Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Oazė
Ora et labora
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Pro Deo
et Patria

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Pamaldumas Marijai ir tautos lūkesčiai

Kobrės Gailestingosios Dievo Motinos šventovėje, šiemet minint 100-ąsias Švč. Mergelės Marijos paskelbimo Kubos globėja metines, ypač gausu maldininkų iš įvairių Karibų jūros regiono šalių

Apie popiežiaus Pranciškaus apsilankymą Kobrės Dievo Motinos šventovėje

Mindaugas Buika

Kubos katalikybės simbolis

Kiekvienoje popiežiaus Pranciškaus apaštalinėje užsienio kelionėje ypatingas dėmesys skiriamas jo lankymuisi vietinėje didžiausioje Švč. Mergelės Marijos šventovėje, labai susijusioje su tautos ir Bažnyčios gyvenimu. Kaip tik vizito į Kubą (toje iki šiol ilgiausioje rugsėjo 19–28 dienomis vykusioje kelionėje aplankytos ir Jungtinės Amerikos Valstijos, apie tai bus rašoma kituose „XXI amžiaus“ numeriuose) dvasinė kulminacija, be abejonės, buvo Šventojo Tėvo aukotos šv. Mišios garsioje Kobrės Gailestingosios Dievo Motinos (isp. k. Nuestra Senora de la Virgen de la Caridad) šventovėje. Joje jis svečiavosi net dvi dienas ir minėtomis pamaldomis inauguravo Jubiliejinius metus, kuriais švenčiamos 100-osios Kobrės Marijos paskelbimo Kubos globėja metinės. Kobrės šventovė yra beveik vienmetė su Lietuvos didžiąja Šiluvos Dievo Motinos šventove, nes būtent apie 1612 metus Kubos rytiniame vario kasyklų regione (isp. k. cobre – varis) esančioje įlankoje plaukdami laiveliu du indėnai ir vienas juodaodis vergas vandens paviršiuje pastebėjo plūduriavusią nedidelę (apie 35 cm aukščio) Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu Jėzumi statulėlę ir, melsdami jos pagalbos buvo išgelbėti nuo kilusios didelės audros. Šis, vėliau daugeliu kitų stebuklų išgarsėjęs atvaizdas, ant kurio buvo užrašas „Aš esu gailestingumo Mergelė“ (isp. k. „Yo Soy la Virgen de la caridad“) buvo atgabentas į šalia regiono didžiausio Santjago de Kuba miesto Kobrės kalnakasių gyvenvietę, kurioje ilgainiui buvo pastatyta Dievo Motinos šventovė, tapusi Kubos katalikybės simboliu. Beje, kaip Šiluvoje rugsėjo 8 dieną, Marijos gimtadienį Kobrėje kasmet vyksta pagrindinės religinės iškilmės, į kurias susirenka didelės maldininkų minios iš Kubos bei kaimyninių Karibų jūros šalių. Toks ryškus piligrimų pamaldumas praėjusiame amžiuje susilaukė pripažinimo Vatikane.

Latvijoje atidengtas paminklas karaliui Mindaugui

Aldona Ramanauskienė

Prie paminklo Karaliui Mindaugui, karalienei Mortai ir jųdviejų sūnui Rukliui Agluonos bazilikos šventoriuje kalba Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ

Rugsėjo 20 dieną, sekmadienį, paminklo Lietuvos karaliui Mindaugui atidengimo iškilmės Agluonoje (Latvijos miestelis tarp Daugpilio ir Rezeknės) prasidėjo iškilmingomis šv. Mišiomis bazilikoje. Jas aukojo apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Pedras Lopesas Kvintana (Pedro López Quintana), 9 vyskupai, apie 30 kunigų iš Latvijos ir Lietuvos. Iš Lietuvos  liturgijoje dalyvavo Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis, iniciatyvinės grupės paminklo statybai narys kun. dr. Rimantas Gudelis, kunigai Mindaugas Šlaustas, Gediminas Tamošiūnas. Šv. Mišių metu giedojo Agluonos bazilikos choras, grojo Panevėžio rajono muzikos mokyklos lengvosios muzikos orkestras (vadovas Kęstutis Plančiūnas), kurį sudaro apie 80  grojančių ir giedančių moksleivių. Po šv. Mišių vyko paminklo atidengimo ceremonija. Prie paminklo kalbėjo Latvijos ir Lietuvos kultūros ministrai, Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ, Latvijos kardinolas Janis Pujatas. Paminklą atidengė Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis kartu su Latvijos kultūros ministre Dace Melbarde. Lietuvos ir Latvijos himnus giedojo Latgalijos jungtinis choras, montažą lietuvių kalba vedė Panevėžio dramos teatro aktorius Albinas Keleris.

