2015 m. rugsėjo 18 d.    
Nr. 34
(2154)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Dievo tarno Teofiliaus Matulionio gyvenimo takais

Kaišiadorių Katedros kriptoje
prie Dievo tarno T. Matulionio kapo

Dusetų kapinėse prie arkiv.
T. Matulionio tėvo Jurgio Matulionio
kapo. Centre – kun. Marius Talutis

Alantos kapinėse prie atstatyto arkiv.
Teofiliaus mamos Onos kapo

Malda arkiv. Teofiliaus tėviškėje...

Skudutiškio šaltinėlis

Dievo tarnas Teofilius „iškeliauja“
savo gyventais takais...

Kun. Marius Talutis prie kryžiaus,
ženklinančio arkiv. Teofiliaus
Matulionio tėviškės vietą

Prabėgo 26 metai nuo tos dienos, kai Kaišiadorių Katedros kapitulos kanauninkas Stanislovas Kiškis raštu kreipėsi į Kaišiadorių vyskupijos apaštalinį administratorių vyskupą Juozą Matulaitį, prašydamas pradėti kanonišką procesą arkivyskupo Teofiliaus Matulionio šventumui paskelbti. Taip buvo pradėta rinkti medžiaga arkivyskupo šventumo bylai. Po ilgo ir kruopštaus darbo 2008 m. rugpjūčio 1 d. byla buvo baigta ir pristatyta Šventųjų skelbimo kongregacijai Vatikane. Šiemet, vasario 2 dieną, paaiškėjo, kad Dievo tarno T. Matulionio bylos dokumentai yra nepriekaištingai paruošti ir byla Šventumo skelbimo kongregacijoje yra labai svarbi. Šiuo metu jos teigiamam sprendimui labai reikia mūsų – tikinčiųjų – maldų ir liudijimų apie per Dievo tarną Teofilių Matulionį patirtas malones.

2008 m. liepos 1 d. rašte Kaišiadorių vyskupijos tikintiesiems „Dėl Gyvojo rožinio maldos draugijos“ vysk. J. Matulaitis kvietė tikinčiuosius burtis į Gyvojo rožinio draugijas (GRD), pabrėždamas įsipareigojimą kasdien melstis vieną paskirtą rožinio slėpinį ir ypač ragino prašyti malonės, kad buvęs vyskupijos ganytojas Dievo tarnas arkiv. T. Matulionis būtų paskelbtas palaimintuoju.

Taigi šiuo metu Kaišiadorių vyskupijoje Gyvojo rožinio draugija yra skaitlingiausia maldos grupė ir mes turime galingą ginklą – bendrą rožinio maldą, kuria galime belsti dangų, melsdami Bažnyčiai, Lietuvai ir sau įvairių malonių.

GRD suorganizavo vienos dienos piligriminę kelionę „Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio žemiško gyvenimo takais“. Kelionė prasidėjo Kaišiadorių Katedros kriptoje, prie arkiv. T. Matulionio kapo.

Buvęs draugijos dvasios tėvas kun. Marius Talutis, lydėjęs šioje kelionėje, prie arkivyskupo kapo svarbiausiais bruožais apžvelgė jo biografiją, o po to prabilo šiais žodžiais: Didis Dievo tarne Teofiliau, šioje šventovėje tu laiminai mūsų tėvus ir senelius. Tikime, šiandien, būdamas Viešpaties artumoje, laiminsi ir mus. Pradedame šią piligrimystę keliais ir takeliais, kuriuose liko įspaustos tavo pėdos. Bandysime atrasti juose tuos dvasinius lobius, kurių kupina buvo tavoji širdis: šventą ištikimybę Dievo ir žmonių meilei, nepalaužiamą ištvermę sunkumuose bei kančioje iki gyvenimo aukos. Į tavo rankas sudedame visas šios kelionės valandas. Tebus tai atnaša dangiškajam Tėvui, meldžiant malonės ateiti pas tave altoriaus garbėje.

Didis mūsų Ganytojau, ir šiandien tu matai, kaip reikia ramybės Tėvynei ir pasauliui, doros bei ištikimybės šeimoms. Padėk mūsų tautai brandinti gilų tikėjimą, kad augtų morališkai sveikos naujos kartos, sugebančios tavo pavyzdžiu mylėti ir aukotis vardan amžinųjų vertybių bei kilnių idealų. Tavo ganytojiškos globos reikalingi ir mūsų laikų vynuogyno darbininkai, kurių gretoms papildyti reikia naujų pašaukimų. Mūsų Viešpatie, šventumo šaltini! Tu stiprini visus Tavimi pasitikinčius ir Tavo valią vykdančius. Tu stiprinai ir mūsų vyskupą Teofilių, kai dėl Tavo vardo jis kentėjo lageriuose ir liko Tau ištikimas. Suteik malonę, kad mes, kadaise turėję jį savo vyskupu, dabar galėtume turėti šventuoju ir užtarėju danguje. Per vyskupo Teofiliaus užtarimą suteik malonių, kurių su pasitikėjimu Tavęs prašome.

