas Tavo malonės, ir visada, kuo užsiimu, darau mylėdamas Tave bei žmones“.

Tikėjimo kelionė

Kun. Nerijus Pipiras

Tikėjimo kelionei nereikia nei krepšio, nei šautuvo, nei pinigų.

Įdomi, galbūt intriguojanti kelionė? O gal perskaitę pirmąjį šio teksto sakinį kai kurie tiesiog smalsumo pagauti bando susivilioti paskutinės minutės nuolaidomis? Juk tie žodžiai įdomiai skamba. O gal kai kam atrodo, kad tai – nuobodi kelionė, ir leidžiamasi į ją tik dėl šventos ramybės ar gražių nuotraukų.

Deja, nė vienas iš ką tik užrašytų žodžių junginių neišreiškia tikrovės. Tenka prisipažinti, kad tai – gana sunki kelionė, ypač šiais laikais, kada norisi kažko greito, patogaus, iš karto nukeliančio į pasaulio centrą. Žinoma, ne geografine prasme...

Tai – sunki kelionė, todėl Jėzus kiekvieną kviečia išsižadėti savęs ir imti kryžių. Netgi validolio ar paracetamolio tabletės šioje kelionėje nereikalingos, o labiausiai trukdo egocentrizmo kupra...