Po dalelę Lietuvos

Romas BACEVIČIUS

Grupė „XXI amžiaus“ redakcijos darbuotojų kartu su juos priėmusiais Aldona Ramanauskiene, jos vyru Kostu ir Algirdu Gasiūnu Palėvenės bažnyčioje

Rugsėjo 7 dieną, pirmadienį, grupė „XXI amžiaus“ redakcijos darbuotojų, minėdama laikraščio 25 metų jubiliejų, nusprendė ne kokią nors puotą surengti (tam neturime pinigų), o drauge leistis į kelionę po kai kurias Aukštaitijos vietas ir su jomis susipažinti. Nors ir lynojo, pirmiausia stabtelėjome Kupiškio rajone, Palėvenėje, prie Šv. Dominyko bažnyčios, kuri yra bene vienintelis Aukštaitijoje vėlyvojo baroko architektūros pavyzdys. Čia mus pasitiko aktyvi „XXI amžiaus“ propaguotoja, platintoja ir autorė Aldona Ramanauskienė su vyru Kostu (jis yra bažnyčios zakristijonas) bei rajono savivaldybės tarybos narys Algirdas Gasiūnas. Ponia Aldona papasakojo apie bažnyčią, jos statytojus, čia gyvenusius vienuolius dominikonus (jų įsteigtą mokyklą lankė būsimasis architektas L. Stuoka-Gucevičius) ir dirbusius kunigus. Prie pagrindinio altoriaus stovėję pastoliai liudijo šiuo metu vykstantį restauravimą (netrukus sužinojome, kad pastolių jau neliko – restauratoriai toje vietoje darbą baigė). Palėvenės bažnyčioje yra daug unikalių dalykų. A. Ramanauskienė apgailestavo, kad išleidžiant prestižinius leidinius apie bažnyčias dažnai pasitaiko apmaudžių klaidų rašant apie Palėvenės bažnyčią. O juk tais leidiniais remiasi žurnalistai, istorikai, kurie net neįtardami tas klaidas kartoja. Palėvenės bažnyčia neatsiejama nuo dominikonų vienuolyno ir sudaro architektūrinį ansamblį. Šalia bažnyčios stovi keli buvusio dominikonų vienuolyno pastatai, bet tik viename iš jų kažkas įsikūrė, o kiti statiniai reikalauja milžiniškų lėšų, kad juose po restauravimo kas nors galėtų būti. Įdomu buvo pavaikščioti po vienuolyno griuvėsius ir pabandyti sugrįžti 150 metų atgal, kai čia gyveno dominikonai. Gerai, kad tie griuvėsiai yra po stogu, apsaugo nuo lietaus. Taip lėčiau laikas juos ardo. Gyvybės čia suteikia ir tai, kad vienuolyno kiemelyje ir jo prieigose, panaudojant kai kuriuos pastatus, vyksta įvairūs kultūriniai renginiai.

Devintosios paveikslo vainikavimo metinės

Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, apaštalinis nuncijus arkivyskupas dr. Pedras Lopesas Kvintana ir kan. Remigijus Saunorius šv. Mišių aukoje