Pabaigoje išpažinome savo tikėjimą, sukalbėdami Nikėjos-Konstantinopolio „Tikiu“ ir kunigas Marius suteikė palaiminimą. Paskui aplankėme pašventintą Dievo gailestingumo ir šventojo Jono Pauliaus II koplyčią, kurioje yra šv. Jono Pauliaus II ir šv. Faustinos relikvijos. Kun. M. Talutis papasakojo apie Dievo gailestingumo paveikslą, kuris buvo nutapytas Kaune arkiv. T. Matulionio užsakymu dar tuomet, kai jis gyveno Kaune.

Pagaliau sėdome į autobusą ir pasukome Palomenės link.

Pravažiuodami pro Gegužinės bažnyčią, pagarbinome Švč. Sakramentą, sukalbėdami maldelę, priartėję prie Ruklos, atsisveikinome su Kaišiadorių vyskupija ir sveikinomės su Kauno arkivyskupija, meldėmės už kariuomenę, kareivėlius. Kunigas Marius papasakojo, kad Dievo tarnas arkiv. T. Matulionis yra dangiškasis kariuomenės globėjas (1940 04 19 T. Matulioniui pasiūlytos vyriausiojo kariuomenės kapeliono pareigos).

Toliau kelionės vadovas pasakojo, kad dešinėje yra Veprių parapija, garsėjanti Kryžiaus kelio kalvarijomis.

Besidairydami pro autobuso langus, privažiavome Dukstynos kapines, kur amžinam poilsiui atgulė iškilus dvasininkas, Lietuvos partizanas mons. Alfonsas Svarinskas. Aplankėme jo kapą, pasimeldėme, sugiedojome Lietuvos himną. Paskui privažiavome mons. A. Svarinsko tėviškę.

Važiuodami Skiemonių link, pasiekėme Kurklius – pirmojo Kaišiadorių vyskupo Juozapo Kuktos tėviškę.

Skiemonys – bažnytkaimis, anksčiau buvusi parapija, o po 1863 metų ji buvo panaikinta ir priskrta Aluntos (dabar Alantos) parapijai. Pavažiavę apie 5 km žvyrkeliu Skudutiškio link, privažiavome arkiv. T. Matulionio gimtinės vietą, bet čia nėra jokių nuorodų apie tai, kad čia yra Dievo tarno gimtinė.

Čia jokių pastatų likučių nebėra, tik stovi didžiulis medinis kryžius, apsodintas kazokiniais kadagiais, o ant jo, už peraugusių kadagių, kabo lentelė su užrašu, kad šioje vietoje gimė arkiv. T. Matulionis. Reikia gerai praskleisti išsikerojusius kadagius, kad galėtum perskaityti, kas parašyta. O pati vieta – tik miško aikštelė... Prie kryžiaus pasimeldėme, sukalbėdami Švč. Jėzaus Širdies litaniją, nes kunigo Mariaus pasakojimu, arkiv. Teofiliaus mamytė, matydama, kad gimdydama ketvirtą kūdikį neišgyvens, pavedė tris savo vaikelius Švč. Jėzaus Širdies globai. Pasakojama, kad Teofilius tuomet buvo vos ketverių metų ir prisiminė karste gulinčią mamytę, o šalia jos – nedidelį ryšulėlį su negyvu kūdikėliu.

Maldas baigėme giesme į Švč. Jėzaus Širdį ir palikome šią vietą su slogia nuotaika, nes tikėjomės išvysti kažką daugiau...

Pasukome Alantos link. Čia akį patraukė graži, dviejų bokštų baltutėlė bažnyčia, kurioje buvo pakrikštytas Teofilius. Parapijos klebonas kun. Sigitas Sudentas papasakojo apie bažnyčią, po to su kunigu Mariumi atnaujinome savo Krikšto pažadus, o klebonas Sigitas suteikė palaiminimą. Atsisveikindamas klebonas kiekvienam iš piligrimų padovanojo savo išleistą kalendorių. Išėję iš bažnyčios, pasileidome į šalia esančias kapines, ieškoti arkiv. Teofiliaus mamytės kapo. Visai lengvai jį radome, tačiau mus nustebino šiuolaikiškas jo paminklas, ant kurio šlifuotame akmenyje iškaltas tekstas „ONA MATULIONIENĖ“, o žemiau „Čia ilsisi A†A arkivyskupo Teofiliaus Matulionio motina“. Vėl su nedideliu priekaištu palikome kapą. O kodėl, statant paminklą, pamirštos jos gimimo ir mirties datos?..

Kitas kelio etapas iki Antalieptės buvo gana ilgas, todėl papusryčiauta.