Rugsėjo 27 dieną Žemaičių Kalvarijos šventovėje minėtos devintosios stebuklingojo Žemaičių Kalvarijos Dievo Motinos su Kūdikiu, Krikščioniškųjų Šeimų Karalienės, vainikavimo Popiežiaus pašventintomis karūnomis, metinės. Prieš pagrindines 12 val. šv. Mišias gausiai susirinkę maldininkai adoravo Švč. Sakramentą, kalbėjo Rožinį. Šv. Mišioms vadovavo apaštalinis nuncijus arkivyskupas dr. Pedras Lopesas Kvintana (Pedro López Quintana), koncelebravo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, nuncijaus sekretorius kun. Mindaugas Šlaustas, Telšių vyskupijos kurijos kancleris kan. Remigijus Saunorius, Lietuvos ir Telšių vyskupijos katechetikos centrų direktorius mons. Rimantas Gudlinkis, Telšių dekanas prel. Juozas Šiurys, Telšių vyskupijos šeimos centro vicedirektorius kun. dr. Andrius Vaitkevičius, Telšių vyskupijos kanauninkai, kiti kunigai. Šv. Mišių liturgijoje patarnavo du diakonai ir Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos klierikai, o giedojo Žemaičių Kalvarijos Bazilikos Sumos ir jaunimo chorai, vadovaujami Kristinos Kondratavičienės ir Irenos Taujanienės. Šv. Mišių pradžioje Telšių vyskupijos ganytojas J. Boruta SJ pasveikino gausiai susirinkusius tikinčiuosius ir išsamiai papasakojo stebuklingojo paveikslo atkeliavimo į Žemaičių Kalvariją iš Romos istoriją bei karūnavimo Popiežiaus pašventintomis karūnomis aplinkybes.

Kalnai, „Įpėdiniai“ ir tikėjimas

Loreta Jastramskienė Alpėse

Rašytoja tapusi žurnalistė Loreta JASTRAMSKIENĖ, kūryboje neslepianti, kad yra tikintis žmogus, išleido jau trečią romaną. Pirmajame – „Vanduo nemoka kalbėti“ – pasakojo apie sūnaus netekusią motiną ir jo dingimą tiriančią žurnalistę, antrajame – „Juokingos moters agapė“ – apie žurnalistikos užkaborius, trečiajame – novelių romane „Įpėdiniai“ – kelionėse po Austriją ir Alpių kalnuose nutikusias istorijas...

Ši ką tik knygynuose pasirodžiusi knyga – noras išbandyti naują žanrą?

Tai – trylika mažų romanų. taip kartais pavadinu „Įpėdinius“. Susitikime su šiuolaikiniu norvegų rašytoju Dagu Solstadu kartą išgirdau jį sakant: „Viskas, ką aš rašau, yra romanai. Reportažas iš futbolo varžybų – irgi romanas“. Man patiko toks žanrų nepaisymas, kalbėjimas apie savo kūrinius taip, kaip juos suvoki, švelniai juokaujant. Tai – geras ženklas, rodantis, kad kūrėjas nesirengia niekam įtikti ar patikti, o jam svarbiausia – vidinė laisvė. Mano trečiosios knygos herojai šią laisvę suvokia kaip prigimtinę teisę, suteikiančią gyvenimui prasmę ir padedančią išsaugoti žmogiškąjį orumą nedėkingiausiose situacijose.

Mažeikiškių „Skrajojamasis“ teatras įkūnija Jobo dramą

Vytautas MALŪKAS

Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kūrė Raimundas Radavičius – Elijas (kairėje) bei Paulius Mylė – Jobas

Penktąjį savo pasirodymą su spektakliu „Jobas“, suvaidintu Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos (Jėzuitų) bažnyčioje, Mažeikių savivaldybės kultūros centro Juozo Vaičkaus „Skrajojamasis“ teatras įprasmino labdara – po spektaklio suaukotos lėšos padovanotos Šiaulių Motinos Teresės šeimų namams. Spektaklio premjerą parodę Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, šio mėgėjų teatro aktoriai jau vaidino Kurtuvėnų, Juodkrantės ir Naujosios Akmenės maldos namuose, ateityje mažeikiškių laukia išvykos į kitus miestus.

Spektaklį įvertino teigiamai

Mažeikiškių spektaklis pastatytas pagal Karolio Voitylos dramą Senojo Testamento motyvais. Į Šiaulius J. Vaičkaus „Skrajojamojo“ teatro trupė ir jos vadovė režisierė Airida Lementauskienė vyko su labdaros misija – padėti likimo nuskriaustiems žmonėms.

Paroda, sukvietusi „deimančiukų“ ieškotojus

Kalba Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis

Šiaulių vyskupijos pastoraciniame centre pristatyta paroda „Šiaurės Lietuvos žymių asmenybių portretai“. Pristatyme dalyvavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Šiaulių vicemeras Stasys Tumėnas, Šiaulių universiteto rektorius Donatas Jurgaitis, Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos direktorius Rimas Budraitis ir kiti meno, mokslo bei kultūros puoselėtojai. Parodą pristatė Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos narys, LMS „Salduvės“ skyriaus valdybos pirmininkas prof. Vaclovas Tričys.

Pastoracinio centro salės erdvę perkeitę paveikslai kalbino akimis, artimu ar į tolį įbestu žvilgsniu, santūrumu, rūbų, aplinkos detalėmis. Susirinkusieji atsiliepė džiugia nuotaika, atviromis šypsenomis, akių spindesiu, bičiuliškais pajuokavimais. Vicemero S. Tumėno prisimintas vaižgantiškasis „deimančiukų“ ieškojimas, atrodo, apibūdino ne tik parodos iniciatorių ir kūrėją V. Tričį, bet ir visus, žvelgiančius į savo pirmtakus, prieš šimtmečius ar dešimtmečius kūrusius, ieškojusius, dovanojusius grožį, gėrį, dvasingumą, gerovę ir save žmonėms, Lietuvai, pasauliui.

Išlikti šeimoje

Kun. Vytenis Vaškelis

Monogaminė šeima – vieno vyro ir vienos moters santuoka – yra gyvybinė visuomenės arterija, kuria teka Prisikėlusiojo gyvojo vandens srovė, nuplaunanti klaidingas sekuliaraus pasaulio šeimos vertinimo apnašas ir suteikianti naują minties šviežumą Kristaus žodžiams: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ (Mk 10, 9).

Iš abipusės sutuoktinių meilės gimę vaikai yra antgamtinė nuoroda į tokį artimą Jėzaus bei žmonijos vienybės ryšį, kad, kai mes bendraujame su Juo ir savo gyvenimo darbus pirmiausia skiriame Jam, tada mumyse augantis Jo tikėjimas byloja: „Gražiausias su Viešpačiu bendrystės vaisius yra nepalaužiamas įsitikinimas, liudijantis, kad tikrai Jis be galo myli mane ir mus visus, nes kas priima Jį į savo vidų, tas jau dabar atsiduria danguje – aš Jame ir Jis manyje“. Tai – dieviškojo susivienijimo, kai du tampa vienu kūnu, Kristaus – Sužadėtinio – ir žmonijos, Bažnyčios – Sužadėtinės – esminė įgyvendinamo plano pakopa.

Lietuvos unitams tarnauja naujas kunigas

Pakeliui į Lietuvą, Lenkijoje, šalia Elko Šanove esančioje Graikų (Rytų) apeigų (unitų) katalikų koplyčioje. Iš dešinės: t. Joakymas (Jaroslavas Kovalčukas) OSBM, t. Grygorijus Stolycia, djakas (giesmininkas) Bohdanas Pietnočko ir t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM

Birželio 28 dieną į Vilniaus Švč. Trejybės Graikų (Rytų) apeigų katalikų (unitų) bažnyčią talkinti kunigui bazilijonui t. Pavlo Jachimecui iš Ukrainos Švenčiausio Gelbėtojo provincijos protoigumeno t. Pantaleijmono (Mychaylo Salamachos) OSBM siuntimu (2015 m. birželio 26 d. raštas) atvyko t. Joakymas (Jaroslavas Kovalčukas) OSBM.

Lvove Nadijos ir Evheno šeimoje 1975 m. spalio 27 d. gimęs pirmagimis buvo pakrikštytas Jarosalvo vardu. 1984 m. gegužės 15 d. gimė antras sūnus – Mykola. Jis – vairuotojas, sukūręs šeimą, augina dukrą Mariją Veroniką (jai 4 metai) ir sūnų Evheną Matvejų (1,5 metų).

Jaroslavas Lvovo 92-oje vidurinėje mokykloje baigęs 9 klases, įstojo į technologinį licėjų, įgijo radijo aparatūros montažininko specialybę. 1993 metais buvo pašauktas į armiją. Po pusantrų metų karinės tarnybos, 1995 rugpjūčio 26 d., įstojo į vienuolyną Krechive. Čia atliko kandidatūrą ir noviciatą (2 metus). 1997 m. rugpjūčio 28 d. davė pirmuosius įžadus. Vienerius metus Zoločive studijavo filosofiją, po to 6 metus mokėsi Varšuvoje: dvejus metus studijavo filosofiją ir ketverius – teologiją. 2003 m. birželio 22 d. Krechivo vienuolyne davė amžinuosius įžadus. 2004 m. gegužės 30 d. Hošive vyskupo Sofrono Mudryj įšventintas kunigu. Šventėje dalyvavo ir vyskupas Sofronas Dmyterko. T. Joakymas (Jaroslavas Kovalčukas) OSBM kunigo darbą pradėjo Kijeve. Pusantrų metų (2004–2005) darbavosi Šv. Bazilijaus Didžiojo vienuolyne ir buvo Kijevo miesto ukrainiečių jaunimo sambūrio (spilka) kapelionu, dirbo Trijų švietėjų parapijoje Bovorache (Kijevo sritis).

Gargždų bažnyčios Sumos choro vasaros kelionių atgarsiai

Choristai, kunigai Vytautas Liesis ir Gintaras Lengvinas bei vargonininkas Petras Katauskis (sėdi kairėje) Skaudvilės bažnyčioje

Giedoti Dievui ir žmonėms – tokia yra bažnyčios choro paskirtis. Gargždų bažnyčios Sumos choras jau daug metų neapsiriboja tik savo šventove, išvyksta giedoti į kitas šalies parapijas. Išvykų metu sutinkame iškilių, taurių asmenybių, mintimis ir malda prisiliečiame prie šventųjų gyvenimų, gėrimės, įsigiliname į sakralinį meną. Kiekviena kelionė choristus dvasiškai pakylėja, suteikia naujų pozityvių patirčių. kai kuriomis čia dalinamės su skaitytojais.

Žemaičių Kalvarijoje drauge giedojo nuncijus

Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų liepos ketvirtoji diena buvo skirta jaunimui ir jaunoms šeimoms. Šv. Mišių liturgijai vadovavo ir pamokslą pasakė Šventojo Tėvo atstovas, nuncijus, arkivyskupas Pedras Lopesas Kvintana (Pedro Lopez Quintana). Ir kunigystės šventimus, ir konsekravimą vyskupu Jam suteikė šv. Jonas Paulius II. „Man teko laimė būti vienu iš nedaugelio, kuriems teko ši privilegija. Esu šv. Jono Pauliaus II kunigas ir vyskupas“, – Jo ekselencija yra sakęs „Vatikano radijui“. Nuncijus šiltai prisimena pirmąjį ambasadorių prie Šventojo Sosto Kazį Lozoraitį, „ypatingą lietuvį“, supažindinusį Jį „su lietuvių dvasia“. Maldininkams malonią nuostabą kėlė tai, kad garbusis svečias meldėsi lietuviškai (pamokslą sakė su vertėju). Dar labiau nustebome mes, choristai, išgirdę arkivyskupą giedant su mumis ne taip seniai kompozitoriaus Leonido Abariaus lietuvių kalba parašytas „Mišias“. Gal ispanų tautybės žmogui, mokančiam kelias užsienio kalbas, mūsų gimtoji kalba nesunki, bet greičiausiai – pagarba valstybei, kurioje einamos diplomato pareigos. Toks šiltas bendravimas su tikinčiaisiais, matyt, lėmė tai, kad paskui arkivyskupą į Kalvarijos kalnų stacijų lankymą, spiginant karščiui, išėjo minia maldininkų, o grižę daugiau nei po trijų valandų, sakė nepavargę. Žemaičių Kalvarijoje giedojome su Palangos choru. Atlikimo klausėsi ir „Mišių“ autorius. Pakeliui į namus gražiame gamtos kampelyje stabtelta pabendrauti. Palangos choro vadovas maestro Edmundas Jucevičius su choristais pakvietė į Palangą, į kasmetinius Šv. Roko atlaidus.