Antalieptėje akį patraukė didelė balta mūrinė bažnyčia. Kadaise čia buvo įsikūrę basieji karmelitai, o Antalieptės cerkvės diakonas privačiai mokė Teofilių. Likęs našliu su trimis berniukais, Jurgis Matulionis netrukus vedė antrą žmoną Oną Savickaitę ir, pardavęs ūkį Kudoriškyje, nusipirko kiek mažesnį ūkį Purviniškių kaime, apie du kilometrai nuo Daugailių.

Daugailių bažnyčia medinė, gelsvai dažyta. Pasakojama, kad čia muziejuje yra Teofiliaus kamža su išsiuvinėtais jo inicialais. Po kunigystės šventimų 1890 metais kunigas Teofilius mokė vaikus katekizmo, o gavęs paskyrimą į Varaklianus, išvyko dirbti į Latviją.

Purviniškių kaime arkiv. Teofiliaus tėvas Jurgis Matulionis susilaukė septynių vaikų, o jiems paaugus, norėjo kiek pamokyti, todėl pardavė ūkį Purviniškėse ir nusipirko Baraukos vienkiemį prie pačių Dusetų. Čia jis išgyveno apie 20 metų. 1911 metais mirė ir buvo palaidotas Dusetų kapinėse.

Pirmiausia aplankėme bažnyčią, turinčią Švč. Trejybės titulą. Ji didelė, raudonų plytų su dviem bokštais. Bažnyčios vidus jaukus, gražiai tvarkomas. Tačiau knietėjo surasti arkiv. Teofiliaus tėvo Jurgio kapą. Kunigas Marius prisipažino, kad jis nežinąs, kur yra tas kapas, ir buvo besiūląs mums visiems pasileisti į jo paieškas. Tačiau ilgai laukti nereikėjo, kunigo Mariaus nuojauta neapgavo. Jo akys nukrypo į to meto paminklus ir staiga išgirdome: „Jau radau“. Šiuo kapeliu mes galutinai nusivylėme. Čia stovi tų laikų cementinis, jau gerokai į priekį pasviręs paminklas su metaliniu surūdijusiu kryžiumi. Užrašas vos įskaitomas: „JURGIS MATULIONIS 1834–1911“. Žinoma, apsidžiaugėme suradę kapą, bet jo vaizdas pribloškė... Kapą juosia geležinė surūdijusi tvora. Kapavietės viduryje – gausybė pridygusių pušelių ir kitokių „gėlių“ – piktžolių. Kažkas iš mūsiškių ruošėsi ravėti pušeles, bet tuo problema nebūtų išspręsta. Ir vis dėl to šiuo kapeliu reikėtų pasirūpinti. Laukiame, kad Dievo tarnas Teofilius Matulionis būtų paskelbtas palaimintuoju, kad mes turėtume savo tautietį, savo vyskupijos ganytoją danguje užtarėju, o jo tėvelių kapais nepasirūpiname. Čia norom nenorom prisimenama kardinolo Vincento Sladkevičiaus atminimo įamžinimo vieta Guronyse. Juk apie amžinos atminties kardinolą dar nekalbame kaip apie šventąjį, o jo gimtinė labai gražiai įamžinta...

Pagaliau mūsų autobusui pasukus namų link, aplankėme Skudutiškį. Jo bažnyčia medinė, rudai dažyta. Joje suradome parapijos kleboną kun. Algimantą Baltuškonį. Jis mus pasitiko šventoriuje, įsivedęs į bažnyčią, gražiai apie ją papasakojo, tik sakė, kad dar nepilnai susipažinęs, nes dirba vos kelis mėnesius. Skudutiškio parapija garsėja šaltinėliu, kuris yra apie porą kilometrų nuo bažnyčios. Kelionė baigėsi žygiu į šią vietą. Nors piligrimai – žmonės ne pirmos jaunystės, tačiau atsilikusių nebuvo. Ėjome melsdamiesi sopulingąsias rožančiaus paslaptis. Kelelis ėjo vis žemyn ir žemyn, niekas negalvojo, kad grįžtant reikės kopti į kalną... Pagaliau priėjome. Nuostabi vieta. Čia teka tyras, neišsenkantis šaltinėlis. Vieta labai gražiai sutvarkyta, ir žmonės ateina čia pasimelsti, pasisemti stiprybės, pasigydyti tyru šaltinio vandeniu. Čia stovi medinė koplytėlė, kurioje puikuojasi Švč. Mergelės Marijos statula. Tai yra tikrai nuostabi vieta, kur gali atsigauti siela. Pasakojama, kad netoliese šios vietos gyveno arkiv. Teofiliaus močiutė, kurią jis lankydavo grįžęs iš Latvijos.

Iš Skudutiškio važiavome atgal į Kaišiadoris, iš kur ir prasidėjo mūsų kelionė. Ji buvo ne tik piligriminė, bet ir pažintinė. Visos kelionės metu kunigas Marius ir jos organizatorė GRD vadovė Jolanta vis kažką pasakojo, o pertraukų metu meldėmės.

Iš kelionės sugrįžome su puikia nuotaika ir pasiryžimu naujoms kelionėms.

s. Irena Valaitytė KKMD

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija